AS: Lyrika. Kuo įrodysi?
STASAS: Galiu atpasakoti kiekvieną jūsų žingsnį ten, „Loto-se“. Kokie įrodymai dar reikalingi?
AS: Nesąmonė. Pliaukšti galima, kas tik šauna į galvą.
STASAS: Numačiau ir tokį argumentą.
AS: Perspėju — tikėsiu tik faktais.
STASAS: Gerai. Išduosiu vieną smulkmeną. Ir tu suprasi, kad žinau ir visa kita. Sutinki?
AS: Rėžk.
STASAS: Angliška spyna. Atrakinai ją iš vidaus.
AS (po pauzės, neryžtingai): Sakykim. O kas toliau?
(Tuo metu salėje pasirodė Vitiokas.)
VITIOKAS: Atleiskite, šefe, bet jį prie telefono.
STASAS: Ką jį?
VITIOKAS (rodydamas į mane): Jį. Moteriškas balsas. Volo-dią, sako, labai reikia.
STASAS (kildamas nuo kėdės): Jei neprieštarauji, aš pakelsiu ragelį.
AS: Prieštarausiu.
9. N. Oganesovas
129
STASAS: Nuostabu. Pasakysiu, kad esi užsiėmęs. Nesijaudink, aš mandagiai. O tu pagalvok, Valdemarai. Ar verta spyriotis...
Sulig tais žodžiais jis niurktelėjo po prekystaliu ir dingo už bambuko užuolaidos.
— Ar turi cigarečių? — paklausiau Vitioką, likusį mane saugoti.
— Rasiu.
Jis atsuko man nugarą, siekdamas ant lentynos gulinčio bloko, o aš, negaišdamas nė minutės, kyštelėjau ranką į krepšį, išjungiau magnetofoną ir skubiai pakeičiau kasetę.
Viskas pagal planą. Nina paskambino numatytu laiku. Tiesa, pauzę po jos skambučio ketinau išnaudoti kiek kitaip ir vėl įjungti magnetofoną, bet to nedariau.
Vitiokas švystelėjo per prekystalį nepradėtą „Kemelo“ pakelį ir, pašnairavęs į bambuko užuolaidą, pusbalsiu paklausė:
— Ar neapsigalvojai? Rytoj atnešiu „Sarpą“, kokio norėjai, paskutinės laidos.
— Stereo.
— Stereo, stereo,— patikino barmenas.— Vadinasi, du su puse, kaip susitarėm?
— Bijau, kad nieko neišeis. Atrodo, kad degu.
Jis sušnabždėjo:
— O tu nesįmuistyk, bosas nusileis. Žadėk pusę, sutiks. Kur jis dėsis.
— Klauseisi?
— Čia puiki akustika.-—Jis žaismingai mirktelėjo, ir man su-knietė mažumėlę pagadinti jam nuotaiką: tėkšti ką šiurkštesnio, arba timptelti už „peteliškės1*.
* — Vakar įkandin Gerasiaus ar niekas iš čia neišėjo?
Apie ką tu?
— Pats žinai. Apie vaikiną, kuris čia trainiojosi.
Atsakyti Vitiokas nespėjo — į salę grįžo Stasas.
4 Prietemoje — bare švietė vienintelis kažkur už prekystalio įtaisytas žibintas,— jo veidas buvo panašus į didelį paplotį, kurio apatinę dalį kirto plyšys, turėjęs vaizduoti šypseną.
— Taviškė skambino,— atsainiu rankos mostu jis išsiuntė Vitioką į pagalbines patąlpas.— Nerimauja. Prašė pasakyti, kad laukia.
Stasas klestelėjo ant kėdės ir užsimetė koją ant .kojos. Jis mūvėjo tas pačias kelnes kaip vakar, tik nebuvo matyti užadymo.
— Na, ką, Valdemarai, pagalvojai? — paklausė.
— Leisk atsikvošėt,— vangiai spyriojausi aš.—Pinigai ne žuvis, neprasmirs.
— Na, na, judink smegenis. Neskubinu.
Mano nuolaidumo paakintas, jis nesitvėrė iš pasitenkinimo. Kalba pasidarė sklandesnė, sakiniai ilgesni, stilius įmantresnis.
— Vakar, jeigu prisimeni, kalbėjai, kad man lieka tavimi pasitikėti. Kadangi neturiu kito kelio. Brangus Valdemarai, kelias čia niekuo dėtas. Tiesiog išsiaiškinau, kas tu per paukštis. Štai tu iš tikrųjų neturi kito kelio. Esi mėtytas ir vėtytas, todėl privalai suprasti: atsisakęs priversi mane imtis atsakomų veiksmų. Vienas skambutis, ir po pusvalandžio tavęs neišgelbės nė povandeninis laivas. O dar po valandos, maksimum dviejų, tave jau tardys „vėerem“. Liksi plikas. Plikas kaip tilvikas. Argi tu nori likti plikas?
— Apie du trečdalius negali būti nė kalbos,—burbtelėjau.— Tai įžūlus plėšikavimas.
— Suprantu, tau apmaudu, bet ką daryti? O man, manai, nebuvo apmaudu? Kiaurus metus puoselėjau planą, kursčiau tą vėplą, o išėjo šnipštas...— Jis dėbtelėjo į šalia manęs gulinčias cigaretes.— Argi tu rūkai?
— Tik susidėjęs su sukčiais.— Atplėšiau pakelį, paėmiau Staso duodamus degtukus, uždegiau ir neužsitraukęs išpūčiau dūmus. Burnoje liko pokartis šleikštus skonis.
Barmenas teisingai patarė: derėkis, elkis taip, kaip elgtųsi tas, kuo Stasas tave laiko.
— Vis tiek, du trečdaliai — labai daug,— pakartojau.
— Daug,— mielai sutiko Stasas ir vėl grįžo prie įprastos telegrafiškos kalbos.— Žinoma, daug. Bet pasvarstyk pats, Jeigu ne aš, matytum tuos pinigus kaip savo ausis. Be to, kas man grąžins nuostolius? Kas apmokės Kuzios skolas? Zinai, kiek jis man kainavo? Penkis tūkstančius!
Pagavau jį kiek suabejojus skelbiant skolos sumą, todėl įsiterpiau, siekdamas sutvirtinti savo kompetenciją:
— Gėdykis! Iš kur penkis?
— Na, ne penkis. Na, tris su puse, pusantro. Ar ne vis viena?! O moralinė žala? Kas man grąžins moralinius nuostolius? Kuzia melžė mane kiek tinkamas. Tenkinau visas jo užgaidas. Daviau vos pareikalavus. Ir štai padėka. Pavogė neįkainojamą idėją, apmovė lyg veršelį...
Vakar kažką panašaus svaičiojo Vitiokas. Jis irgi kaltino’Kuz-necovą visomis didžiosiomis nuodėmėmis, tiesa, nespėjo pasakyti, kuo remdamasis. Stasas užpildė tą spragą. Apsalęs nuo perspektyvos išplėšti stambų laimikį, jis atpalaidavo liežuvį ir vieną po kitos klojo naujas smulkmenas:
— Siūliau jam kaip žmogui. Išdegs reikaliukas — pajamos perpus. Fifti — fifti. Griebk savo dalį ir mauk, kur kojos neša. Nors į Kamčatką. Kas jį laikė? Valkų nėra. Su žmona — rietenos. Turėdamas tokį kapitalą, ar būtų prapuolęs? Gyvenęs kaip karalius. Ne, pasirodo, švareiką vaidino. Irgi mat sumautas šerifas. Tiesos karys... Visaip jį laužiau, įkalbinėjau. Nė iš vietos. Tada sąlygą Iškėliau. Arba, sakau, jeigu toks doras, grąžink skolą, arba sutik. Ir datą paskyriau — penkioliktoji. O jis, matai, ką iškrėtė, tas ldealistasl Norėjo riebesnį kąsnį išplėšti. Mažai jam pusės. Beje, klek tu iš jo gavai?
Neatsakiau, bet Stasas nenustebo.
— Nenori, nesakyk. Ir taip aišku, kad pusė jo nepatenkino. Pusę ir aš siūliau...— Jis atsiduso.— Et, Kuziai Godulys pražudė. Būtum klausęs manęs, gal ligi šiol gyvas būtum vaikščiojęs...
— Laiškus į Pajūrio gatvę tu rašei? — paklausiau.— Laikraštinėmis raidėmis?
— Juokas, dailininko užgaida. Naivu, žinoma...
Jis išgėrė martinį ir žvilgtelėjo į laikrodį.
— O, laikas. Taigi, brangus Valdemarai, aš klausau. Ką pasakysi?
Kadaise buvau laikęs finansų teisės egzaminą, bet mano komercinė patirtis buvo pernelyg menka, kad galėčiau galynėtis su tokiu šulu. Beje, tokiems sandėriams didelių žinių ir nereikėjo. Nebent akiplėšiškumo.
— Dvidešimt procentų,— tariau.
— Nerimtai kalbi,— žaibiškai sureagavo jis.
— Dvidešimt ir nė vieno daugiau.
— O tu skrudžas.
— Ir už tai sakyk ačiū. Spyną vis dėlto atidariau aš, o ne tu. Matyt, šioji replika buvo taikli — Stasas liovėsi ginčijęsis ir
pakeitė taktiką.
— Gerai,—tarė.—Turiu kitą variantą. Manau, jis tau labiau patiks. Ar esi girdėjęs tokį terminą — fair play?
— Garbingas žaidimas,— išverčiau.
— Būtent. Garbingas. Siūlau tau žaisti garbingai ir nepretenduoju į visą sumą. Sutinku pasitenkinti valiuta. Ją turiu gauti visą. Kita, kas tarybiniais pinigais, lieka tau. Na kaip, tinka?
Toks pasiūlymas buvo panašus į nuolaidą. Be abejo, tai buvo tas vienintelis variantas, į kurį jis iš pat pradžių dėjo visas viltis. Nekėlė abejonių ir to „garbingo žaidimo4' užkulisiai: Sta-sas tiesiog nežinojo, kokia grobio dalis buvo mūsų pinigais, ir suprato, kad jj čia nesunku apmauti. Užtat iš manęs buvo patyręs, kiek turiu valiutos, todėl ryžosi gauti ją visą. Jis, beje, suvokė, kad šj tą nutuokiu apie tai, todėl bijojo neigiamo atsakymo.