« Dar pagalvojau, žengdamas per slenkstį: „Pasaulis anketas ir, larmeijnflie visada aiškus44.
Pamatęs mane, barzdočius sustojo:
— Volodia? — paklausė apsidžiaugęs, lyg būčiau stebuklas, kurio nesitikėjo.
— Volodia,— patvirtinau. Susitikęs su Tofiku, lioviausi kuo stebėjęsis. ■
įsitikinęs, kad aš — esu aš, barzdyla pasisuko ir džiaugsmingai tarė Ninai:
— Na štdųdar nesakiau! ^avo nuomininkas gyvas ir sveikas.— Dviem šuoliais prišokęs artyn,' jis padavė man ranką: — Susipažinkime — Vadimas.
— Labai malonu,— atsakiau sveikindamasis.
— Kur buvai dingęs? Mes čia pradėjome jaudintis, ar neatsitiko kas...
— O kas man galėjo atsitikti?
— Ir aš sakiau, kas jam galėtų atsitikti, o ji...
Aš, o įkandin ir barzdyla žvilgtelėjo j Niną, bet ji demonstratyviai nusisuko, atseit jeigu kas dėl manęs ir jaudinosi, tai tik ne ji.
— Ko tu tyli?I — šūktelėjo Vadimas.— Ką tik vietos neradai, o dabar... Jūs susirieję, ar ką?
Nina neatsakė, aš taip pat. Jis šyptelėjo, neva Supratęs, ir perleido mane kritišku žvilgsniu.
— Beje, tau paruošta.— Jis parodė į drabužių šūsnį, virš kurios tysojo storos vilnonės kojinės.— Persirenk. Vanduo nuo ta-" vęs žliaugte žliaugia.
Kas tiesa, tas tiesa — man tekęs kritulių kiekis aiškiai viršijo metų normą. Drabužiai buvo kiaurai permirkę, ir mane krėtė drebulys, tad nesigilindamas, kokių teisių šiuose namuose turi Vadimas, čiupau drabužius ir moviau į kitą kambarį.
Palyginti su mano drabužiais naujoji apranga buvo pranašesnė vienu, bet labai svarbiu požymiu — buvo sausa. Kelnės man buvo mažos ir tik vargais negalais segėsi ties juosmeniu, braškėjo marškinių siūlės, o standus, rankomis megztas nertinis vos ne vos dengė alkūnes. Persirengiau ir grįžau, pas svečią.
Vadimas sėdėjo ant sofos krašto, mandagiai atvertęs apklotą ir atkišęs priekin ortopediniais batais apautas kojas.
— Taip, seni, tai anaiptol ne Dioras,— pareiškė, man pasirodžius.— Bet skęstantis ir šiaudo griebiasi.
— Griebiasi,— sutikau.
— Sušilai?
— Atrodo.— Man knietė sužinoti,'kas jis ir ko čia atlindo, bet tiesiai klausti buvo nepatogu. Be to, sprendžiant iš Vadimo aktyvumo, paprastais dialogais čia nebūtum atsipirkęs, vadinasi, anksčiau ar vėliau viskas turėjo išaiškėti savaime.
Tačiau jau kitas klausimas mane įtikino, kad mudu įdomūs vienas kitam.
— Girdėjau, netrukus naujakurystę laistysi? — paklausė Vadimas.— Butą keiti?
— Iš kur tokie duomenys? — pasiteiravau neva nustebęs. Na, nustebti aš iš tikrųjų nustebau — nėra ko sJėpti,— bet iškilnus pokalbio pobūdis neleido atvirai reikšti emocijų.
— Nina sakė,— pareiškė Vadimas.
— Nejaugi?
— Mudu —seni bičiuliai,— paaiškino ‘ jis.— Tarp mūsų nėra paslapčių. Todėl apie tave dabar daug ką žinau, drauge Sopry-kinai.
Širdis man apmirė. Iš visų tablečių, kuriomis mane gydė Nina, šita buvo karčiausia.
— Taip taip, žinoma,— suveblenau, stengdamasis suvokti, kiek a:viri buvo jų pokalbiai ir ką dar galėjo paporinti apie mane Nina.
Vadimas pasiskubino mane apšviesti:
— Pasirodo, tu ir anksčiau čionai kasmet lankydavaisi. Keista, ka i mudu iki šiol nepažįstami.
Ak mirką netekau žado. Lankydavausi? Kasmet? Ką jis čia — per kvailį mane laiko?
— Atleisk, ką tu pasakei?
— Keista, sakau, kad mudu lig šiol nepažįstami,— pakartojo jis. Jo veidas liko ramus ir malonus.
— Ak taip, nepažįstami... Iš tikrųjų keista.
„Kir nebus keista?!11—tariau sau, pagaliau atsikvošėjęs. Tariau sau ir Vėl dirstelėjau į Niną. Mūsų žvilgsniai susidūrė, ir aš pastebėjau, kad jos akių gelmėje žybtelėjo, bet tučtuojau užgeso klastingos žiežirbėlės.
Ji griebė šlapius mano drabužius ir nusinešė virtuvėn. Žiūrėjau jai iš paskos ir spėliojau, kam reikalinga visa ši pasakaitė: man, Vadimui ar jai pačiai? Ne, matyt, niekados nesuprasiu moterų, neperkrimsiu ir svertų, valdančių jų poelgius.
Tekd priimti už gryną pinigą kasmetines viešnages, kurių niekados nebuvo, ir stebėtis fenomenalia nuovoka, kuria buvo įmintas slapčiausias mano noras.
" — Anksčiau čia dažniau lankydavaus,—kalbėjo Vadimas.— EšU’VNrtigungle, laisvas žmogus. Beje, o tu —vedęs?
— Ne.
— Aš taip pat. Turiu savo transportą. Jokių problemų, sėdai prie vairo, ištrūkai iš žiedinio, ir spaudyk paminas — per keletą dienų kelias pats į pietus atves. Būdavo, kelissyk per metus ati-dumiu. kartais kas Savaitė,’kartais dažniau, savo senioko lankyti.
— Seniokd? — paklausiau atsainiai.
— Taigi, tėVo,— patikslino jis.—Aš čia gimiau, tik neįsikū-riau, kaip matai.
— Kodėl? — Vis dar nenutuokiau, kur jis lenkia.
— Išvažiavau mokytis. Cii”su mokslo įstaigotms; striuka, pats suprarti, kurortų zona, nepalyginsi su sostine. Kol kas „bendri-ku“ tenkinuos, bet neseniai kooperatyvan įstojau. Pastaraisiais metais nelabai mane čionai traukia. Tai jums, šiauriečiams, jūra neregėtas daiktas, o mane, žinai, tie paplūdimių kirbėlynai vemt verčia.
— Vadinasi, paviešėt atvykai?
— Ne visai. Poryt festivalis prasideda, turbūt esi girdėjęs?
— Muzika domiesi?
— Domiuosi — per menkai pasakyta. Tai mano darbas. Aš — orkestro fleitistas. Tris festivalius atgrojau, šitas — ketvirtasis; Galima sakyti, pastovus dalyvis.
— Ta-aip, prisimenu: Sergejus kažką yra sakęs,— drįsau įsiterpti, naudodamasis tuo, kad nėra Ninos. Nuo šiol gyniau ne tik savo, bet mūsų abiejų pramanus, kuriuos reikėjo kiek galima patikimiau paremti.
Priminus Sergejų, Vadimas paniuro.
— Baisiai kvaila istorija. Tikra beprotybė.—Jis apniuko.— Pirmadienį atvažiavęs, norėjau iš karto užbėgti, bičiulius aplankyti, bet repeticijos visą laiką surijo. Labai glausta programa. O vakar laikraštis į rankas pakliuvo, štai šitas.— Jis parodė gulinčias ant stalo „Vakarines1* su žinute „įvykių** skiltyje.— Perskaičiau ir savo akimis nepatikėjau. Riktas, sakau, arba korektūros klaida. Negali būti, manau, kad Sergejus... Toks tvirtas, sveikas bernas... Buvau vakar, nieko neradau. Visą dieną lyg žemę pardavęs slankiojau, netikiu, nors tu ką... Mudu su Seriožka nuo vaikystės pažįstami...— Pamatęs tarpdury pasirodžiusią Niną, Vadimas taktiškai nukreipė pokalbį kita linkme.— Šįmet noriu po Karpatus pasitrankyti. Motorą pasitvarkiau, padangas pakeičiau. Ir atostogos čia pat. Baigsis koncertai, tą pat dieną ir dumiu...
— Prašom arbatos gerti,— pakvietė Nina.
— Aš — pasuoju,—Vadimas papurtė galvą.—Ir taip užsibuvau. Rytoj — generalinė.—Jis pakilo nuo kanapos.—Važiuoju. Atleiskite, jei kas ne taip... Dar pasimatysim.
Jis linktelėjo Ninai, mostelėjo man.
— Palydėsiu,— tariau aš ir iš paskos žengiau į tamsų kaip rašalas kiemą.
Pasirodė, kad Vadimas žengia vikriai, tvirtai ir puikiai pažįsta siaurą, tamsoje bevelk neįžiūrimą takiuką. O aš jau prie pat slenksčio maktelėjau į klaną Ir bematant sušlapau kojinę.
— Ar seniai atvąžiavai? — neatsigręždamas paklausė Vadimas.
— Neseniai.
— Ar ne tave vakar čia sutikau?.
— Mape.
— Negerai išėjo. ir>
— Negerai,— sutikau aš. i = iь