Ar aš įtarinėjau Niną? Ar turėjau pagrindo įtarinėti?
Formaliai ji buvo tarp įtariamųjų. Kaip ir Vadimas. Buvau linkęs įtraukti ten net „Lotoso** durininką.
Prisiminiau seną istoriją. Mokiausi tuomet antroje ar trečioje klasėje ir kartą, rinkdamas mokyklai makulatūrą, popierių sąvartyne užtikau ryšulį knygų gerokai aptrintais viršeliais. Viršelius puošė žymuo, liudijantis, kad knygos iš populiarios nuotykių serijos. Kažkas išmetė jas kaip nereikalingas ar jnaivias, o gal tiesiog per apsirikimą. Šiaip ar taip, parsinešiau knygas namo. ir, atsivertęs pirmą puslapį, stačia galva pasinėriau į pasaulį, kur su klastingąja ponia Bark, jos lėle ir agentu, pravarde Bumerangas, grūmėsi narsus ir sumanus majoras Proninas.
Per naktį prarijęs mišrainę su aibe šūvių, lėto veikimo minų ir šifruotų telegramų, čia pat puoliau ieškoti tinkamo sekti objekto ir, žinoma, greitai tokį radau. Mano „auka” tapo tylučiu-kas, geraširdis seniokas, turėjęs nelaimę gyventi toje pačioje laiptinėje. Man jis pasirodė niūrus, uždaras, ne visad atsakinėjo į žvalius pionieriškus mano „sveiki”, ir aš susigraužiau anksčiau nepastebėjęs, kad greta, už sienos gyvena ir klesti nuožmus užsienio žvalgybos rezidentas. Toliau — gražiau. Netrukus kiekvienas lėktuvas, skrendantis virš blokinio mūsų penkiaaukščio, man. buvo priešo transportas, mėtantis jam slaptas instrukcijas ir dinamito luitus. Nuotykis baigėsi apverktinai:' vieną gražią dieną — o gal vakarą, nepamenu dabar*— nusprendžiau pats vienas sulaikyti rezidentą. įsiveržiau į senioko butą ir išklojau jam viską, ką galvojau apie šnipinėjamą jo veiklą. Pasipiktinęs seniokas čia pat aplamdė man ausis, o motina, sužinojusi perdėto mano budrumo priežastis, ilgai lyg kutenama juokėsi. Ji manęs nebaudė, o tik trumpai papasakojo apie kaimyną, kuris kaip tyčia pasirodė buvęs kriminalinės paieškos darbuotojas. Vėliau jis įkvėpė man meilę šitai profesijai.
Nuo to įvykio daug vandens nutekėjo. Spėjau šio to išmokti. Pavyzdžiui, įsitikinau, kad įtarinėti — ne geriausias būdas spręsti apie žmogų, kad tai tik viena iš priemonių siekti tikslo, kuria, dirbant mūsų darbą, reikia atsargiai naudotis.
Sviedęs į šalį sugniaužytus magnolijos lapus, pasukau į kiemą.
Nuo stogo dar kapnojo skambūs lašai. Jie tiško į klanus, virsdami burbulais.
Miego neliko nė padujų. Nuovargio irgi, todėl gailėjausi ne-priėmęs Vadimo pasiūlymo. Būtume pavažinėję po miestą, paplepėję šį bei tą, nebūtinai apie Sergejų — o šiaip sau, apie muziką ir kitus dalykus. Gal dumti į paplūdimį, išsimaudyti. Juokingiausia, kad kartą, vienintelį kartelį murktelėjęs į jūros gelmes, lig šiol neištaikiau laiko gerai išsimaudyti, į valias paplau-kyti,— vis nebuvo kada.
— Volodia, tu? — išgirdau tariant mano vardą.
— Nina? — Maniau, kad ji seniai dešimtą sapną sapnuoja,— ne juokas — pirma valanda nakties!
Pasukau balso link.
Nina sėdėjo pavėnėje.
Mėnesiena, stebuklingai prasismelkusi pro tankų vynuogienojų atvašyną, dėmėmis nuklojo suoliuką. Apšvietė ir Ninos veidą, nuo jos švelniai fosforavo oras ir ant lapų blizgėjo lietaus lašai, panašūs j stiklo karoliukūs.
Atsisėdau šalia Ninos.
— Nuvažiavo? — paklausė ji.
— Nuvažiavo.
Tai buvo pirmieji žodžiai po kivirčo.
— Ar jūs buvote anksčiau pažįstami? — Ji žiūrėjo į šoną, j priešingą pavėnės kampą, kur nebuvo nieko įsimintino; kampas juodavo it praraja, vedanti į kažkokį požemį.
— Ne, iš kur ištraukei?
Ji neatsakė.
— Judu, žinorųa, susitarėte susitikti.
— Žinoma,— sumelavau.
— Ir j is pasikvietė tave į vasarnamį?
— Pasikvietė,— atsakiau, pirmąkart išgirdęs, kad Vadimas turi vasarnamį.
— Taip ir maniau...— Gal būtų dar ką pridūrus, bet sukliudė pratisas, šaižus, iš uosto pusės atskridęs kauklio garsas.
Nina susigūžė. Ji vilkėjo lengvute suknele, be rankovių.
— Tau šalta? — Nusivilkau nertinį ir užmečiau jai ant pečių.
— Ačiū.— Ji siekė cigarečių, bet pakelis buvo tuščias ir Nina metė jį ant suoliuko.
Mudu sėdėjome tylėdami. Kažkur buvau skaitęs, kad tyla artina. Galbūt, tačiau mūsų tyla grėičiau slėgė. Rodės, gododami kiekvienas savo godą, mudu puikiai permanome kits kito mintis, ir tas tariamas jausmas trukdė vienas antru pasitikėti.
— Jis tau ką nors pasakojo?
Keisčiausiai, kad mudu iš tikrųjų godojome vieną godą.
— Taip, pasakojo. Sakė, kad judu su Sergejum rengėtės skirtis. Tiesa?
Nina neatsakė, tad vėl stojo tyla. Dabar ją sutrikdžiau aš:
— Sakyk, kodėl manimi netiki, lyg įtarinėtum ar ko bijotum?
Būčiau žinojęs, kokia tai pavojinga tema, nieku gyvu nebūčiau lindęs į savo paties paspęstas žabangas.
— Tu ne tas, kuo dediesi,— negarsiai, bet aiškiai tarė Nina.
— Kaip — ne tas?
— Tu kažką vaidini, Volodia, ir pats nepastebi, kad nevykusiai.
— Ką vaidinu? — Stengiausi kalbėti kiek galima ramiau, kad nuslėpčiau mane apninkančią paniką.
— Neapsimetinėk.— Ji žvilgtelėjo į mane ir tučtuojau nukreipė akis j šalį.— Nežinau — ką. Tik jaučiu, kad kažkas ne taip. Apskritai paėmus — smulkmenos, o suma... Pavyzdžiui, ta knyga. Iškart supratau, jog tai tik dingstis. Nuvokiau, jog visa susiję su Sergejaus mirtimi. Kaip — nežinau, bet susiję. Juk tu apie ją ne iš laikraščio sužinojai, tiesa?
Nesumečiau, ką atsakyti.
— Nesigink. Apie tai tu žinojai anksčiau, prieš eidamas čionai. Galbūt anksčiau negu aš. O vakar... Nenorėjau sakyti. Vakar kažkas naršė po spintą, lentynas. Jei tu ko ieškojai, kodėl nesakei, nepaklausei? Be to, iš kur tu gavai bibliotekos adresą? Mieste dešimtys bibliotekų, iš kur sužinojai, kurioje aš dirbu? Sakei atsekęs adresą iš antspaudo, bet namuose nėra knygos su bibliotekos žymeniu. Nors gerai atsimenu, bet grįžusi dar kartą patikrinau...
Demaskavimų naktis, prieš valandą pradėta Vadimo, tęsėsi toliau. Nina troško išsiaiškinti ir darė tai be galo įtikinamai. Visa, ką ji sakė, buvo tiesa. Išskyrus kratą, prie kurios nebuvau nagų prikišęs.
Pernelyg daug turėjau savų nuodėmių, kad atgailaučiau už svetimas, tad jau žiojausi prieštarauti, bet Nina lyg kirviu nukirto— svariausią įkaltį ji paliko pabaigai:
— Vakar dar abejojau, o šiandien... Darbovietėje perverčiau senus laikraščių komplektus. Perskaičiau visus skelbimus dėl butų mainų...
Toliau ji galėjo nekalbėti — pats puikiai supratau, kuo baigėsi tas skaitymas,— bet Nina neatsisakė kaltinamosios kalbos.
— Tavo skelbimo ten nėra,— tarė.
Spyriotis nebuvo prasmės. Matyt, atėjo laikas pjauti savarankiškumo derlių, ir dėl to neturėjau ko kaltinti. [ Pajūrio gatvę atklydau savo iniciatyva, nepasirūpinęs užnugariu, netgi su niekuo nepasitaręs, nors Simakovas perspėjo, kad saviveikla mūsų darbe tolygi kvailystei. Bet ne dėl to mane graužė sąžinė: iš pačios kvailiausios padėties bent jau teoriškai galima išsikapstyti- įgyti pasitikėjimą, kai tau uždrausta atvirai kalbėti,— štai kdF neišsprendžiamas uždavinys.
— Tyli? — sviedė Nina.— Vadinasi, aš teisi...
Sekundę kitą ji laukė atsakymo, paskui bejėgiškai nuleido rankas.
— Atsimeni, skaitei man apie Ričardą Liūtaširdį? Bet juk jis nuo priešų slapstėsi! O tu? Nuo ko tu, Volodia, slapstaisi?
Ką aš galėjau atsakyti?
Kad pavydžiu Ričardui, tvirtai žinojusiam, kas draugas, o kas priešas — nors ir negailestingas, nors klastingas, visagalis, bet užtai konkretus, matomas, su kūnu ir siela.
— Norėčiau tavimi tikėti, norėčiau...— Jos balsas suvirpėjo.— Bet tu meluoji, vičviską meluoji...