Jos akys pritvino ašarų. Buvau matęs ją verkiančią, bet dabar aš buvau kaltas dėl jos ašarų, o tai jau kas kita.
— Nereikia, nusiramink...
Bet Nina manęs negirdėjo:
— Aš pavargau. Patekau j pinkles ir nesuvokiu, kas darosi. Padėk man... Netylėk, sakyk ką nors!
— Tikėk manimi,— tariau, neketindamas nieko tokio sakyti. Ir pakartojau: — Noriu, kad tu manimi tikėtum.
Matyt, tai buvo vieninteliai žodžiai, galį pramušti spragą mus skiriančioje abipusio nepasitikėjimo sienoje.
— Aš bijau,— sušnibždėjo Nina.— Man baisu, Volodia...
— Praeis, praeis,— tariau, labai miglotai įsivaiįzduodamas, ką turiu omeny: jos baimę ar tai, kad negaliu padėti jos atsikratyti...
— Volodia, aš noriu žinoti teisybę,— tarė Nina, kiek palaukusi.— Netgi pačią baisiausią, pačią rūsčiausią. Girdi?
Aš girdėjau. Girdėjau ir stengiausi bent mažumėlę pratęsti tą
trumpučiukę akimirką, kada nereikėjo gudrauti, atsakinėti į klau
simus, iš anksto žinant, kad negali į juos atsakyti, kad net atsakęs nieko nepakeisi, mat pats nežinai „pačios rūsčiausios teisy-bės“, pats jos ieškai, turi išsklidusias jos šukeles; tiesą veikiau galėjo žinoti Nina, bet ne aš.
— Aš nereikalauju, aš prašau...
— Matai, esama aplinkybių,— pradėjau iš tolo, bet Nina mane nutraukė.
— Jokių aplinkybių. Aplinkybių visados rasi. Aš noriu tikėti žmonėms, tikėti tavimi — to vieno, argi tai daug?
To paties norėjau ir aš. .
— O tu pati ar visados sakai teisybę?
— Aš neturiu ko slėpti.
— O Vadimas? Kodėl sakei, kad anksčiau čia lankydavausi, kad pas jus apsistodavau?
— O tu nesupratai? — Nina dar aukščiau pasikėlė nertinio apykaklę.— Neturėjau kitos išeities. Pamatęs, kad nervįnuosi, jis įniko klausinėti, todėl ir pasakiau.
— Vadinasi, aplinkybės...
— Bet jis man svetimas,— nukirto ji.— Jam vis tiek, ar mudu seniai pažįstami, ar neseniai.
— Aš taip nepamaniau.
Pajutau, kad tarp mudviejų vėl įsismelkė šaltukas.
— Sakyk, kodėl vengi atsakymo? Kodėl? Bijau net vardu tave vadinti — galbūt' jis toks pat išgalvotas, kaip visos tavo ligšiolinės ka4bos.
Po demaskuojančių, prieš pusvalandį man pareikštų kaltinimų sunku buvo prieštarauti. Nesumetęs nieko geresnio, žėbtelėjau:
— Bet aš tikrai Vladimiras.
— Ką gi, ir už tai ačiū,— Nina ketino stotis, bet aš ją suturėjau.— Maniau, kad paaiškinsi, padėsi...
— Kaip tau padėti, jei netiki nė vienu mano žodžiu. Kaip?
— O tu pamėgink. Įsivaizduok, kad greta tavęs ne priešas. Bent akimirką įsivaizduok.
— Nekalbėk kvailysčių. Tiesiog nežinau, kaip tau įrodyti, kad aš ne šnipas, ne diversantas, kad nevarčiau tavo daiktų, nenaršiau po lentynas...
— Nenaršei?!
— Matai, tu vėl netiki.
— Tikrai nenaršei? Duok garbės žodį!
— Kuo tu mane, po velnių, laikai?! — Pasakiau tai garsiau, nei norėjau, bet, atrodo, būtent tai įtikino Niną.
— Tai ko tylėjai?! Bet jeigu tikrai ne tu, tada kas kita. Palauk, paklausyk. Pasistengsiu paaiškinti... Kai atėjai čia knyga nešinas, man kažkodėl iš karto šovė mintis, kad tu iš milicijos... Tylėk, netrukdyk...
Perspėti nebuvo reikalo, net panorėjęs, nebūčiau galėjęs žodžio išspausti.
— Nežinau, kodėl tokia mintis man šovė,— kalbėjo Nina.— Gal todėl, kad ilgėjausi paramos, kurios neturėjau iš kur laukti-* negi reikėjo bėgti į miliciją ir šaukti: apginkite mane, man baisu? O gal dėl tavo užsispyrimo, gal dėl knygos, gerą pusmetį dulkėjusios antikvariate,— buvau mačiusi, o tu tikinai atsivežęs...
„Dar viena klaida11,— automatiškai pagalvojau.
— Žodžiu, iškart pamaniau, kad tu iš ten. Ir leidau pasilikti. Tave pakirto liga, o aš įtariau, kad apsimeti. Paskui pradėjai karščiuoti. Gulėjai silpnas, bejėgis, bet aš buvau rami, kaip niekad anksčiau. Buvau įsitikinusi, kad tu mane apginsi. Kvaila, tiesa?
— Kodėl?
— Vakar ketinau viską papasakoti. Viską viską. Ir staiga ta krata. Ji mane išmušė iš vėžių. Na, manau sau, įkliuvau, jis iš tos pačios gaujos...
— Kokios gaujos?
— Tuojau, Volodia, tuojau.— Nina paėmė nuo suoliuko kažkokį ryšulėlį.— Tuoj pats viską suprasi. Aš žinau, Sergejų įtaria padarius kažkokį nusikaltimą. Tiesiai man nepasakė, bet keletą kartų kamantinėjo, iš kur jis gaudavo pinigų, ir tiek daug. Pinigų jis iš tikrųjų turėdavo daug. Pati stebėjausi: tų dviejų tūkstančių, kuriuos išlošė, negalėjo užtekti visai tai sankrovai — butas buvo kimšte prikimštas drabužių, apavo, magnetofonų. Po to loterijos laimėjimo jis apskritai ėmė gana keistai elgtis. Tiesiog pamišo dėl visokių loterijų. Dešimtimis pirkinėjo bilietus, braukė korteles, kūrė lenteles. įsitaisė specialią knygutę, kur žymėjosi „Sportloto“ tiražus.
Nina vėl susigūžė, bet šįkart nuo nervinės įtampos: naktis buvo šilta, netgi tvanki, ir nuo žemės kilo drėgnas, žolėmis kvepiantis garas.
— Jį lydėjo nesėkmė, bet jis lošė ir lošė. Meldžiau, įtikinėjau, kalbėjau, kad nedora, negalima gyventi, tikintis atsitiktinės sėkmės. Man visados atrodė nedora lauktų kad už kapeikas tau pažirtų tūkstančiai. Juk lengvai įgyti pinigai negali atnešti laimės. Mes su merginomis net komjaunimo susirinkime tą klausimą svarstėm. O kaip tau atrodo?
— Visko gali būti.
Niekados taip nežiūrėjau į loteriją, bet Ninos mintys mane sudomino.
— Taigi. Prašiau jį liautis, nelošti. Jis pyko. Mes susirie-davom, bet kitą dieną jis vėl grįždavo su bilietais, vėl braukė korteles. Ir niogė į namus visokį šlamštą, lyg patrakęs. Parsinešė, pavyzdžiui, kartą itališkus pusbačius, keliais numeriais didesnius, negu reikėjo. Keturias poras kojinių audavosi, kad tik nereikėtų grąžinti. Per šiuos metus jis itin pasikeitė, visiškai kitoks pasidarė. Kartais sunku buvo jį pažinti — vaikščiojo kažkoks paslaptingas, tylus. Pradėjo lankytis draugai. Valandas svarstydavo, kas kaip apsirengęs, kuri firma geresnė, kuri. blogesnė, ir — be galo, vieną ir tą patį. O paskui... tu žinai, kas atsitiko paskui. Nuo septynioliktosios pradėjau gauti štai šituos laiškus.—
Nina padėjo ryšulėlį man ant kelių.— Po jo mirties gaudavau juos kasdien. Kasdien, kol tavęs nebuvo...
— Galiu pažiūrėti? — paprašiau.
— Žinoma.
Atrišau ryšuliuką. Ten buvo vokų pluoštas. Paėmiau viršutinį ir ištraukiau perpus sulenktą lapelį.
Akys buvo apsipratusios su tamsa, todėl be didelio vargo perskaičiau du žodžius, sudursčiotus iš didžiųjų, iš laikraščio iškirptų ir ant popieriaus suklijuotų raidžių:
„KUR PINIGAr
Trūko klaustuko, bet buvo aišku, ko Niną klaūsė anoniminiai siuntėjai.
— Kitų gali neskaityti, jie visi vienodi. Tik paskutinis skiriasi. Jis apačioj.
Išsitraukiau apatinį voką.
„LAUK, MES ATEISIM11.— skelbė laiškas, sukurptas tuo pačiu ne itin originaliu būdu. Tiesa, šį kartą nieko netrūko: ir kablelis, ir taškas buvo savo vietose.
— Dabar supranti?
Dabar aš supratau. Dar kaip supratau! Spėjau, kas dursčiojo šituos laiškus, kas kaišiojo juos į pašto dėžutę, kas ketino ateiti ir tesėjo, ką žadėjęs.
— Jie mane sekiojo,— kalbėjo Nina.— Naktį girdėdavau, kaip jie trainiojasi po kiemą, aplink namą. Keletą kartų skambino į darbą — paimu ragelį, o ten tyla arba juokas, piktas, sarkastiškas. Po tokių skambučių namo bijodavau eiti. Reikėjo, žinoma, milicijai pranešti, bet bijojau, jie galėjo man keršyti.
— Gal esi kurį mačiusi?
— Ne. Tiesiog jaučiau, kad už nugaros kažkas stovi, kvėpuoja man į pakaušį.