Pakrantėje buvo valomas audros suneštas šlamštas. Matyt, paskelbta šeštadienio talka, į kurią kartu su miestelėnais stichiškai įsijungė ir poilsiautojai. Jie rinko šakas, šiekštus, išmestus į krantą, dumblius, nešė juos į krūvas, krovė į savivarčius.
Kilo noras nusivilkti marškinius ir pasimankštinti kartu su visais, tačiau tiems, mane sekantiems, toks mano elgesys galėjo pasirodyti įtartinas, o gadintis reputacijos negalėjau.
Pasirausęs po kišenes, susiradau dvikapeikį ir nuskubėjau prie telefono būdelės.
— Alio, klausau,— atsiliepė lyg vyro, lyg moters balsas.
Man nepasisekė — ragelį ir šįsyk pakėlė mergina iš „abonemento “.
— Laba diena,— tariau lipšniai, nepamiršęs atžaraus jos būdo.
— Tu?! — apsidžiaugė ji.— Na, pagaliau! Kodėl neatėjai?
Jeigu į pirmąjį klausimą galėjau atsakyti teigiamai, tai dėl
antrojo tik gūžtelėjau pečiais. Mane aiškiai su kažkuo painiojo.
— Biblioteka? — dar sausiau paklausiau aš.
Ji net žvygtelėjo:
— Nekvailiok, Slavikai. Aš tave pažinau.
— Aš ne Šlavikas...
— Gana, liaukis pokštavęs, užteks!
— Bet aš tikrai ne Šlavikas.
— Nesuk ,man galvos! — mergaitė „abonementas" pradėjo pykti.— Kodėl neatėjai? Aš vakarienės pataisiau, motiną į kiną išsiunčiau.
Supratau, kad ginčytis — bergždžias darbas, todėl pakabinau ragelį. Podraug su kitu dvikapeikiu išsitraukiau nosinę, pridengiau ja mikrofoną ir vėl susukau numerį.
— Pakvieskite Kuznecovą,—.paprašiau, imituodamas stiprų pietietišką akcentą.
— Ką?
— Niną Kuznecovą,— pakartojau garsiau.
— Nieko nėra,— atšovė kitame laido gale, ir aš nejučia pasigailėjau nesąs Šlavikas.— Visi išėjo į talką.
— O kur jie dirba?
— Netoli prieplaukos.— Mergina skubėjo išlaisvinti liniją ir padėjo ragelį.
Išėjau gatvėn ir pasukau tolumoje stūksančių prieplaukos bokštelių link.
3
Namo mudu grįžome po antros.
Mano reputacija buvo gerokai sugadinta: radęs Niną, neiškenčiau ir, pasiraitojęs rankoves, kartu su jos kolegorpis valiau paplūdimį, nešiojau šiukšles, kroviau jas į sunkvežimį. Įsivaizduoju, kokios mintys užplūs Stasą, gavus pranešimą apie mano veiklą nuo vienuoliktos iki antros! Nusispjaut man j jo mintis. Tegu galvoja ką tinkamas. Negi man langus daužyti, kad jam įtikčiau?
Nuvargę, praalkę mes urmu puolėme čeburekų valgyti, o paskui vedėja visus paleido namo, ir mudu su Nina patraukėme „Lo-toso“ link.
Nelauktai, pati savaime, suskambo melodija, kurią bergždžiai stengiausi prisiminti visas tas dienas. Grūmėsi ir skyrėsi, ginčijosi ir liejosi į vieną visumą dvi savarankiškos temos: aukštas skaidrus balsas dainavo apie palaimingą ramybę, o nerimastingi nervingi vargonų garsai tarytum bylojo, kokia ji trumpa.
Mintyse sekiau pirštus, žaismingai skraidančius po klaviatūrą, ir man dingojosi, kad paklusnūs, išlavinti ir stiprūs, jie groja likties melodiją: praeities, dabarties ir ateities melodiją...
— Ką mąstai? — paklausė Nina.
— šiaip sau, šj bei tą.— Man pasirodė, kad ji atspėjo mano mintis.
[veikę paskutinį laiptų skirsnį, mudu atsidūrėme prie viešbučio.
Prie „Raštinės reikmenų14 parduotuvės stabtelėjau.
— Man reikia nusipirkti vieną daikčiuką, palauksi?
— O pinigų ar turi? — pasiteiravo Nina.
— Visą krūvą. Perlaidą gavau.
Iš tikrųjų pinigai iš saugojimo kameros buvo mano algos likutis, bet argi apie tai kalbėsi! Apskritai neturėjau noro nei
kalbėti, nei galvoti apie darbą — atokvėpis, tai atokvėpis, ilsėkis kiek tinkamas...
— Beje, ar tu nieko prieš, jei vakare kur nueitume?
— Kur?
— Na, j kavinę, į barą, reikia atsidėkoti tau už viešnagę.
Ji linktelėjo galvą, bet kažkaip liūdnai.
— Tada puiku,— tariau.— Eik, aš tuojau.
Parduotuvė buvo mažut mažutėlė, [ranga retro stiliaus: vi
duje, prie durų — varpelis, ant sienų matiniai bra, prie durų j pagalbines patalpas — sunki drapiruotė.
Už prekystalio stovėjo vidutinio amžiaus moteris begarsio kino pažibos veidu. Atversta knyga ir gulintys ant prekystalio akiniai liudijo, kad pirkėjai čia nedažni svečiai.
Pasisveikinęs įnikau apžiūrinėti vitriną. Ji buvo pavyzdingai tvarkoma, bet rasti tarp užsigulėjusių trintukų, pieštukų, užrašų knygučių ir liniuočių reikiamą daiktą pasirodė gana keblu.
— Ko jūs ieškote? — atėjo pagalbon pardavėja. Jos antakių siūleliai kilstelėjo į viršų, o tamsiu tušu paryškintos akys skaidriai sušvito, patvirtindamos, kad penkiasdešimt — anaiptol ne senatvė.
— Šiaip, atminimo dovanėlės. Apskritai mane domina žmogeliukas iš gilių — talismanas. Ar tokių neturite?
Ji skėstelėjo rankomią:
— Deja, seniai pardaviau.
Nuoširdžiai nusiminęs, paklausiau:
— Prašyčiau paieškoti, gal kur yra užsimetęs?
— Dovanokite, o kam jums? — pasidomėjo pardavėja.
Vis dar nenustojau vilties gauti norimą daiktą, todėl pasirinkau dingstį, kuri turėjo ją paveikti.
— Norėjau nupirkti dovaną merginai.
Dingstis suveikė: moteris kerimai nusišypsojo ir, žvilgsniu mane nuraminusi, staiga dingo po prekystaliu.
— Luktelkit,— pasigirdo iš ten. Ji stumdė dėžutes, stalčius.— Štai ko jums reikia! — Ir padavė man karulį — strėle pervertą širdį.
Nesitikėjau, kad būsiu taip tiesiogiai suprastas, be to, ir daikčiukas, atvirai šnekant, nepasižymėjo dideliu skoniu.
— Laikiau vienai pažįstamai,—paaiškino pardavėja,—bet tokia proga...
Nebuvo ko daryti, teko pirkti širdį su stirksančia iš jos strėle. Paklojęs keturis rublius su kapeikomis, karštai padėkojau krautuvėlės šeimininkei ir susigrūdau pirkinį giliai į kišenę, iš anksto žinodamas: išmesiu.
Nina laukė manęs prie namų laiptelių: vieną ranką buvo prisispaudusi prie krūtinės, o kitoje glamžė popieriaus skiautelę.
Iš pradžių pamaniau, kad tai jos pačios raštelis, bet iš veido išraiškos supratau, kad Nina smarkiai išsigandusi: stovėjo lyg įbesta ir žiūrėjo į mane baimės sklidinomis akimis.
— Kas atsitiko? — paklausiau.— Kas tau?
Ji padavė man lapelį ir lyg automatas, kurio spyruoklė ligi galo priveržta, sustingo, sulenkusi per alkūnę ranką.
„Laukiu 5. Stasas".
Pastebėjau, kad raštelis rašytas tokiame pat kreidiniame popieriuje kaip ir anie anoniminiai laiškai, tik šį kartą ranka. Nudžiugau — vadinasi, esu patikrintas ir Stasas manimi visiškai pasitiki.
— Kur jį radai?
Pašto dėžutėje... Tu eisi? — Nina kalbėjo tyliai, lyg bijodama, kad ją išgirs kas trečias.— Prašau, neik... Tai baisūs žmonės! Neik, girdi?!
Ji kalbėjo ir kalbėjo, įtikinėjo, mygo, reikalavo, o aš vogčiomis žvilgčiojau j savo laikrodžio rodykles.
Lig penktos buvo likusios daugiau nei dvi valandos.
4
Stasas sutiko mane lyg karalių.
Ant vieno staliuko baro gilumoje puikavosi didžiulė vaza su vaisiais, pusdubenyje juodavo sumuštiniai su ikrais, greta kėpsojo kita vaza — su pyragaičiais, stovėjo kavinukas, kibirėlis su ledu ir butelis martinio. Ant gretimo staliuko tylutėliai dūzgė ventiliatorius.
— Uždarei? — paklausė Stasas Vitioką.
Šiandien barmenas vilkėjo baltu, labiau j liemenį, švarku, šviesiai alyvinius marškinius puošė įprasta „peteliškė1*. Iš tolo kvepėjo odekolonu ir apelsinine kramtuke.
įleidęs mane į barą, Vitiokas liko stovėti atokiau, per kokį žingsnį man už nugaros, tarsi koks sargybinis ar asmens saugas.
— Viskas okei, bose,— atraportavo.— Užšoviau velkę ir lentelę pakabinau.