„Ne, neskambinsiu,— nusprendžiau.— Staso nevalia liesti. Jo uoslė it vižlo: vienas klaidingas žingsnis, ir niekad nesužinosi, už kokias paslaugas jis mokėjo Kuznecovui, kodėl skolino jam pinigų ir dengė išlaidas, kur jis buvo penkioliktąją, kur septynioliktąją ir kur vakar vakare, tarp šeštos ir septintos44.
Gerai, be jo išsiaiškinstm.
Žvilgtelėjau į veidrodį, bet nieko nepamačiau — jį dengė krakmolyta nugara su išlyginta velke.
Gerai, grįžkim prie automobilių. Pats laikas suinventorizuoti autoparką, kuriuo naudojosi Sergejaus ir Gerasiaus, o dabar ir mano pažįstami.
Pirmiausia Staso „Lada44.
Tada — Vadimo „Karavelė44. Kurią valandą vakar jis atvažiavo į Pajūrio gatvę? Asfaltas po jo automobiliu buvo drėgnas, o lyti pradėjo septintą vakaro. Vadinasi, po septintos. Atseit aštuoniolika penkiasdešimt jis irgi galėjo važiuoti Inkaro skersgatviu.
Na ir, žinoma, Tofikas! Apsukrusis Tofikas. Kaip jis visur spėja? Pusė vienuoliktos užtikau jį stoty. Nuo kelintos jis mane sekė — nežinau, užtat puikiai žinau, kad pamainą baigė aštuntą. Gerasius suvažinėtas septintą. Turint įgūdžių — o Tofikui jų netrūksta — valandos per akis, kad pašalintum visas po susidūrimo ant 'kėbulo ar bamperio likusias šerpetas ar įdubas. Tiesa; visiškai pašalinti kažin, ar galima, pėdsakai vis tiek lieka...
Vadinasi, trejetas. Bet galimas daiktas, kad automobilį turi ir Vitiokas. Jis plušo bare, bet tai dar nieko nereiškia. Kur garantija, kad nedavė raktų tam vaikėzui, kuris visą laiką trainiojosi prie baro, o paskui šoko su mergiotėmis? Skubiai nuvaręs automobilį į skersgatvį ir atlikęs tą juodą darbą, jis galėjo ramiausiai grįžti ir baigti savo kokteilį...
Po velnių, lenda į galvą visokios blėnys! Nenorėdamas sukvailiosi: antroji auka! Bet ar paskutinė? Simakovas perspėjo, kad būčiau atsargesnis. Ar tik nemano, kad ir man gresia pavojus, kad kita auka galiu būti aš? Tauškalai! Kuo aš čia dėtas?..
Man nepavyko baigti minties — apkurtino žodžiai:
Laimės paukštė vėl čionai atskris.
Kaipmat iš galingo tranzistoriaus vidurių riūktelėjo darnus vyrų choras:
Laimės paukštė rytdienon nuneš,
Nuplasnos į mielas mėlynes.
Nepamiršk manęs, nepamiršk manęs,
Nešk mane į mėlynas erdves.
Nebe pirmą kartą girdėjau tą dainą, bet šiandien toks įsakmus, į užkeikimą panašus kreipimasis į fortūną mane papiktino. Matyt, kalta buvo vakarykštė Ninos poringė apie žmogų, svajojusį sugauti laimę už uodegos ir išpešioti plunksnas.
Kirpykla pamažu virto pirtimi. Vėdintuvas, matyt, buyo sugedęs, o vangūs ventiliatoriaus sparniukai neįveikė šutros, tik bergždžiai gainiojo ją tarp stiklo sienų, šimtu procentų įdrėku-sį orą vargiai galėjai įveikti: nebent paluby būtų susirinkę debesys ir iš salės vidury kybančio sietyno kliūstelėjusi liūtis.
Koncertas baigėsi. Sprendžiant iš apkritusių mano pečius ir kėdę plaukų kiekio, kirpimas irgi artėjo į pabaigą.
Atvirai kalbant, mane net gailestis pagavo. Skubėti neturėjau kur. Išvyką sanatorijon nusprendžiau atidėti geresniems laikams, todėl, išskyrus skambutį Ninai, buvau laisvas kaip vėjas. Vaikytis blankiai šmėžuojantį taikinį kol kas irgi nebuvo prasmės. Vienintelė protinga išeitis — pasislėpti ir laukti. Laukti, kol mane prisimins Stasas.
Jis žadėjo atsiliepti, ir dabar viską lėmė laikas, skirtas man pasiūlymui apgalvoti. Para? Dvi? Savaitė? Kiek jis ištvers? Aišku, ilgai negaiš. Bet ir neskubės, brangins markę. Vadinasi, reikia laukti.
„Majakas“ transliavo žinias. Kėdės kaimynas pritildė aparatą, bet salėje buvo palyginti tyku, todėl diktoriaus balsas puikiai girdimas.
Pajudėjo Ženevos derybos.
Artėjo prie pabaigos parlamento rinkimai Portugalijoje.
Netoli nuo JAV KOP bazės Kalifornijoje sudužo bombonešis V-52. [tariama lėktuve buvus atominį ginklą.
Švedijos mieste aptiktos didžiulės nuodingųjų chemikalų kapinės. Didžiulė teritorija užnuodyta dioksinu. Savo mastu nelaimė pranoksta panašų atvejį Seveze, Italijoje. Ko gero, reikės evakuoti gyventojus.
„O dabar klausykitės lengvosios muzikos4*,— paskelbė diktorius, nors po dviejų paskutinių žinių geriau būtų tikęs rekviem.
Čeksėdamas žirklėmis, meistras šoktelėjo į šalį ir pakraipė galvą.
— Na, kaip? — paklausė, ragindamas mane įvertinti jo darbą.
Žvilgtelėjau į veidrodį. Iš tikrųjų, naujas žodis kirpimo mene:
gerą pusvalandį triūsęs, kirpėjas bemaž nepalietė mano šukuosenos, šiaip ar taip, man ji atrodė kaip buvusi. Iš kur atsirado kuokštai plaukų ant paklodės, į kurią buvau įsuptas,— galva neišnešė!
— Patinka?
— Neklauskit! — Man pasirodė, kad jį šiek tiek nuvylė mano reakcija, todėl pridūriau: — Manykite, kad nuo šios dienos turite dar vieną klientą.
— Nuolatinį? — nusišypsojo jis.— Argi jūs ne atvykėlis?
— Ne.
— O kur gyvenate?
Prisiminiau raštelį su adresu, nusviestą kažkur į miesto sąšlavyną, ir netikėtai pasakiau, ko sakyti nebuvo būtina:
— Statybininkų prospekte.
— Nejaugi? O aš Taikos,— nudžiugo jis.— Visiškai greta, du žingsniai!
Teko skubiai jungti atbulinį bėgį, nes rizikavau būti pakviestas į svečius, o susiklosčiusioje situacijoje draugauti su manim darėsi pavojinga.
— Vadinasi, pasimatysim,— skubomis baigiau pokalbį, apsimokėjau ir moviau iš kirpyklos.
Lauke nebuvo vėsiau — tas pats -pragaras.
Saulė kabojo aukštai ir negailestingai kepino, tarsi norėdama atsigriebti už vakar dieną. Dvidešimt septyni laipsniai, ne mažiau. O juk spalio mėnuo!
Nusileidau prie jūros.
Skaidrūs šešėliai eukaliptų, kurių čia buvo devynios galybės, driekėsi krantinės pašaliu, o nuo drėgnų akmens luitų gurvuo-liuodamas kilo garas. Nespėjęs išsisklaidyti, jis tvenkėsi ore, pasišovęs vakarop užkloti dangų ir žemę sūdriais it vata skliūrais. Nuo kalnų taip pat slinko tiršto rūko draiskanos. Tik ne tai mane domino.* Atsirėmęs turėklų, tylomis žavėjausi atsivėrusiu reginiu! Taip žavėti gali tik pirmąkart pamatytas vaizdas!
Jūrą gaubė spengi tyla. Nesutrikdoma. Tokia, kokią prieš dvi dienas pranašavo senbuvis sinoptikas.
Nuo kranto lig rūkan nyrančio akiračio tvyrojo ramutėlė, lygi it stalo viršus, turkio spalvos plynuma. Netilpo galvoj, kaip visa ta didžiulė masė jgavo pusiausvyrą, juolab ilgesniam laikui. Virš stingaus, žaižaruojančio jūros paviršiaus girgčiodąjnos laigė žuvėdros. Kur stiprūs jų sparnai lyžtelėdavo vandenį, ten likdavo putų pėdsakas, ir atrodė, kad jūra vėl suburbuliuos, suputos, įkaitinta srūvančios iš dangaus šutros.
Vanduo. Dangus. Paukščiai. Virš žemės gurvuoliuojantis garas. Tikriausiai šitaip prieš daugelį amžių atrodė žemė; Tokią ją matė tolimieji mūsų protėviai. Tokią ją matome mes. Nesu linkęs postringauti, bet, žvelgdamas į nuostabų, akinamo grožio pasaulį, pasijutau galvojąs, koks jis trapus, koks pažeidžiamas, kaip lengva jį sunaikinti ir kaip sunku, bet būtina išsaugoti.
— Volodia! — šūktelėjo kažkas man už nugaros.
Atsisukau.
— Tučtuojau grįžk! — Apkūni moteris su tamsiais saulės akiniais tramdė nenuoramą vaikiūkštį, kuris rengėsi verstis per turėklus.
Tik dabar pastebėjau, kad jūra tuščia, tai yra bemaž tuščia; besimaudančių ne daugiau kaip rankos pirštų.