Męs išėjome į gatvę ir sustojome prie „2iguliuko“, prisišlie-jusio palei šaligatvį.
— Taviškis?
— Maniškė,— pataisė Vadimas,—ji moteriškos giminės. „Ka-ravelė“.— Jis meiliai patapnojo blizgantį stogą.— Nebloga laivė. Tiesa, ekipažas — vienas .kapitonas, ir tas pats,— jis vyptelėjo,— Džonas Silveris, nors vėliavą su kaukole kelk... Sėdam, seni, jei neprieštarauji. Man sunku stovėti.
Aš neprieštaravau: apėjau mašiną, luktelėjau, kol Vadimas atvers dureles, ir dribau ant dirbtiniu kailiu muštos sėdynės.
— Įmesk mano kirkalius,— paprašė jis.
Padėjau jam susidoroti su ramentais.
— Vairas rankinis?
— Rankinis. Važiuojam, jei nori? — pasiūlė jis.— Aš tave ir namo pargabensiu.
— Kitąsyk,— atsisakiau,— nėra nuotaikos.
Nuleidome stiklus: viduje buvo tvanku, nors dvėsk. Vadimas išsitraukė kasetę, įkišo magnetofonan ir spustelėjo mygtuką.
— Šopenas? — paklausiau, išgirdęs švelnius lyg lajos šnaresys garsus.
— Ne, Fildas. Džonas Fildas. Du mano mėgstami noktiurnai.— Prieš tardamas antrą sakinį, jis ilgai svyravo, kol pagaliau pasakė, kas ir be žodžių buvo aišku:—.Turiu su tavim pasikalbėti.— Jis kyštelėjo man cigaretes.— Rūkysi?
— Ačiū, nerūkau.
Vadimas įsikando cigaretę, užsidegė elektriniu žiebtuvėliu. Paskui užsidėjo rankas ant vairo ir ilgam sustingo.
'-Saldžios Fildo godos kartu su minkšta patogia sėdyne kėlė sfebbdulji'Mane apniko miegas.-GalVa apsunko, tarp vokų ir ra-g^&ų t&#jditin' kas smilčių būtų pribėręs.
— Be reikalo, seni, mane apgaudinėjate,— dusliai tarė Vadimas.— Ir tu, ir Nina. Niekados čia nesi svečiavęsis, aišku kaip diėną. Ir apskritai, kažin kr buvai pažįstamas su Sergejum. Ma-naū, ir Sergejus tbVęs kaflfM-gyvas nebuvo matęs... ‘ d
■ „Va, tuojad^r jld^radlėS mane tempti milicijon“,— vangiai pa* galvojau, prisiminęs, kuo baigėsi vaidas su Tofiku ta pačia tema.
Tačiau Vadimas, skirtingai nuo Šachmamedovo, nesistengė aštrinti padėt№& . . ilfil :■ , ■>'/:
— Nėsu ' T1 ft k ęš! - į i rrcy M1.!1 Tik ri a u s i a i judtl šū Nina 'neturėjote kitos išeities. Reikėjo kažkaip paaiškinti man, iš kur atsiradai.—
Jis kalbėjo pabrėžtinai ramiai, ir aš jaučiau, kad įžanga apgalvota iš anksto, prieš sėdant į automobilį.— Nemanyk, aš neketinu kištis, ir teisės tokios neturiu. Svečiavaisi ar nesisvečiavai, nesvarbu. Tiesiog nenoriu, kad mane kas mulkintų.
Sugavęs mus meluojant, jis, matyt, išdėjo tik dalį tos visumos, kurią ketino iškloti, be to, pačią nesudėtingiausią dalį. Tolesnė jo kalba buvo ne tokia sklandi ir greičiau panėšėjo į atgru-bais nagais sukurptą konspektą ar partitūrą su praleistomis gaidomis:
— Stačiai noriu perspėti... Tai — mano pareiga... Žinoma, tu gali neklausyti, pasiųsti mane velniop... Apskritai, jeigu nebūtum manęs lydėjęs, bet kad jau...— Jis pasvyravo ir pabandė dar kartą užčiuopti esmę.—Tave, kiek suprantu, domina dabartis, tau nerūpi Sergejus, bet jeigu jis būtų gyvas... Kalbu aš nei šį, nei tą...
Dar vienos, gana ilgos pauzės metu jo mintis, padariusi vingį, pasuko netikėta linkme:
— Juodu nesugyveno, ne paslaptis. Per daug skirtingi buvo. Jis į gyvenimą žiūrėjo paprasčiau, žinojo, ko iš jo nori. Žmona, muzika, drapanos — iš esmės labai kuklūs norai. O ji... Nemanyk, tai ne priekaištas, bet labai sunkiai juodviem ėjosi, velniškai sunkiai... Bet kam tų šnekų: pats geriau už mane žinai...
„Norėčiau žinoti",— patikslinau mintyse.
— Juk judu su Nina... Noriu pasakyti, kad judu, be abejo, seniai pažįstami...
Pusiau klausimu baigtas sakinys paliko spragą, ir nors „kasmetinės viešnagės" teikė man teisę jam pritarti, bet aš buvau linkęs patylėti.
— Supranti, seni, išėjo taip, kad neturiu artimesnių už šitą porą.— Vadimas atsilošė į sėdynės atkaltę.— Nesimatydavom pusmečius, metus, bet visados žinodavau, kad manęs čia laukia, kad apsidžiaugs pamatę. Mano draugų ratas ne toks jau platus».. Jis ir negali būti platus. Nesiginčyk, tu to nesuprasi. Ir niekas nesupras... Na gana, vėl aš nesąmones pliauškiu. Šeimyninė nesantaika — vidaus reikalas... Galimas daiktas, kad juodu būtų išsiskyrę, bet ir tada abudu būtų likę mano draugai. Abu,— pabrėžė.— Noriu, kad žinotum. Aš todėl, kad... Įsidėmėk, aš neleisiu Ninos skriausti. Ji mano bičiulio žmona. Jeigu įsigeidei pasmaguriauti, žinok...— Nebaigtas grasinimas nuskambėjo gana rūsčiai.— Nemanyk, kad po Sergejaus mirties,— žodis „mirtis" jam t vytum nepatiko, ir jis pakeitė formuluotę,— kad jam žuvus, Ninos nėra kas gina.
Dabar jis išklojo viską, ir aš, prisipažinsiu, lengviau atsidusau: pamokslai, nors ir labai korektiški, palieka nemalonių nuosėdų. Žinoma, rūpestį savo bičiulio žmona lengvai galima paaiškinti, o ryžtas ją ginti tikrai pagirtinas, bet nejaugi jis tikėjosi, •kad pradėsiu muštis j krūtinę ir įtikinėti, kad esu doras?
Tačiau kaipmat sugėdinau save: „Niekas tavęs neprašo muštis į krūtinę. Žmogus nelaime skundžiasi, savo abejones kloja, o tu į pakrūmes...“
Laikas ėjo. Salia manęs sėdėjo artimas Kuznecovo bičiulis, tad, nors mane taip pat purtė žodis „mirtis11; kaip, beje, ir žodis „žūtis“, uždaviau Vadimui klausimą, kuris labiau už kitus mane kamavo:
— Vis dėlto nesuprantu, kaip šitai galėjo atsitikti? Jis pras^ tai plaukiojo, ar ką?
— Taigi, kad ne,— iš karto atšovė Vadimas. Jis aiškiai apsidžiaugė, gavęs progą sušvelninti pamokslo padarytą įspūdį.— Sergejus buvo puikus plaukikas.
— Tai gal sirguliavo? — spėliojau.— Gal koją mėšlungis sutraukė. Juk pasitaiko.
— Kažin. Kas gi eis maudytis sirgdamas. Kam to reikėjo, argi jis jūros nematė?! O mėšlungis... mėšlungis — nesąmonė. Prityrusiam plaukikui ne kliūtis.
Jo nuomonė nesiskyrė nuo manosios. Ko gero, pasikeitus vietomis, jam klausinėjant, irgi panašiai būčiau atsakęs.
— Laikrašty rašo, kad jis buvęs neblaivus.
Ir šis bandymas paneigti bendrą mudviejų nuomonę baigėsi nesėkme.
— Maža ką rašo! [gėręs nebūtų lindęs į vandenį. Jis nebuvo nei girtas, nei sirgo, gali neabejoti. Esu tuo tikras, kaip ir tuo, kad mano fleitos keturiolika mygtukų, nei daugiau, nei mažiau. Apskritai įsidėmėk, aš netikiu ta žinute.
— Kaip netiki? — nesupratau.
— Netikiu, ir baigta.
— Bet jį matė žmonės,— man nuo liežuvio vos nenusprūdo Pasečniko ir Aksionovos —•gyvų Kuznecovo žūties liudininkų — pavardės, bet laiku ■susigriebiau.— Tikriausiai matė, kitaip iš kur tiek smulkmenų?
— Nuskęsti tai jis gal ir nuskendo, tik netikiu, kad atsitiktinai.— Vadimas ‘ntisprtegė cigaretę ir tučtuojau užsirūkė kitą.
— Bet tu ir d'UTni,— tariau; žiūrėdamas, kaip jis pučia iš žiebtuvėlio tabako nuobiras.
— Įprotis. Kuo man daugiau džiaugtis? Rūkau ir važinėju. Na, dar muzika. Kaip visai be nieko...— Jis užtraukė dūmą.— Turbūt skubi, o aš tave gaišinu.
— Nieko, tik muziką išjunk, migdo.
Jis išjungė magnetofoną.
— O gal vis dėlto pasivažinėkim?
— Ne šiandien,— paprieštaravau.— Tu, rodos, sakei —„ne at-sitiktinai“?
— Atvirkščiai,— pataisė Vadimas.— Imkim, pavyzdžiui, kelią. Patenka kas po ratais, ko pirmiausia griebiamės — aiškinamės, kas kaltas. Ilgai ir nuobodžiai knaisiojamės po varžtus ir veržles, matuojame stabdymo nuotolius, ir taip toliau. Vairuotojas kaltina neatsargų pėsčiąjj, pėsčiasis, jei gyvas, koneveikia greitį viršijusį vairuotoją. Abiejų išklauso kompetentingas draugas iš inspekcijos ir nusprendžia: kaltas tas ir tas. Bet pasitaiko, kad kaltininko nėra: ir vairuotojas teisus, ir pėsčiojo nėra už ką kaltinti. Visi skėsčioja rankomis ir teigia: nelaimė, susiklosčiusios aplinkybės. Tai kely. Šiuo atveju irgi viską galima suversti atsitiktinumui, tai, beje, visų lengviausia. Nutaisyti rimtą veidą ir ieškoti kaltininko: jūra kalta, kad gili, krantas, kad status, Sergejus, kad nesilaikė kažkokių taisyklių. Na, o įsivaizduok, kad jis nė neketino tų taisyklių paisyti. Kaip tada?