Ir man gerai pažįstamas tas pojųtis.
— Ar vakar apie tai norėjai man papasakoti?
— Taip.
— Ir išsigandai, kad pats esu tuos laiškus dūrsčiojęs?
Nina linktelėjo.
— Pamaniau, kad jie jau įvykdė, ką sumanę...— Ji nebaigė, užbaigiau aš:
— Ir pasiuntė mane atimti pinigus?
Ji užsidengė veidą rankomis.
— Aš nežinau, ko jie iš manęs nori, apie kokius pinigus rašo...
Tik dabar deramai supratau, kiek jai kainavo tas pokalbis.
Tris abejonių, svyravimų, baimės ir netikrumo dienas. Tris dienas, gyventas greta žmogaus, kuris atrodė čia draugas, čia baisiausias priešas. O ar anksčiau buvo lengviau? Vienatvė, vyras, paniręs j pasaulį, kur dievas — loterijos bilieto numeris ir serija, staigi Sergejaus mirtis, persekiojimai, gąsdinimai.
Knietė paguosti: „Pakentėk, pakentėk mažumėlę. Tu ne viena. Dabar dešimtys žmonių rūpinasi, kad tavo veidas vis dažniau šviestų šypsena, o gyvenimas neatrodytų kaip niūri ir grėsminga mįslė14. Knietė, bet neguodžiau — tai būtų buvę tolygu prisipažinti, kad ir aš narplioju bylą, pradėtą teisėsaugos organų, o tokios teisės neturėjau.
Be to, po tokio lūžio jaučiausi šiek tiek pranašesnis: galėjau neslapukauti, klausinėti, tikėdamasis atvirų ir sąžiningų atsakymų.
— Šakei, kad šiais metais jį ėmė dažniau lankyti draugai. Turėjai galvoje Stasą?
— Taip, jis lankydavosi dažniau už kitus.
— Ar neįtari, kad laiškai — jo rankų darbas?
— Nežinau,— atsakė ji.
— Gerai, o kiti? Vadimas, Stasas, kas dar?
— Be Staso, lankydavosi dar du. O Vadimas paskutinį kartą lankėsi, rodos, pavasarį, gegužės mėnesį. Nuo to laiko jo nemačiau.
— Kaip jie atrodė?
— Kas?
— Na, tuodu?
— Vienas toks storulis, spuoguotas, mažų lyg sagutės akyčių.
— O kitas?
— Kitas džiūsna. Visad kukliai apsirengęs. Amžinai su kram-tuke dantyse.
— Vitiokas?
— Vardo nežinau. Dažnai atsinešdavo svaigalų. Tokių neįprastų butelių, su spalvingomis etiketėmis. Jų ir dabar pilna pašiūrė.
— O Tofikas? Tofikas Sachmamedovas? Brunetas, vidutinio ūgio, šukuosena — plaukų kupeta. Jis irgi lankydavosi?
— Buvo keliskart atėjęs. Jo vardą įsidėmėjau. Jis, man rodos, taksistas.
— O daugiau niekas?
— Berods, niekas.
Vadinasi: Stasas, Vitiokas, Gerasius ir Tofikas—„slapūnai44 draugai, kurių ieškome.
Ratas, berods, nustatytas.
— Nina, po penkioliktosios Sergejus kažkur slapstėsi dvi paras. Kaip manai, kur jis galėjo slapstytis, gal pas kurį iš savo bičiulių?
— Žinoma, galėjo.— Ji pakėlė galvą, vangiai nusišypsojo.— Dar bus klausimų?
O klausimai! Buvau jų sklidinas kaip matematikos uždaviny-nas. Bet rodyklės artėjo prie trečios valandos, todėl reikėjo baigti.
— O kodėl manai, kad mudu su Vadimu sutarėme pasimatyti?
— Matai, aš irgi šį tą nutuokiu. Tu negalėjai praleisti progos su juo nepabendravęs, tiesa? Juk jis pažinojo Sergejų geriau už kitus — juodu draugavo nuo vaikystės.
— O vasarnamis? Kaip tau šovė į galvą, kad jis turėjo mane pasikviesti j vasarnamį?
— Jis mėgsta girtis aparatūra, plokštelių kolekcija. Jis melomanas.
— Beje, tavo melomanas įbruko man kontramarkę į festivalio atidarymą. Dviem asmenim.
— O tu nori mane pasikviesti, ar ne?
— Argi tu prieš?
— Aš ne prieš, Volodia,— ka-žkaip ypač švelniai tarė ji.— Tik būgštauju dėl rytojaus, kiekvieną minutę laukiu kokio įvykio ir...
Ciužėdamas padangomis, Pajūrio gatve nurūko automobilis. Kažkur netoli „Raštinės reikmenų1* parduotuvės jis stabtelėjo, ir mudu nejučia nuščiuvome, įsiklausydami į stojusią tylą.
Automobilis nuvažiavo. Asfailtu nutauškėjo kulniukai. Žingsniai pamaži nutolo.
Pasijutau nesmagiai, tarsi tylėdamas būčiau dar kartą patvirtinęs, koks realus tas pavojus, apie kurį tik ką kalbėjo Nina. Kvaila, žinoma, tylėk netylėjęs, bet svariausios pavojaus prielaidos buvo mano rankose.
Įkišau popieriuką vokan ir atidaviau Ninai.
— Pasilik,— tarė ji.— Man jis nereikalingas, o tau gali praversti.
Penktas skyrius 1
Naktį praleidau sandėliuke.
Tai buvo plytinis, prie namo prisišliejęs statinys, sausas ir šiltas. Vienas jo kampas buvo užverstas stiklo tara, visi rakandai — dvi kėdės, spintutė ir stalas. Ant sienos kabojo senas, rauplių išėstas veidrodis sunkiais išpjaustinėtais rėmais.
Kol sirgau, Nina nevijo manęs iš trobos, gailėdamasi atidavė man švelnias kanapos spyruokles, bet dabar, pasveikusiam, mandagiai priminė ankstesnes sąlygas ir iškraustė j sandėliuką. Jis būtų buvęs kur kas jaukesnis, jei ne blausi lemputė palubėje ir sudedama lovelė, kurią, palinkėjusi labos nakties, parodė man Nina.
Užgesinęs šviesą ir palindęs po apklotu, ilgai varčiausi, o kai akys pradėjo lipti, palinkėjau sau nieko nesapnuoti.
Tikrovė pranoko pačią drąsiausią fantaziją, tad argi vertėjo dar ką nors čia pridėti.
Pažadino mane saulės spindulys, nejučia įsiskverbęs pro siaurą durų plyšį.
Valandėlę gulėjau užsimerkęs ir nejudėdamas, klaidžiodamas kažkur tarp sapno ir realybės. Atmintin grįžo lietaus pabiros, stoginė, pavėnė, užlieta mėnesienos, ir širdyje radosi švelnus su niekuo nepalyginamas džiugesys — tarsi garsas kamertono, atkartojusio teisingai sugrotą gaidą. Jis augo ir plėtėsi, gainiodamas miego likučius, ir veikiai užvaldė mane visą, nuo galvos ligi padų. Sviedęs į šalį apklotą, pašokau nuo sudedamosios lovelės.
Buvo devinta valanda. Ant spintelės, prie galvūgalio, greta anoniminių laiškų ryšuliuko, gulėjo durų raktas, o po juo raštelis.
Patalpą gaubė sambrėškis. Lempą degti nebuvo noro. Atidariau duris ir kaip stoviu, vienomis glaudėmis, šokau į ryškią dienos šviesą.
Ant išplėšto sąsiuvinio lapo ketvirtainio buvo parašyta:
„Paskambink. Lauksiu. N.“
Perskaičiau raštelį keletą kartų. Kažko ten trūko. Ne iškart suvokiau — ko. Tik gerai įsižiūrėjęs, supratau, ko būtent: N buvo gulstesnė už kitas eilutės raides, o prie pat teksto lapas-nuplėštas.
Kriminalistikos kursas dar nebuvo galutinai išsivadėjęs man iš galvos: greičiausiai tai buvo ne viskas, ką parašė Nina, o tik dalis,— kitą ji kažkodėl sunaikino ir tjk tada pasirašė N.— atseit laiškelio pabaiga. Gal ten buvo kas nors svarbaus? Na, žinoma, buvo!
Dar kartą perskaičiau raštelį, apžiūrėjau kitą pusę ir grįžau į sandėliuką.
Ant stalo gulėjo sąsiuvinis. Jam trūko vieno lapo.
Toliau — truputis technikos. Pastatęs įžambiai lempą — tokiom operacijom paramkesnė dirbtinė šviesa — gana lengvai per-
skaičiau trūkstamas laiško eilutes: pieštukas giliai įspaudė jas į popierių, padėtą ant kieto stalo.
„Kokia ilga diena prieš akis,— rašė Nina.— Ir taip nesinori
eiti iš namų“. Ten buvo dar kažkas aklinai užbraukta, ko nieku gyvu neperskaičiau.
Mojuodamas sąsiuviniu ir švilpaudamas kažką iš Ofenbacho, užlėkiau laipteliais, spustelėjau durų rankeną, bilstelėjau j langą, bet prisiminęs, kad namuose nieko nėra, dar kurį laiką trainiojausi tarp sandėliuko ir trobos, ieškodamas rakto, kurį laikiau
saujoje...
Nežinia, kuo būtų virtusi mane užvaldžiusi būsena, tačiau nepraėjo nė pusvalandžio, kai lemtis — šįkart pats Simakovas —
pasirūpino nuramdyti mano džiugesį.
Pasipuošęs (Nina išdžiovino ir išlygino mano marškinius ir džinsus), pasisotinęs (virtuvėje radau pusryčius: kiaušinienės su spirgintomis bulvėmis, sūrio ir stiprutėlės, dar šiltos juodos kavos), visas švytėdamas, išbildėjau lankan ir, užrietęs nosį, Pajūrio gatve patraukiau prie artimiausios" telefono būdelės,— skambinti bibliotekon.