Stabtelėjau prie kampo. Čia rūkas buvo ne toks tirštas. Tarpais pro jo properšas šmėsteldavo juodas dangaus lopas su kur ne kur spingsinčiomis žvaigždėmis, bet pažeme migla tvyrojo storais lyg sluoksniuotas pyragas klodais.
Vakar kažkur netoliese žuvo Gerasius. Galbūt todėl ši vieta man pasirodė baugi ir niūri.
Žengiau žingsnį ant gatvės grindinio ir bemaž tą pat akimirką išgirdau už nugaros burzgesį. Grįžtelėjęs išvydau žibintų šviesas.
Žydrų aureolių gaubiamos, jos skverbėsi per rūko tirštynę ir plieskė .stačiai man į veidą.
Kaip galėdamas įtempiau regą ir klausą. Pasitraukiau ant šaligatvio ir prisiverčiau žingsniuoti neskubėdamas, bet net nusigręžęs tarsi regėjau tvieskiančias man į nugarą šviesas ir automobilį, per bordiūrus sukantį ant šaligatvio. „Dabar jis spustels greitį ir viskas pasikartos*4,— šmėstelėjo mintis.
Ėjau ir stebėjau savo šešėlį. Pasklidas, atspindimas rūko sienos, jis be paliovos trumpėjo, ryškėjo, darėsi veizdesnis. Ryžausi prisileisti mašiną'kiek galima arčiau. Reikėjo žūtbūt pamatyti ir įsidėmėti vieną kitą žymę: markę, spalvą, o kad kokios, ir numerį.
Gaudesys stiprėjo, motoras pradėjo kurtinamai staugti. O gal man tik taip atrodė. Regis, girdėjau, kaip variklio viduje kala stūmokliai, kaip degimo kamerose sproginėja benzino garai.
Automobilis lėkė tiesiai į mane. Dar akimirkai, ir užlėks.
Grįžtelėjau.
Žibintai plieskė už keleto metrų. Jie akino, nenumaldomai artėjo lyg. budelio iškeltas kirvis. „Lengvukė44,— šmėstelėjo galvoje paskutinę akimirką.
Iš visų jėgų atsispyręs, sprygtelėjau į šalį ir, kritęs ant asfalto, nusiritau prie sienos.
Kvapą užgniaužė išmetamųjų dujų tvaikas. Mirtis praskriejo pro šalį.
Mėginau pašokti, bet aštrus kelio ir dešinio dilbio skausmas prispaudė mane prie žemės. Kiek pasikėlęs, spėjau pamatyti, kaip skersgatvio gale nyksta tamsus siluetas — materijos dalelė, vos nepasiuntusi manęs į aną pasaulį.
Raumenys sustingo. Valandėlę gulėjau nejudėdamas lyg vatos prikimšta lėlė. Paskui pajutau, kad peršti ranką. Delnas buvo perdrėkstas ligi kraujo. Kelis, regis, nenukentėjo — buvo tik sumuštas, petys irgi, nors menkiausias judesys kėlė skausmą.
Stvarstydamasis už sienos, vargais negalais, atsistojau ir pri-gludau prie pastato fasado.
Gatvelę gaubė tyla. Nei žingsnių, nei staugiančios mašinos. Oras, ir tas tvyrojo sustingęs. Tik rūkas lyg koks gyvas padaras supo mane j tankią savo skepetą.
Nežinau, ar kritimas, ar smūgis paspartino mano pasąmonės gelmėse vykusius procesus, tik staiga suvokiau, kad žmogus, sėdėjęs prie automobilio vairo ir ketinęs mane pasiųsti j aną pasaulį kaip vakar Gerasių, paniškai bijo mano kontaktų su žmonėmis, žinančiais, kaip buvo apiplėštas „Lotosas". Štai kur slypi vakarykštės žmogžudystės ir šios dienos pasikėsinimo esmė ir mįslės įminimas.
Tik jis pavėlavo. Stasas prasitarė, kad iš jo paminėtos detalės galima įspėti visa kita.
Aš jau žinojau, kokia ta detalė, žinojau, kur jos ieškoti.
Šeštas skyrius 1
Nepaisydamas nei ištinusio lyg bokso pirštinė delno, nei maudžiančio peties, nei kelį durstančių adatų, žingsiavau ne į Pajūrio gatvę, kaip buvau ketinęs, o į centrinį paštą.
Teko eiti apylankomis, o kaip tik to ir norėjau. Reikėjo sugainioti mintis, neskubant, nesikarščiuojant apmesti veikimo planą. Be to, seniai neturėjau žinių iš namų ir nuojauta man kuždėjo, kad pašte manęs laukia laiškas.
Vargais negalais nušlubavau ligi centrinio pašto, sugaišęs dukart ilgiau, nei kitas šliaužte šliauždamas.
- Nuojauta neapgavo: prie langelio „iki pareikalavimo" gavau laišką. Antspaudas rodė, kad jis atėjo vakar, ketvirtadienį.
„Volodenka,— rašė mama.— Tu išvažiavai, ir lyg kas nuo širdies atplyšo. Trečia savaitė gyvenu viena, o vis dar netikiu. Kažkokios beribės dienos. Grįžtu namo, užkaičiu arbatinuką,' du puodelius iš įpročio pastatau, didįjį, tavo, ir savąjį. Sėdžiu ir galvoju, kur dabar tas mano berniukas? Dar mat įjunkau, imu nuotraukas, dėlioju... Na va, o daviau sau žodį nesiskųsti. Visiška karšena pasidariau.
Iš tavo laiško, sūneli, žinau, kad laimingai nuvažiavai, gerai įsikūrei. Džiaugiuosi. Jeigu, žinoma, viskas iš tikrųjų taip, kaip rašai. Bet juk esi didysis fantazuotojas. Baigdamas laišką, skun-deisi negaunąs savarankiško darbo. Nieko baisaus. Iš pradžių visados taip. Tikiuosi, kad viskas įeis j vėžes. Ir darbas, kurį mėgsti, ir visa kita. O kol kas ilsėkis, vaikščiok prie jūros, kepin-kis. Nepamiršk režimo, laiku maitinkis, tai vienintelis mano prašymas.
Mano darbe nieko naujo: rytais repeticijos, vakarais koncertai. Tavo draugai skambino, Kolia ir Valera. Teiravosi, žadėjo parašyti, o vasarą ketina į svečius atlėkti. Sakau, gal ir man nuvažiavus? Zinai, atostogų gaučiau. Kokį penketą ar dešimtį dienų. Kaip manai? Kasdien klausausi oro prognozės. Porina, kad prie jūros karščiai. O pas mus vakar pasnigo, stogai balti, ir man rodos, kad tu šąli. Kartą net tokį sapną sapnavau. Pakirdusi kibau nertinį megzti. Numegsiu su trikampe iškirpte, kaip mėgsti. Gal Spalio šventėm spėsiu. Va ir visos mano naujienos.
Rašyk, Volodenka, neatidėliok ilgai dienai. Atsimink, kaip nekantriai laukiu tavo laiškų.
Apkabinu ir stipriai bučiuoju, tavo mama".
Žiūrėjau į skėtria rašysena išmargintą lapelį ir jutau, kaip gerklę spaudžia išdavikiškas gurvuolys. Matyt, atsiliepė pastarųjų valandų įtampa. Dar akimirka, ir būčiau užbliovęs, taip smarkiai viliojo namai, tylus jaukus butas ketvirtame blokinio penkiaaukščio aukšte, mama, sėdinti virtuvėje prie stalo ir dviejų puodukų, didelio ir mažo, pirmu sniegeliu apdulkusios gatvės...
Įsikišau laišką kišenėn ir, siekdamas bent iš dalies išvengti nemalonumų, nutikusių Inkaro skersgatvy, smu'kau į tarnybinę laiptinę ir nėriau pro atsargines duris. Papinkliojęs gatvelėmis, už dviejų kvartalų nuo centrinio pašto pasiekiau bulvarą ir patraukiau autobusų stotelės link.
Jau sėdėdamas autobuse, vežančiame mane į Pajūrio gatvę, ir trindamasis skaudamą petį, dar kartą perskaičiau laišką ir nusprendžiau rytoj pat atsakyti. Vėliausiai poryt.
— Klausyk, drauguži, kaip nueiti prie jūros?
Vaikinas sutrikęs dairėsi į šalis, nežinodamas, kur jam dėti rankas tempiantį lagaminą su kadaruojančia „Aerofloto11 kortele.
— Supranti, atvažiavau ilsėtis,— tarytum atsiprašinėdamas, aiškino jis.— Nesu matęs jūros, todėl nusprendžiau tiesiai iš aerodromo prie jos, sūraus vandenėlio paragauti...
— Teisingai nusprendei.
— Tačiau lyg ir nesolidu su lagaminu. Kaip manai?
— Atvirkščiai, netgi labai solidu,— tariau ir paaiškinau, kaip greičiausiai pamatyti jūrą.
— Na, ačiū.— Vaikinas perėmė naštą į kitą ranką.— Einu. Viso labo, broliuk.
— Laimingai,— tariau, jausdamas kažką panašaus j pavydą: problema, numatyta vakarui, neatrodė lengvai išsprendžiama.
Kaip patekti j „Lotosą**, nepastebėtam nei tarnautojų, nei gyventojų, Kepurė nematuolė ne ką būtų padėjusi, kadangi Kuznecovas tokios tikrai neturėjo.