Ne aš pirmas dėl to laužiau galvą. Tą problemą mėgino spręsti daugelis, tarp jų ir vadovaujantis bylai tardytojas. Jis irgi ieškojo landos: su sekundmačiu ir liniuote žingsnis po žingsnio studijavo Kuznecovo maršrutą, modeliavo galimus posūkius, bet nė viena jo kombinacijų nieko aiškaus nežadėjo.
• Ir vis dėlto landa buvo! Po randevu „Strutyje** tikėjau tuo visu šimtu procentų.
Eidamas čionai, irgi svarsčiau variantus, bet kad ir kaip toli nulklysdavau, mano mintys lyg karuselės žirgai skriejo aplink vieną ir tą pačią, simboliu virtusią detalę — duris šu angliška spyna. Kaip'žinoma, tokios durys turi vieną ypatybę —ją turėjo galvoj Stasas, pasakodamas apie nepaprastai vertingą savo idėją.
„Ypatybė, ta,—samprotavau,—kad durys iš lauko rakinamos raktu, o iš vidaus jas galima atšauti be rakto".
Stasas jsitikinęs, kad atšoviau aš. Jis mano, kad aš dalyvavau apiplėšime, kad Kuznecovas patikėjo man tą paslaptj, todėl dabar laukia už tai atlygio. Ką gi. tegu laukia. O aš privalau kuo greičiau rasti tas duris. Rasti bet kokia kaina.
„Lotosas" atrodė iš tiesų paslaptingai. Sklidus, rūko prislopinti jo žiburiai viliojo, traukė ir tuo pat metu atrodė dirbtiniai, pakibę tuštumoje, beveik nerealūs.
Stovėjau kitapus gatvės ir lyg feldmaršalas, pasiruošęs šturmuoti tvirtovę, svarsčiau busimųjų kautynių eigą. Trūko žemėlapio, jj pakeitė schema, kurią sudeginau trečiadienį. Žinoma, ji neatitiko atskirų viešbučio vestibiulio dalių proporcijų ir mastelių, bet durys, tarnybinės patalpos buvo nurodytos maksimaliai tiksliai. Todėl prieš pradėdamas, mintyse perkračiau savo planą, ieškodamas pažeidžiamų vietų.
Antrąjį aukštą atmečiau iš karto. Ne dėl aukščio — jis kaip tik buvo palyginti nedidelis, užkopti ten vieni niekai,— tačiau antrame aukšte prie lifto kiaurą parą budėjo moteris, ir, kaip nustatyta, penkioliktosios vakarą ji nebuvo niekur išėjusi. Siukš-lių kolektorius sumanytai operacijai irgi netiko: įtaisytas pusrūsy, visiškai automatizuotas, su gyvenamaisiais korpusais jis jungėsi šachtomis, pro kurias kūdikis nebūtų pralindęs.
Liko durys.
„Lotose1* jų trejos. Pagrindinės ir dvejos atsarginės. Prieš savaitę visas jas apžiūrėjo tardytojas, bet mudu ėjome skirtingais keliais: ničnieko nežinodamas apie anglišką spyną, jis ieškojo landos, pro kurią Kuznecovas galėjo išsmukti iš viešbučio, o tokios nebuvo, tik pagrindinės durys su durininku. O man knietė rasti įėjimą, kurį numatė Stasas, o pasinaudojo kažkas kitas. Toks variantas, kad piktadarys galėjo įsigauti į viešbutį iš lauko, buvo svarstomas ir anksčiau, bet greičiau kaip hipotezė, viena iš daugybės galimų versijų, kadangi kilo abejonė, ar turėjo Kuznecovas bendrininkų.
Pasvarstęs išbraukiau centrines duris. Jos praktiškai nebuvo rakinamos. Tiesa, durininką lengvai galėjai nuvilioti — viena oficialiųjų versijų tuo ir buvo pagrįsta,— bet nemaniau, kad Stasas, kurdamas planą, būtų kliovęsis atsitiktinumu.
Abejos kitos durys, atvirkščiai, pasirodė esančios visad užrakintos. Nuo jų ir reikėjo pradėti.
Sekamas būti nebijojau. Ne dėl to, kad būčiau tikėjęs „Strutyje" gautu pažadu, tiesiog pagalbon atėjo oras. Be to, Pajūrio gatve tuo metu plaukte plaukė vasarotojų minios, todėl galėjau visiškai laisvai manevruoti.
Perėjęs gatvę, nužingsniavau pagal galinę viešbučio sieną. Paskui atsitūpiau prie kelkraščio, dėdamasis, kad knaibau apavo sagteles.
Dvivėrės storo grūdinto stiklo durys buvo įkirstos į tokią pat skaidrią sieną, anapus kurios vešėjo dekoratyvinės palmės. Amžinai žaliuojančių viršūnių properšos leido pasižvalgyti po vestibiulio vidų.
Kairėje driekėsi žaidimų automatų eilė. Centre leidosi laiptai į valiutinį barą ir restoraną, apjuosti vazonų su žydinčiomis gėlėmis. Dešinėje — poliruoto medžio perdoris, o už ■ jo — direktoriaus kabinetas, buhalterija ir ekskursijų biuras.
Gerai matėsi ir durų Sipyna. Dvi metalinės plokštės, sutvirtintos veržlėmis. Tarkim, kad piktadarių negąsdino salėje be paliovos siuvantys žmonės, bet ir tada keblu įsivaizduoti, kaip jiems pavyko išeiti, sustumti į vietą plokštes ir pritvirtinti jas varžtais,—milicija rado spyną nejudintą.
Na, šitos durys irgi atkrinta.
Atsistojęs nuėjau iki kampo ir sustojau prie žalios, sulig žmogumi gyvatvorės. Palaukęs, kol mažumėlę atslūgs žmonių srautas, praskleidžiau šakas ir nėriau į dygų atvašyną.
Takas už viešbučio buvo panašus j siaurą, uolose iškirstą tunelį: vienoje pusėje — „Lotoso“ aukštai, kitoje — aklina plytų siena. Viršuje ir priekyje nieko, tik pilka rūko tumė. Languose kur ne kur degė šviesa, bet apačioje, po betonine atbraila, pakibusia ties antruoju aukštu, tvyrojo neįžvelgiama tamsa.
Pasieniu nusigavau prie šiukšlių kolektoriaus. Liukas buvo atviras, ir jei nebūčiau žinojęs, kad jis pastos man kelią, tikriausiai būčiau į jį nugarmėjęs. Kažkur greta, už kokių penkių—septynių metrų turėjo būti atsarginės durys. Slinkau tolyn, dėl viso pikto pirštų galais čiuopdamas sieną.
Durys buvo įspraustos į negilią nišą. Ant jų, įverta į sunkias metalines ąsas, kabojo geležinė spyna.
Pačiupinėjau ją. Buvo šalta ir drėgna. Kniedėtas jos paviršius šiurkštus lyg žąsies oda. Pasvėriau ant delno, truktelėjau, mėgindamas lankelių stiprumą, ir supratau, jog ir šito varianto teks atsisakyti. Sunki, rūdžių paėsta spyna, rodos, kabojo čia tūkstantį metų, augte suaugo su siena. Ją atrakinti galėjai nebent su dinamitu.
Vadinasi, Stasas apgavol Pasimatymas, kurį maniau baigusis visiška mano pergale, iš tikro buvo muilo burbulas, spektaklis, vaidintas ti'k mane apmautil Negi daužysi tokias duris kūju?!
Atsižvelgiant į tai, kad spyna neturi nieko, absoliučiai nieko bendro nei su Anglija, nei su jos užraktų sistema, kad jos saugomos durys veda ne į holą, o į tarnybines patalpas, kad Kuznecovas negalėjo... Stop! O kuo čia dėtas Kuznecovas? Juk būtent aš turėjau padėti jam iš čia ištrūkti!
„Pagaliau! — suniurzgė antroji mano „aš“ pusė, visada blaivi ir supratinga.— Na ir iškvaišai, broleli. Čia ne kūju reikia darbuotis, o smegenimis41.
„Užsičiaupk44,— nukirtau aš, bet tūnantis manyje pilvakalbys nesiliovė.
„įdomu, ko gi tu tikėjaisi? Kilimėlio prie durų? Transparanto „Sveiki atvykę!44? Dūdų orkestro? Tau reikia įeiti į viešbutį, tai ko stovi?44
„Bet anapus durų buhalterija,— spyriojausi.— Ko gi jiems reikėjo lįsti vilkui į nasrus? Ten galėjo būti žmonių44.
„Paistalai,— mygo antrininkas.— Dešimtą vakaro ten tuščia. Darbo diena baigiasi šeštą. Ir buhalterijai, ir biurui, ir direktoriui. Netiki — patikrink. Dabar aštuonios, o nė gyvos dvasios44.
„Na, gerai, o spyna?"
„Ką spyna? Spynos, gerbiamasis, gaminamos rakinti".
„„Taip tai taip, bet vis dėlto..."
„Įkyrėjai,—neištvėrė tas.—Išvedžioji apie piktadario logiką, ieškai nestandartinių sprendimų, o pats samprotauji it naujagimis! Spyna, girdi, jam nepatinka. Pabūk minutėlę Stasu. Kaip tau atrodo, ar jis paisytų tokio mažmožio?"
Nepasakyčiau, kad kivirčas su savimi būtų išsklaidęs visas abejones, bet kitos galimybės patekti j viešbutj tikrai nebuvo, todėl negalėjau jos atsisakyti.
Tolesnė mano veikla nuoseklumu nepasižymėjo. Iš pradžių užknietė bėgti j artimiausią ūkinių prekių parduotuvę ir supirkti visų pavyzdžių' spynas su raktais. Paskui sumečiau, kad sėkmė priklauso ne nuo raktų skaičiaus, ir įnikau naršyti iš pradžių po krepšį, o paskui po kišenes. Radau karulį, kurį dieną buvau pirkęs „Raštinės reikmenyse". Strėlės pervertą širdį. To man ir reikėjo.