Užuomina buvo tokia aiški, kad potekstės ieškoti nereikėjo.
— Ar tik nenori pasakyti, kad jis...— garsiai neištartas žodis nesukliudė Vadimui linktelti.
— Man regis, kaip tik tuo galima viską protingai paaiškinti, seni. Ne kitaip. Pats pagalvok, kurių galų jam reikėjo lįsti į. vandenį? Dangintis velniaižin kur. Jūra čia pat, greta, penkios minutės kelio, o jis atsidūrė už miesto. Klausimas: ko?
— Bet juk turėjo būti kažkokia dingstis?
— Dingstis? — Vadimas stipriai užtraukė dūmo.— Galėjo būti tūkstančiai dingsčių. Paskutinį kartą buvau čia atvažiavęs pavasarį, gegužės mėnesį. Man baisiai nepatiko jo nuotaika. Tokio jo niekad nebuvau matęs.
Jis nutilo. Pamaniau, kad baigė, ir ketinau smulkiau pakamantinėti, bet Vadimas tęsė:
— Sergejus buvo surūgęs, nervinosi, skundėsi, kad nesutaria su Nina. Čia kaltino save, čia koneveikė Niną, kad ji kvaila, nemoka gyventi kaip kiti. Reikėjo pažinti Sergejų, kad suprastum, kiek jam kainavo tokios kalbos. Ypač draugingas jis nebuvo, tad jeigu skundėsi, vadinasi, iš reikalo. Viešėjau čia kokia dešimt dienų ir kasdien buvau greta, bijojau palikti jį vieną. Jau tąsyk
7. N. Oganesovas mačiau, kad geruoju viskas nesibaigs, pernelyg stipriai jis mylėjo Niną, pernelyg sunkiai išgyveno nesantarvę. Taip ir pasakė man išvažiuojant: „Neištversiu, jeigu ji mane mes. Negaliu be jos gyventi1*. Tai jo žodžiai...
97
Vadimas užsimetė ant sėdynės atkaltės alkūnę ir pasisuko į mane, lyg tikrindamas, ar atidžiai klausausi.
— Dabar sugretink faktus,— tarė jis.— Išvada, man rodos, pati peršasi.
Šiomis dienomis aš nieko daugiau neveikiau, tik gretinau faktus.
Tai buvo panašu j kažkokį vaikišką žaidimą kubeliais, kur kiekvienas kubelis — atskiras vientiso paveikslo fragmentas. Atrodė, kas čia jmąntraus: dėliok juos vieną prie kito, kol gausi ieškomą visumą. Tačiau šis žaidimas skyrėsi tuo, kad į vieną krūvą buvo suversta keletas skirtingų rinkinių. Be to, žalio supratimo neturėjau, kaip turėtų atrodyti visas paveikslas. Prie faktų — kubelių, kuriuos turėjau, Vadimas švystelėjo naują, o jo piešinys jokiu būdu nesiderino prie kitų.
Savižudžiu, kuris asmeninės dramos pastūmėtas, puola j jūrą gelbėtis, dar galima patikėti. Bet kuo čia dėti pinigai? Kam savižudžiui valdiški pinigai? Patikimesnė atrodė net Staso versija, kad kasą apgrobėme mudu su Kuznecovu. Ne, faktai faktais, o su išvadomis nereikia skubėti.
Matyt, Vadimas laukė, kad, pradėjęs pokalbį apie Sergejų, aš irgi pareikšiu savo nuomonę, todėl dabar krimtosi dėl mano pasyvumo.
— Kaip manai, gal reikia pranešti milicijai? — paklausė jis.
Nebloga mintis, tiesa, mažumėlę pavėluota.
— Kuriam galui. Prireiks, patys tave susiras.
— Irgi tiesa.— Jis bakstelėjo į juokingą, iš stambių rudų gilių sudurstytą žmogeliuką, kabantį ant gumelės virš priekinio stiklo, ir šis pradėjo stypčioti, vartydamas išsprogusių akių karoliukus.
— Simpatiškas daikčiukas,— pastebėjau.— Kur pirkai?
— Čia, parduotuvėje.— Jis dūrė pirštu sau už nugaros.— Kaip matau, tu su tuo nesutinki?
— Su kuo?
— Na, kad Sergejus...— Vadimas ieškojo reikiamo žodžio, bet jo taip ir neištarė.
— Atvirai šnekant, ne.
— Kodėl?
— Ilga šneka.
Žvilgtelėjau j laikrodį. Mano „Polioto44 rodyklės liudijo, kad prieš keturiasdešimt minučių prasidėjo nauja diena, spalio antroji.
— Atleisk, bet jau vėlu,— tariau.— Man metas.
Vadimas gūžtelėjo pečiais.
— Žinoma, eik..
Išlipau iš mašinos ir apėjau ją iš priekio.
— Palauk.— Jis iškišo galvą.— Vos nepamiršau. Se, imk.— Jis padavė blizgantį vizitinės kortelės dydžio popierių.— Kontramarkė į festivalio atidarymą. Dviem asmenim. Buvau gavęs Sergejui.
— Bet juk aš... .
— Imk.— Vadimas įgrūdo man bilietą.— Viskas. Būk laimingas.
Pūkštelėjęs išmetamųjų dujų debesėlį, automobilis šoko iš vietos ir, staigiai pasisukęs, nulėkė pro kietai miegančius viešbučio aukštus.
Kokią minutę gretimomis gatvėmis aidėjo tolstantis ūžesys, paskui jis nutilo ir stojo tyla.
Ant šlapio blizgančio asfalto, ten, kur ką tik stovėjo „Kara-velė“, lyg povo uodega raibuliavo benzino dėmė.
3
Apsidairiau. Iš dešinės, ant cementinio lafeto, snaudė grandine aptverta patranka. Toliau, už juodų kiparisų iečių, žaižaravo jūra.
Viešbutis, tamsus viduje ir apšviestas iš lauko, buvo panašus į didžiulį baltą laivą, pasirengusį kiekvieną minutę plaukti jūron. Silpnas vėjelis pleveno virš kavinės staliukų ištemptus tentus. Kaip ir anksčiau aplink nė gyvos dvasios. TiJk prie stiklinių „Lotoso44 durų, krėsle, knapsėjo nosimi apkūnus durininkas. Sprendžiant iš klaidžiojančios veidu šypsenėlės, sapnavo arbatpinigius.
Prisiminiau praėjusį vakarą, šaligatviais šurmuliuojančią puošnią žmonių minią, juoką ir muziką, balsų gaudesį, tad tuščia, žiburių nuplieksta Pajūrio gatvė dabar man atrodė kaip (li-džiulė dekoracija, kurią trumpam apleido tie, kas saulei patekėjus vėl pasiners į šventę.
Vėl, kaip praėjusį kartą, pagalvojau apie Kuznecovą, įsivaizdavau jį einantį gatve, grįžtantį iš darbo. Tai vyko kažkaip savaime, be jokių pastangų, todėl nenustebau, kai jis iš tikrųjų pasirodė kvartalo gale. Toks, koks stengėsi atrodyti: narsus, mažumėlę pavargęs naktibalda kaubojus, panašus į Julą Brinerj, klaksintis j šaligatvį pasagėlėmis — atgijusi nuotrauka iš albumo, fantomas, paslaptis, kurią neatspėtą nešiojausi su savimi. Skardi ir skardi pasagėlės, artėja ir artėja veizdus, iš užpakalio apšviestas siluetas, mažėja ir mažėja nuotolis tarp mūsų. Stengiuosi pagauti jo žvilgsijį, bet veidą dengia tirštas šešėlis. Dar akimirka, ir jis pereina mane kiaurai. Už nugaros nutyla žingsniai. Ir vėl plyna gatvė. Vėl tyla, kurią trikdo tik slopiai į šulinius šniokščiančios vandens čiurkšlės...
Jis nuėjo. Nuėjo kaip anąsyk, penkioliktąją, kad dieną vėliau amžinai pasitrauktų iš gyvenimo, nepalikęs jokių pėdsakų, nieko, tik prieštaringus atsiminimus, drapanų šūsnis, neapmokėtas skolas ir galvą dėl jo mirties sukančius draugus.
Kaip jį apibūdino Vadimas? „Jis žinojo, ko nori iš gyvenimo1*. Ko gi?
Žmona, muzika, drapanos.
Daug tai ar mažai?
Nežinau. Jis manė, kad pakankamai, ir visa tai tūrėjo. Programa įvykdyta visu šimtu procentų? Turbūt ne. Viena iš trijų sėkmės atramų pasirodė labai netvirta. Vadimas teisus: galimos skyrybos grėsė viso statinio pusiausvyrai, vertė tikėtis netikėčiausių pasekmių: keršto, nevilties, pagėrų; galėjo jis dingti ir kaip Tolstojaus Fedia Protasovas. Bet ko, tik ne savižudybės. Seimą buvo tik vienas visos vertybių sistemos dėmuo, visa kita buvo jis pats...
Pasišokėjęs nusiskyniau keletą pailgų, kietų lyg kartonas lapų. Patryniau juos ant delno ir pauosčiau. Jie kvepėjo svaiginamai saldžiai.
Kodėl Nina sakė Vadimui netiesą?
Į šitą klausimą, ko gero, galėjau atsakyti. Bet buvo kitas, žymiai painesnis — ar Nina nekalta dėl vyro mirties?
Vadimo žodžiai dėl Kuznecovu šeimos nesantaikos turėjo tarsi dvigubą dugną. Iš pradžių to nesupratau, o suvokęs puoliau į neviltį. Mat nesantaiką ne visados paaiškinsi palyginti nekalta formule „neatitiko charakteriai**. Kartais jos priežastimi gali būti ir susvetimėjimas,- ir nesutaikomumas, ir priešiškumas, ir neapykanta, o kur veda tokie jausmai, komentarai nereikalingi.