— Tai ką, sutarėm? — Stasas pradėjo nervintis.—Dovanok, kad vėl turiu priminti tau telefoną. Nulis du visad laisvas.
Nebuvo kas veikti, reikėjo sutikti, išplėšus už tai sau kuo palankesnes sąlygas.
— Velniai tavęs nematė,— nusileidau ir, kad būtų tikriau, pridūriau: — Pasprink ta valiuta.
— Na štai, pulku.
Jis apsidžiaugė ir parodė j butelj: gal jpilti? Aš atsisakiau.
— Sutarėm,—tariau, sukdamas galvą, kaip ilgiau uždelsti šito utopiško sandėrio vykdymą.
— Okei.—Stasas neslėpė triumfo. Barkštelėjęs krumpliais, jis tarsi užbaigė pagrindinį derybų etapą.— Lieka grynai techniškos detalės,— tarė.— Kada? Kur?
„Trijų dienų jis man neduos,— svarsčiau,—bet prašyti reikia kiek galima daugiau1*.
— Antradienį. Čia, „Strutyje-**.
— Antradienį? — Apskritas išblyškęs veidas anapus stalo ištįso ir virto elipse.— Kodėl antradienį?
— Anksčiau neišeis. Pats pinigų nelaikau.
— O kas laiko?
— Nesvarbu.
Sumaištis truko neilgai. Pamaži Staso fizionomija sunormalėjo, jeigu, žinoma, apskritimą galima laikyti žmogaus veido etalonu.
— Ne, Valdemarai,— nukirto jis.—Apie kitą savaitę negali būti nė kalbas. Tiek laukti aš negaliu. Valiutą atneši šiandien. Ne vėliau kaip dešimtą valandą vakaro.
Dabar pasipiktinau aš:
— 2moniškai tau sakau, pinigų neturiu. Gal norėtum, kad užanty juos nešiočiaus, ką? Jie paslėptil Jų reikia važiuoti.
Jis galvojo ne mažiau kaip minutę. Paskui pareiškė:
— Gausi laiko. Visą parą. Bet rytoj pinigai turi būti čia. Tai paskutinis mano žodis.
— Nespėsiu.
— Kas man darbol
Kaip Ir vakar prie „Inturisto**, jis man panėšėjo į'ncaiškios veislės žvėriūkštį, piktą, agresyvų grobuonį. Ir nesunku buvo įsivaizduoti, kad lygiai taip, galimas daiktas, tokiomis pat sąlygomis ir tokiais pat žodžiais jis mygo Kuznecovą: skolą grąžinsi — ne vėliau kaip penkioliktą rugsėjo. Nuo tos minties šiurpulys perėjo man per nugarą.
— Gauni vakarą ir visą rytojaus dieną. Ligi dvyliktos nakties...
— Tik prašau manęs nesekioti,— įterpiau,— nei šiandien, nei rytoj. Tai mano sąlyga.
Stasas nudelbė mane bespalvėmis žuvies akimis.
— Sekimo nebus. Užteks man Gerasiaus. Tegu tave „vėerem“ sekioja... Vitiokai! — šūktelėjo.
Barmenas kaipmat išdygo prie bambukinės užuolaidos.
— Palydėk mūsų bičiulį pro užpakalines duris. Bus geriau.— Ir, parodęs į krepšį, įsakė man: — O dabar trauk savo agregatą.
— Kokį agregatą?
— Trauk, trauk, nesivaržyk.
Norėjau atsikelti, bet jis, persisvėręs per stalą, suspaudė man riešą.
— Neversk mūsų veikti jėga. Mes civilizuoti žmonės.
Ranką jis turėjo geležinę.
— Aš iš tikrųjų turiu magnetofoną, bet nieko neužrašinėjau...
— Tuo labiau nėra ko krimstis. Už kasetę sumokėsiu. Kai skai-čiuosimės. Nesijaudink.
Susiraukęs ištraukiau magnetofoną. Stasas mikliai išėmė kasetę, pavartė ją rankose.
— Kiek norėjai už ją iš manęs nuplėšti? — išsiviepė jis ir atsainiai įsikišo kasetę viršutinėn marškinių kišenėn.— Gerai. Ligi rytojaus, Valdemarai. Negaišk laiko. Pinigus atneši čionai. Bet kuriuo laiku. Pasakysi Vitiokui, jis žino, kur mane rasti.
Įsigrūdau magnetofoną krepšin ir neatsisveikinęs nukėblinau paskui barmeną. '
Jis vedė mane per pagalbinę patalpą, kurios gerą- pusę užėmė cinkinė indų plovykla, o kitą — didžiulis pramoninis šaldytuvas. Paskui pasukom ankštu koridorium su plikomis plytų sienomis ir, džergštelėjęs sklendę, jis atidarė geležimi kaustytas duris.
Patekome į kiemą.
Rūkas tirštėjo. Pro vientisą pilką šydą kur ne kur bolavo sklidūs namų siluetai. Kieme, visai prie pat durų, stovėjo automobilis. ^Jo paviršius buvo sėte nusėtas blausiai blizgančių vandens purslelių.
— Tavo ar Staso? — paklausiau.
— Mano.— Vitiokas žvilgtelėjo aukštyn ir spjovė sau po kojom.— Na ir orelis, kad jį kur velniai. Septynių nėra, o tokia tamsa...— Jis neryžtingai pamindžikavo.— Na, tai aš einu?
— Luktelk,— sulaikiau jį.— Tu dar neatsakei j mano klausimą.
— Kokį klausimą?
— Dėl sąrašo.
— Dėl kokio sąrašo?
— Stasas sakė, kad surašei visus, vakar sėdėjusius bare.
— Surašiau, o tau kas?
— Sąrašėlį, žinoma, jam pakišai, kad būtų su kuo mane prie sienos remti, taip?
Vitiokas gūžtelėjo pečiais.
— Reikalingas tu man...
— Ar savo bičelj taip pat įrašei?
— Kokį bičelį?!
— Tą, kuris kiaurą vakarą girtutėlį vaidino. Jis išėjo po Ge-rasiaus? Taip ar ne?
— Niekas niekur neišėjo.
— O tiksliau?
— Sakau, niekas,— burbtelėjo jis.— O kas gi atsitiko?
— Nesupranti? — Palengvėle pataisiau „peteliškę4* jam po kaklu.— įsidėmėk ir savo bosui perduok: Gerasių nudobiau ne aš, bet žinau, kas tai. padarė.
— Kas?
— Jį nudobė kažkuris iš jūsų žmonių.
— Ar tik ne aš?
— Visko gali būti.
— Na, na, nesmarkauk...— Vitiokas išgąstingai pasidairė į šalis.— Aš čia visiškai niekuo dėtas, supratai? Turiu savo ribas.— Jis pakartojo .pažįstamą judesį, atmatavęs nuotolį nuo apačios sau ligi momens.— į jūsų reikalus nesikišu, tad nereikia manęs gąsdinti. Patys aiškinkitės. Ir apskritai...
— Kas apskritai?
— Aš einu, drėgna.
— Kulniuok,— tariau, palengva stumtelėjęs jį durų link.— Stasas ausis nulups. O kur tu dėsies be ausų?
Jis pasitraukė atbulas, išgąstingai šmurkštelėjo į vidų ir užtrenkė duris.
Palaukęs, kol sužvangės užšaunama sklendė, ir įsitikinęs, kad aplink tylu, • patraukiau išilgai automobilio. Menkai ką galėjau matyti, tad pasitelkiau į pagalbą rankas. Radiatoriaus tinklas bu-vo be priekaištų. Lygus ir priekinio sparno viršus. Pritūpęs perbraukiau plaštaka per bamperį. Viršutinis jo kraštas buvo įlenktas.
Rizikuodamas įkliūti, atsisėdau tiesiai ant asfalto ir kruopščiai, centimetras po centimetro, apčiupinėjau įdubą. Ji buvo negili ir pailga — tokia, kokia galėjo likti partrenkus Gerasių.
Dėl viso pikto įsidėmėjau numerį ir, jau išėjęs į Inkaro skersgatvį, mintyse papil'džiau savo autoparką dar vienu transporto vienetu.
Audiencija, kurią man suteikė korporacijos galva, pateisino mano lūkesčius. Per valandą sužinojau daugiau negu per ankstesnes tris dienas. Tačiau vienam tas žinias suvirškinti, logiškai jas surikiuoti reikėjo laiko. Ir ne tik laiko. Reikėjo patirties, kurios stoką dabar itin skaudžiai pajutau... Matyt, tik tuo ir buvo galima paaiškinti faktą, kad įtariamųjų skaičius kasdien ne mažėjo, o didėjo.
„Kaip čia išėjo,— mąsčiau, kopdamas aukštyn tuščiu skersgatviu,— kaip čia išėjo, kad, gavęs kuklią užduotį išaiškinti velionio pažįstamų ratą, nejučiomis virtau jo antrininku? Būtent antrininku. Juk iš esmės įsipainiojau į tuos santykius, kurie siejo velionį su „slapūnais11, manimi susidomėjo tie patys žmonės: Stasas reikalauja pinigų, Vadimas negaili protingų patarimų, Vitiokas siūlo naujos laidos magnetofoną, Tofikas vaidina* dorą, o man, kaip, matyt, ir Kuznecovui, sunku susigaudyti, kuris jų tarnauja dviem ponam, kuris, dėdamasis bičiuliu, šaltakraujiškai apskaičiavo, apsvarstė kiekvieną rugsėjo penkioliktosios žingsnį...“
Iš visų jo bičiulių pats slėpiningiausias, ko gero, Vitiokas.
Tai vienas artimesniųjų Sergejaus bičiulių — Kuznecovas buvo nuolatinis jo klientas. Nesvarbu, kad jų kompanijoje „Stručio41 barmenas vaidino eilinio tarpininko vaidmenį. Bet kažin, ar Vitiokas toks menkas šapelis, koks norėtų atrodyti? O kas, jeigu ribos, jo paties praplėstos, trupučiuką aukštesnės negu visų kitų, net paties išradingojo šios įvairiaplaukės kompanijos vadeivos? Sumaniai naudodamasis akustinėmis savo užeigos galimybėmis, o paprasčiau kalbant, mėgdamas šnipinėti, Vitiokas, be abejo, žinojo visus boso planus, girdėjo Kuznecovui pateiktą ultimatumą. Bet tokiu atveju į kliedesį panaši versija, kilusi rytą kirpykloje, tikrai nebuvo iš piršto laužta ir Vitiokas visiškai galėjo būti žmogus, nutuokiantis apie anglišką spyną, kurią, atvirumo pagautas, paminėjo Stasas...