Per kokį pusšimtį metrų nuo būdelės manęs vos nepartrenkė augalotas vaikėzas su šiaudiniu sombreru. Nežinia, kieno dėka mes susidūrėme, bet nuo smūgio neabejotinai nukentėjo „meksi-kietis“: jam iš rankų iškrito krepšys, iš kurio, šokinėdami asfaltu, pabiro obuoliai. Atsiprašęs pasilenkiau padėti, o jis, irgi susirietęs, staiga išpyškino stačiai į ausies būgnelį: „Negaišdamas skambink pirmajam1*.
Toks mano ryšys su kriminalinės paieškos skyriumi apskritai buvo numatytas, bet naudotis juo leista tik ypatingais atvejais.
Iš pradžių sumišau, tačiau man užteko proto neišsiduoti. Surinkę obuolius, mudu išsiskyrėme taikiai, tik aš šiek tiek pakeičiau kryptį.
Ilgi telefono pokalbiai man kurį laiką buvo uždrausti: jie galėjo erzinti mano „draugus** iš „Stručio**, ir Tofiką, jeigu kur netoliese sukiotųsi. „Nėra ko erzinti bulių raudona marška**,— tariau sau ir patraukiau prie būdelės, stovinčios tarpsieny už alaus kiosko, ten buvo galima kalbėti į valias, nesibaiminant, kad prie tavęs nusidrieks uodega trokštančių kišti automatan savo monetą.
— Negaišk ilgai prie automato.— Pirmiausia tarė Simakovas, kai budėtojas sujungė mane su jo kabinetu.
Ir netikėk, žmogau, telepatija! Tiktai katras iš mudviejų siuntė, o katras priiminėjo mintis: aš ar jis?
— Kada paskutinį kartą matei Gerasimovą?
— Gerasimovą? — ne iš karto supratau, kad Gerasimovas — ne kas kitas, o mano draugas ir bičiulis Gerasius. Matyt, paveikė žaisminga nuotaika, kurios atsargos neišseko net susidūrus su ryšininku.
— Ar tik neapkurtai? — išblaivė mane žodžiai kitame laido gale.
— Mačiau jj vakar. Aštuoniolika keturiasdešimt.
— Kur? — Simakovas buvo nepatenkintas mano paklaida.
— Išeinantį iš „Stručio11 baro,— atsakiau ir skubiai pridūriau: — Inkaro skersgatvis, trylika.
— Kodėl smulkiau nepasakoji? — Jis nutilo, matyt, užsitraukė mėgstamo „Belomoro" ir staiga riktelėjo, rimtai supykęs: — Kodėl, po velnių, apie viską sužinau paskutinis?! Kuo tu ten verties, Soprykinai?! Privačia paieška?! Kodėl neraportuoji, klausiu?! Saviveikla mat patiko, Serloką Holmsą panūdo vaidinti!.. Ko tyli? Aš tavęs klausiu?!
— Bet, drauge papulkininki...— sulemenau, bet mane užgriuvo kita rūstybės banga.
— Koks draugas papulkininkis?! Koks papulkininkis?! Ar tu turi proto? Gal net uniformą apsivilkai, eidamas man skambinti? Na, ir davė ponas dievulis pagalbininkus! Vaikų darželisj..
Netikėtai pradėta ataka ūmai nutrūko.
— Vakar nežinomas automobilis,— tarė Simakovas,— partrenkė Gerasimovą.
— Kaip — partrenkė? — sutrikau.— Koks automobilis?
— Tai tu man pasakyk, koks? — niurzgė jis, bet jau nebe toks įtūžęs.— Kada, sakai, tu jį matei?
— Aštuoniolika keturiasdešimt,— pakartojau apdujęs.
— O aštuoniolika penkiasdešimt jis rastas skersgatvy su perskeltu kiaušu. Judviem tik išsiskyrus. Už kokių dešimties minučių, o gal ir mažiau.
— Jis gyvas?
— Mirė vežamas į ligoninę. Neatgavęs sąmonės.— Simakovo balsas blėso, matyt, šefas neteko vilties išgirsti ką vertingo.— Skersgatvis tuštutėlis. Niekas nieko nematė, liudininkų nėra, tik baro lankytojai. Tiriame protektorių pėdsakus, bet tų pėdsakų — gaidžio ašaros. Jokių stabdymo ženklų. Kažkas lėkė pasiutusiu greičiu, užšoko ant šaligatvio, ten bordiūrai žemi... žodžiu, blynas.
— Taksi...— susijaudinęs nepajėgiau baigti, bet Simakovas pats viską suprato.
— Sachmamedovas pradėjo pamainą dvyliktą dienos. Grįžo j parką nepavėlavęs, dvidešimt nulis nulis. Apžiūrėjome mašiną — jokios žymelės.
Pamiršęs savo perspėjimą, jis gana ilgai tylėjo, paskui paklausė, lyg kokio silegiamo formalumo verčiamas:
— Ką tu manai dėl šito įvykio?
Trumpam man prieš akis iškilo šviesos nužertas baras, merginos, šokančios, skambant negirdimai iš gatvės muzikai, Gerasius, lekiantis durų link.
Gal jis mane vijosi? Gal norėjo pasakyti ką svarbaus, kaip aną kartą? O gal vėl bėgo kaulinti honoraro už paslaugas? Nejaugi nešmėstels daugiau žmonių minioje gremėzdiškas stotas, išblukę šortai, geltona žokėjaus kepurikė. Nerangus, godus, priekvailis Gerasius — iš tos pačios Staso gaujos, bet kodėl man taip suspaudė širdį, sužinojus apie jo mirtį?
— Nieko nemanau,— atsakiau Simakovui, nes neturėjau daugiau ko atsakyti. ’
— Gal nelaimingas atsitikimas,— nelabai tvirtai tarė jis.
Iš kažin kokių nesugaunamų Simakovo balso atspalvių galėdavai pajusti, kada jo lūpomis kalba valdingas viršininkas, o kada tiesiog vyresnysis draugas. Šįkart jis kalbėjo ne kaip viršininkas.
— Nepatinka man tie pokštai. Atpratau tikėti visokiais atsitiktinumais, supranti?
Linktelėjau galvą, tarytum jis būtų galėjęs šitai matyti..
— Rytą pasitarimas buvo. Draugai reiškė nuomonę, kad tave reikia atšaukti, pakeisti labiau patyrusiu darbuotoju...
— Pakeisti? Bet drauge pa...— Aš nuščiuvau ir iš visų jėgų suspaudžiau ragelį,— net pirštus paskaudo.
— Žodžiu, apgyniau tave. Tik žiūrėk man, be saviveiklos. Paskutinį kartą perspėju.— Jis barkštelėjo degtukais.— Oficialiai tave skiriu. Tai įsakymas, supratai? Ir asmeniškas mano prašymas, girdi?
— Girdžiu.
— Taigi... Na, klok, Soprykinai, viską, ką žinai!
Išklojau. Viską atvirai, įvykį po įvykio, padaręs išimtį tik
epizodui po stogine. Paprašiau smulkiau sužinoti apie barmeną ir patikslinti kai kuriuos Sachmamedovo veiklos duomenis: kada jo motina išvyko atostogų? kada grįš? ar ji žinojo apie buto remontą?
8. N. Ogjmesovas
113
— Daugiau prašymų turi? — pasiteiravo Simakovas.
— Jei neprieštaraujate, nuvažiuosiu j Budiono sanatoriją.
— Ko?
Nė pats nežinojau, ko. Idėja ten nuvažiuoti iškilo vakar, pasėdėjus Vadimo „Karavelėje"— knietė pačiam pamatyti vietą, visos šios istorijos išeities tašką. Tiksliau, daugtaškį.
— Neprieštaraujate?
— Nagi važiuok.— Regis, jis truputį pyktelėjo ir atsisveikino sausiau nei visad.— Viskas, Soprykinai. Vakare skambink.
Sumaištis, kaip ir kitos žmogaus būsenos, kiekvieną veikia savaip. Vienas kramto nagus, antrą užpuola maudulys, trečias nuleidžia rankas ir ima nervintis.
Man sumaištis tarytum atėmė galimybę orientuotis. Moklinau be kelio, be takelio, pinkliojau aukštyn žemyn, lenkiausi sutiktųjų, o prieš akis lyg kokiame vidiniame ekrane šmėžavo tas pats .paveikslas: siauras skersgatvis su boluojančiu jūros lopinėliu, šviesūs baro langai ir tarp dviejų staliukų eilių durų link bėgantis Gerasius. Mirčiai į nasrus.
Kas būtų atsitikę, jeigu būčiau tada jo palaukęs, minutėlę užtrukęs? Gal nieko, jokios katastrofos? Kartą kilusi, ši mintis manęs jau neapleido.
Antra vertus, ar nebuvo jis suvažinėtas apgalvotai, viską iš anksto suplanavus ir apskaičiavus, pasitaikius tinkamai progai?
Reikja viską išsiaiškinti. Būtinai reikia.
Mėginkime įsivaizduoti, kaip visa tai vyko.
Šokęs iš baro, Gerasius dumia skersgatviu. Tuo metu iš Inkaro gatvės išnyra automobilis. Jis lekia priešais (ar iš paskos?) didžiuliu greičiu, strykteli ant šaligatvio ir, partrenkęs Gerasių, be pėdsakų dingsta. Praeiviai randa lavoną ir iškviečia „greitukę". Maždaug taip.
Yra tik du viens kitam prieštaraujantys variantai:
arba sėdėjęs prie vairo žmogus norėjo avarijos,
arba negalėjo jos išvengti grynai dėl techninių priežasčių, todėl, pabūgęs atsakomybęs, spruko iš įvykio vietos.
Kitų variantų nėra.
Prisiminiau nakties pokalbį su Vadimu ir jo pateiktą visiškai panašų pavyzdį. Greičiausiai kažkam iš tikrųjų parankiau buvo tą susidūrimą pavaizduoti kaip nelaimingą atsitikimą, tik pamaišė