— Palik mus vienus,— pasakė Stasas, rodydamas man kėdę.— Sėskitės, Valdemarai.
Barmenas klusniai nulindo į kamaraitę, o aš, atsisėdęs priešais, pasistačiau tarp kojų. odinį krepšį, kur buvo paslėptas magnetofonas — pats mažiausias iš Kuznecovo kolekcijos.
Magnetofonas veikė be garso, bet turėjo ir trūkumą — juostos užteko tik pusvalandžiui. Tiesa, kasetė buvo dvipusė, krepšin įsikišau ir dvi atsargines. Jeigu mane krės iš pradžių ir ras magnetofoną, nieko baisaus — sakysiu, kad eidamas paplūdimin, įsidėjau, norėjau pasiklausyti muzikos. Na, o jeigu krės po pašnekesio, spėsiu išimti įrašytą kasetę, nebe pirmiena. Kad nepritrūktų juostos, liko pasikliauti telegrafiniu Staso kalbos stiliumi. Taip buvau nusiteikęs kalbėti ir aš: glaustai, kiek galima be emocijų.
Kaip tai pavyko, spręskite iš mūsų pokalbio stenogramos.
STASAS: Kavos?
AS: Su malonumu.
STASAS: Sendvičių?
AS: Ačiū, aš sotus.
STASAS: O aš krimstelsiu. Nepietavau šiandien (valgo sumuštinius). Ko toks nelinksmas, a, Valdemarai? Nervinies?
AS: Neturiu ko.
STASAS: Ir man taip rodos...
AS: Tiesiog neturiu laiko.
STASAS: Tu? O gal mašinėlė, kuri trakši tavo krepšy?
AS (po pauzės): Neturiu jokios mašinėlės.
STASAS: Rasi dar gatvėj įjungei?
AS: Ar kartais nesergi persekiojimo manija?
STASAS: Aš? O ar tau neatrodo, Valdemarai, kad mudu pasikeitėme vaidmenimis? Pereitą kartą pats skundeisi, kad tave persekioja.
AS: Ko kvietei? Liežuviu pamalti?
STASAS: Kur jau ten. Tai tu pokštus mėgsti... Beje, Gerasius— tavo darbelis?
AS: Kuo čia dėtas Gerasius?
STASAS: Maniau, pats papasakosi. Ne mane, o tave matė čia vakar septintą vakaro.
AS: Na ir kas? Užsukau gerklę pasiskalauti. Argi uždrausta?
STASAS: Ne. Vitiokas tvirtina,.kad judu podraug iš baro išėjote. O už dešimties minučių Gerasių j lavoninę nuvežė. Keistas sutapimas. Ar tau neatrodo?
AS: Sutapimai visada keisti. Galimas daiktas, kad tuo metu kur netoliese tykojai tu ar tavo žmonės. Juk galimas ir toks sutapimas.
STASAS: Žiūrėk, kur pasukai!
AS: Man jis nekliudė, o tau — negaliu garantuoti.
STASAS: Būtum teisus... Jeigu ne viena smulkmena. Gerasius buvo mano žmogus. Su visais žarnokais. Nuo ir iki, supratai? Todėl gyvas jis man buvo reikalingesnis, nei miręs. Be to, ne mane, o tave matė su juo paskutinį. Vitiokas dėl viso pikto surašė visų „Strutyje" buvusių adresus, bet apie tave milicija kol kas nežino. Kol kas!
AŠ: Tai viskas, ką norėjai man pasakyti?
STASAS: Nesikarščiuok... (baigęs sumuštinius). Beje, kai ruošies eiti, juostelę vis dėlto palik man. Pravers.
AŠ: Kokią juostelę?
STASAS: Tą pačią (pilstydamas į taureles martinį). Bijau, Valdemarai, kad liūdnai baigsi. Iš pradžių Kuzia. Vakar Gerasius. Kitas tavim dėtas seniai būtų dūmęs iš čia. Mėgsti riziką. Puikybė ne tokius kaip tu maišan sukišo... Beje, aš šiaip sau, tarp kitko — kiekvienas dirba savo metodu.
AS: Tavąjį jau išstudijavau.
STASAS: Nejaugi?
AS: įsivaizduok sau. Nieko sudėtingo.
STASAS: Ypač kai padėti puola toks pliurpalas kaip velionis mūsų draugas. Ar tai norėjai man pasakyti?
AS: Manau, radai jam pakaitalą, prieš jį galabydamas.
STASAS.: Mane klausi?
AS: O ką gi kitą?
STASAS: Na, žinai! Neblogus turi nervus. Kartoju: gyvas jis man buvo reikalingesnis.
AS: Žinoma, dabar pačiam teks prekiauti „sambėgoje", inkšti dėl kiekvieno rublio.
STASAS (netikėtai piktai): Užsičiaupk. Mano biznis ne blogesnis už tavo. Ir kojos kitiems nekaišioju, kaip kai kurie!
AS: Nesupratau.
STASAS: Tuoj suprasi (kur kas taikiau, baigdamas pilstyti vyną). Išgerkime geriau. Prozit!
AS: Prozit...
STASAS: ...Taigi. Dabar galima pakalbėti ir apie reikalus. Ar apgalvojai mano pasiūlymą?
AS: Taip.
STASAS: Ir ką nusprendei?
AS: Iš principo neprieštarauju.
STASAS: Ką reiškia „iš principo"?
AS: Reiškia, kad aš sutinku mokėti, bet pirmiausia noriu žinoti, už ką kloju monetą.
STASAS: Nenuovokus.
AS: Koks esu, toks.
STASAS: Už informaciją, Valdemarai. Už informaciją.
AS: Pliauškalai. Už informaciją aš nemoku. Man ji nereikalinga.
STASAS (įsakmiai): Pinigus mokėsi tu.
AS: Klausimas tas pats: už ką?
STASAS: Na, kad ir už galimybę dingti iš čia.
AS: Iš kur ištraukei, kad noriu dingti? Man ir čia patinka: jūra, saulutė kepina, bičiuliai, va, sumuštiniais su ikrais vaišina...
STASAS: Nevaidink komedijos. Aš viską žinau.
AS: Nejaugi viską? Gerbiu visažinius žmones.
STASAS: Vadinasi, tu nieko nesupratai... Aš žinau, iš kur tavo valiuta.
AS: Čia jau rimčiau. O iš kurgi?
STASAS: Iš „Lotoso". Gal pasakyti, kur.ji sukimšta?
AS: Pamėgink.
STASAS: Į brezento maišiukus. Toliau kalbėti?
AS: Būtinai. Labai įdomu.
STASAS: [domiau, nei manai. Penkioliktąją judu su Kuzia apšvarinote restoraną ir valiutinį barą. Vėliau jį nudaigojai ir dabar skubi iškišti grobį. Gana? O gal dar?
AS: Dar, jei gali. Tik prašyčiau smulkiau apie mano veiksmus „Lotose". Aš ten, žinoma, nebuvau, bet, kiek suprantu, šitai tau nė motais.
STASAS: Gražbyliauji? Numačiau, kad spyriosies.
AS: Tuo geriau.
STASAS: Vienas „Lotoso" neapšvarinsi, kodėl — pats geriau žinai.
AS: Nematau ryšio. Gal teiksies aiškiau?
STASAS: Pinklioji? Na na, klausykis. Perkračiau visus galimus Kuzios partnerius. Visus ligi vieno. Ir supratau, kad jam padėjo kažkas, ko nepažįstu. Sutikau tave, ir viskas paaiškėjo.
AS: O savo kandidatūros ar nepamiršai?
STASAS: Pabuvojęs „Lotose", ieškočiau protingesnio pašnekovo.
AS: Oho! Aš galiu ir įsižeisti.
STASAS: Gana, atleisk. Ne iš piktumo pasakiau.
AS': Tu — šūdas. Sūdąs buvai, šūdas liksi. Atleisk, irgi ne iš piktumo pasakiau... Kalbėsim toliau?
STASAS: Ir už tai man sumokėsi.
AS: Nė skatiko negausi. Tavo informacija špygos neverta.
STASAS: Kodėl?
AS: Todėl, kad nežinau jokio „Lotoso", niekad nesu ten buvęs ir kaip gyvas nesu regėjęs jokių brezento maišelių. Todėl ačiū už turiningą pašnekesį. Jeigu viską pasakei — lik sveikas.
STASAS: Laimingos kelionės. Jeigu leisi — klausimas atsisveikinant.
AS: Nors dešimt.
STASAS: Skambinant 02, pavardės nebūtina sakyti, ar ne?
AS: O ką?
STASAS: Tada paklausyk draugiško patarimo: neik į Pajūrio gatvę. Ten tavęs lauks rūsčiaveidžiai dėdės. Ir aerouoste. Ir, žinoma, geležinkelio stoty. Jeigu jie kartais paklaus, iš kur gavai valiutos, nesusimauk. Sakyk, kad radai (išsitraukia iš kišenės „Vakarines" ir baksteli pirštu į straipsnį). Septynioliktą, paplūdimy. Prie Budiono sanatorijos. Jie patikės.
AS (po pauzės): Ką gi, gal ir teisus esi. Todėl valiutą parduosiu tau, visą, urmu.
STASAS: Ačiū dievui, susiprotėjo!
AS: Sutinku net nuleisti, jeigu...
STASAS: Ne nuleisti. Atiduoti. Ir be jokių „jeigu“.
AS: Gerai, atiduoti, jeigu tau taip patinka. Sutinku mažumą atiduoti su sąlyga...
STASAS: Jokių sąlygų. Paklosi man du trečdalius!
AS: Ką?!
STASAS: Du trečdalius sumos.
AS: Ar tik nekuoktelėjai?!
STASAS: Nusiramink. Nepasakiau svarbiausio. Judviejų su Kuzia operacija nuo pradžios iki pabaigos — mano idėja. O už idėjas, brangus Valdemarai, reikia mokėti. Kaip matai, aš nereketuoju. O tik reikalauju man teisėtai priklausančios dalies.
AS: O kuo tu čia dėtas? Planą ruošė Sergejus.
STASAS: Klysti. Tai jis tau taip sakė. Planą rengiau aš. Jis tik pavogė. Ir mane apmovė.
AS: Pirmąkart girdžiu.
STASAS: Visą laiką įtariau, kad tas tylenis tarnauja dviem ponam. Dabar, tikiuosi, tau aišku?