Gerasius: lyg ką nujausdamas, jis nebėgo važiuojamąja gatvės dalimi... nors nujausdamas nebūtų nosies iš baro kišęs.
O gal kaip tik nujautė pavojų, todėl ir skubėjo?..
Prielaidos, spėlionės, o reikalingi faktai.
Ką gi, panarpliokime faktus. Pamėginkime, anbt Vadimo, pasiknaisioti tarp veržlių ir varžtų. Panagrinėkime ir nelaimingo atsitikimo variantą. Tarkim, sugedo vairas. Tarkim, išėjo iš rikiuotės stabdžiai. Kas. tokiu atveju laukė automobilio?
Tokiu atveju nevaldomas automobilis būtų sudužęs ties pirmu posūkiu. Kaip dievą myliu! Katastrofa neišvengiama. Bet ji neįvyko. Kodėl?
Atsakymas vienas: sėdėjęs prie vairo nė nemanė stabdyti automobilio. Jis specialiai įlėkdino jį ir sąmoningai nukreipė j žmogų, kad nužudytų.
Išvada buvo tokia paprasta ir aiški, kad nejučia sustojau ir apsidairiau — ar nesiklauso kas mano minčių.
Pro šalį grupėmis ir pavieniui almėjo žmonės. Su skėčiais ir lauknešomis, su termosais ir rankšluosčiais. Ir niekas nekreipė į mane dėmesio. Niekam nerūpėjo niaurios nuojautos priplūdusi mano galva. Stovėjau prie kirpyklos, už keleto žingsnių nuo plačių akmeninių laiptų ir dairiausi, kur aš čia atsidūręs.
Ant pjedestalų, laiptų papėdėje, pasidėję snukius ant priekinių letenų, snūduriavo liūtai. Nesutrikdoma ramybe dvelkė balti, žalstelėję jų gaurai, melancholiški žvilgsniai klaidžiojo kažkur už horizonto.
Vadinasi, nejučia pakartojau antradienio kelią, kada ieškojau viešbučio, tik šiandien jis vedė atgal, ne aukštyn, o žemyn, krantinės link. Si aplinkybė mane kažkodėl itin siutino. Kas tai: atsitiktinumas? Likimo pirštas, liudijantis bergždžias mano pastangas? Mirties kilpa? Na ne, papūskit! Aš pasieksiu savo, rasiu tiesą, nors dėl to tektų apversti aukštyn kojom visą miestą. Aš išdraskysiu visas stručių gūžtas, ištrauksiu dienos švieson kilniuosius visų pajūrio autoparkų taksistus,— kitaip nebus man ramybės.
Nina išvardijo keturis artimiausius Kuznecovo draugužius: Tofiką, Stasą, Gerasių ir Vitioką. Gerasius iš kvarteto iškrUo. Kam jis kliudė? Kuris neatsargus žingsnis pagreitino jo mirtį? įsikibęs tos minties, užsukau į kirpyklą. Sėdau į laisvą vietą ir, kai putų kalnai padengė man žandus ir smakrą, nugrimzdau į apmąstymus.
Taigi: antroji žmogžudystė ir antroji auka!
„Jį nudaigojo",— pasakė apie Kuznecovą Gerasius. Tai buvo paskutiniai mano girdėti jo žodžiai. Praėjus parai tą patį buvo galima pasakyti apie Gerasių.
Mirtis juos užklupo skirtingai, bet kažkaip panašiai. Taip, panašiai. Galėjau lažintis: ir septynioliktąją paplūdimy, ir vakar skersgatvy darbavosi ta pati ranka (tiksliau, turbūt galva). Ir ne todėl, kad abiem atvejais labai jau akivaizdus noras inscenizuoti nelaimingą įvykį,— čia slypėjo kur kas gilesnis, priežastinis, ryšys. Jį sunku užčiuopti, matuojant įvykį paprastu matu, bet juk greta normalaus žmogaus logikos esama ir miglotos, nenuspėjamos nusikaltėlio logikos...
Beje, kodėl nenuspėjama? Štai kad ir Stasas. Jo požiūriu, konkurentų kova leidžia ir netgi skatina žmogžudystę kaip kraštutinę, bet visiškai toleruojamą priemonę atsikratyti buvusio partnerio. Jis įtarė, kad ir aš pasirengęs žengti tokį žingsnį, todėl nedviprasmiškai davė suprasti, kad niekas jo nesulaikys tuo atveju, jei mudu nerasime bendros kalbos. Kitas klausimas: ar Gerasius buvo jo konkurentas? Kitaip tariant, ar buvo jis pakankamai pavojingas?
Iš pirmo žvilgsnio — nebuvo. Nusikaltėlių šutvėje — tikrai nebuvo. Gerasius per daug smulki, niekinga figūra, paklusni ir atsidavusi bosui, kurio apsukrumas ir palankumas lėmė jo sėkmę, todėl žinojo savo vietą ir ją brangino.
Na, o be spekuliacinių sandėrių? Argi juodu negalėjo konkuruoti? Ir apskritai: ar jų tarpusavio santykių netemdė joks debesėlis?
Nebuvau pamiršęs Gerasiaus monologo miškely, netoli „Intu-risto". Jo giriamosios odės buvo gerokai atmieštos pavydo. Kas žino, kiek nuodų kaupė jo siela, kiek nuoskaudų jis iškentė per visą abipusiškai pelningo bendravimo laiką? O godulys? O garbės troškimas? Ne ne, pasitaikius progai. įspirti Stasui, slapčia pasiglemžti padorų laimikį. Gerasius kaipmat būtų įsūdęs laimės kūdikiui — savo šefui. O kuo ne proga „Lotoso" pinigai? Kuo ne dingstis atsirevanšuoti? Gerasiui galėjo kilti pagunda pradėti savarankišką lošimą, bet slapukauti jis nemokėjo, tai rte jo nosiai — tad išsidavė ir užrūštino šeimininką...
Krūptelėjau: meistras, skusdamas smilkinį, grybštelėjo odą ir puolė plauti žaizdelę odekolonu. Matyt, mokinys. Na, man ir sekasi!
{ salę įėjo vaikinas su svariu tranzistorium po pažastim ir klestelėjo į gretimą kėdę. Pasistatęs tranzistorių ant grindų, paklausė esančiųjų:
— Piliečiai, jei neprieštaraujate, pagarsinsiu. „Majakas“ transliuoja prašmatnų koncertą!
Piliečiai neprieštaravo, ir jis paleido „Majaką“ visu garsu.
Oi, žuvele, oi, dosni,
Auksu apvedėta,
Pasakyk mergiotei, kad Tik mane mylėtų,—
guviai skėlė dainininkas, intensyviai kvaksint sintezatoriui.
Žvilgtelėjau į kruopščiai nuskustus savo žandus ir supratau, kad dvldieniai šeriai manęs tikrai nepuošė. Dar pagalvojau smarkiai pasikeitęs per tas dienas: suliesėjau, išsišovė skruostikauliai, kaktą vagojo raukšlė — anksčiau jos, regis, nebuvo.
— Plaukus kirpsim? — kiek meilikaujamai pasiūlė meistras, gniaužydamas kruviną vatos gabaliuką.
— Saiką jaučiate?
— Ir dar kaip,— nusišypsojo jis,— būsite patenkintas.
— Kirpkijte,— sutikau.
Sako, esą Čarlis Čaplinas visą gyvenimą kirpdavęsis pats. Suprantu jj. Kirpimas man visad žadindavo pasipriešinimo jausmą, bet šį kartą — gal ištižęs nuo pakaušį kaitinančios saulės, gal pakerėtas judesių, kuriais lyg šamanas darbavosi barzdaskutys— nusiteikiau filosofiškai ir numojau ranka: treniruokis
sveikas!
Išgirdęs čeksinčias žirkles, aš užsimerkiau ir pasistengiau susikaupti. Trukdė plyšojantis tranzistorius, bet mudviejų su Ge-rasium tarpusavio santykiai — būtent jie man rūpėjo — reikalavo pamiklinti atmintį.
Trumputė buvo mudviejų istorija, viso labo du susitikimai: pažintis „sambėgoje" ir vakarykštis, ilgėlesnis. Sekimą prieš kratą ir pasimatymą bare atmečiau — tuodu nebylūs nereikšmingi epizodai galėjo byloti tik tiek, kad šiomis dienomis mudu buvome lyg vienos poros batai. Daug svarbiau, man rodos, buvo kažkas trečias, kuris visą laiką sekė mus abu, nė per plauką nemažindamas dėmesio mano asmeniui nuo to laiko, kai atsiradau Pajūrio gatvėje. Bet tai jau kas kita. Dabar mane domino Gerasius, todėl mėginau iki menkiausių smulkmenų atkurti paskutinį mūsų susitikimą, visą pokalbį, net pačias nereikšmingiausias replikas. Pradėjau nuo „labo“, kuriuo jis mane pasveikino. geriant ryto arbatą.
V'i nuėjau su juo į „Strutį“, susipažinau su barmenu, derėjausi dėl atlygio, paskui, graudžių jo aimanų lydimas, skubėjau prie diamos teatro, iš ten — prie „tako“, kur sutikome Stasą. Vė-’iau — derybos, kur Gerasiui nebuvo leista dalyvauti, ir paskutinis jo pasirodymas su rožlapių vainiku...
Čia aš kluptelėjau, pajutęs, kad praleidau kažką svarbaus, todėl pamaži pradėjau sukti juostą atgal. Aha, štai: pokalbis ant pakrantės suoliuko, ne, ankstesnis, apie užsienio kalbas.
Stasas turėjo automobilį — naujausios laidos „Ladą“. Keldamas metro nuopelnus, jį minėjo Gerasius: „Ladą“ bizniaudamas įsitaisė — reikia mokėti!41 Rodos, taip.
Gal, kol ne vėlu, paskambinti skyriun — tegu pasidomi, ar neturi toji „Lada44 kokios įdubos netoli radiatoriaus?
Anksčiau būčiau pakniobstomis lėkęs prie telefono ir išklojęs viską, ką manau. Dabar — ne. Dabar man darėsi keisti dalykai: prisiminęs vaikiną, sėdėjusį antradienį ant pakrantės suoliuko ir svajojusį apie žaibišką pergalę, bemaž nepažinau pats savęs, nors laiko praėjo ne tiek jau daug. Tiktai trys dienos! Kur ten trys — netgi vakarykštis Volodia Soprykinas man atrodė visai kitoks negu šiandien. Iš esmės tarytum nieko ypatingo. Berods, dar Demokritas teigė, kad negalima -dukart įbristi į tą pačią upę. Bet kodėl anksčiau to nepastebėjau?..