Kyštelėjau strėlės smaigalį į tarpdurį ir paspaudžiau, norėdamas sulenkti. Sausai trakštelėjęs, karulys lūžo perpus. Nusikeikęs sviedžiau jį šalin, tačiau kaipmat pasigailėjęs, atsitūpiau ir ėmiau jo ieškoti.
Širdis su lūžusia strėle lyg kiaurai žemę prasmego. Užtat prie tvoros sąvartų krūvoje radau lentgalį su stirksančia vinimi.
Neviltis kartais diktuoja kraštutinius poelgius. Griebiau lentgalį, prispaudžiau keliu prie žemės ir įtūžęs pradėjau klibinti vinį. Delnas degė, tarsi litavimo lempos kaitinamas. Kelis taip pat. Bet aš sukandąu dantis ir įnikau darbuotis dar pasiučiau.
Pagaliau vinis pasidavė. Pusiau išplėštą, sulenkiau ją stačiu kampu, ištraukiau ir puoliau prie durų.
Vos tasai mano visraktis sulindo į spynos skylutę, man ūmai dingtelėjo visiškai aiški mintis: einu teisingu keliu. Didžiulės, senos, rūdžių suėstos spynos mechanizmas pasidavė neįtikėtinai lengvai. Viduje, švelniai spragčiodamos, sujudo nematomos detalės. Keletą kartų apsisukusi, vinis atsirėmė į kažką kietą.
Truputis pastangų, ir spyna klaktelėjusi pakibo ant atšokusio lankelio.
Net Inkaro skersgatvy, žibintų akinamas, nejaučiau tokios įtampos, kaip čia, viešbučio užkabory, prie visrakčiu atidarytų durų. Rankos virpėjo, kraujospūdis tikriausiai viršijo šimtą dvidešimt. Kaktą apšovė prakaitas.
„Šiaip ar taip, pataikiau",— pagalvojau dairydamasis, ir akimirką pasirodė, kad tvora slystelėjo žibintuvėlio šviesa, bet įsižiūrėjęs pamačiau, kad tai vėjas gainioja po tamsą gurvuliuo-jančius rūko skivytus.
Durys atsivėrė be garso. Matyt, jų vyriai buvo sutepti ne menkiau už spynos mechanizmą. Spyną, iš anksto patyrinėjęs, įsikišau į krepšį.
Viduje buvo tamsu. Lyg tušo butelyje.
Brūkštelėjau degtuką.
Jis apšvietė ankštą sandėliuką, griozdinte prigriozdintą sudulkėjusių viešbučio rakandų. Čia buvo suverstas turtas, paruoštas atiduoti atliekų rinkėjams: apdaužytas šaldytuvas, sugedę dulkių siurbliai, sulūžę karnizai, televizoriai su išimtais ekranais. Sienomis šmėžavo vaiduokliški šešėliai. Sutra tvyrojo neapsakoma — stačiai trūko oro. Čia, atrodo, retai kas užklysdavo. Jeigu apskritai užklysdavo.
Sudeginau dar tris degtukus, bet nieko daugiau, be dulkių ir voratinkliais aptraukto šlamšto, neradau. Nei pėdsakų asloje, nei nuorūkų, nei brezento maišelių.
Savaime aišku, šis sandėliukas jau buvo tyrinėtas, bet, kaip matyt, pro pirštus — gal klaidino spynos išorė, gal senų griozdų krūvos, o gal masyvus kablys, įtaisytas vidinėje pusėje durų, vedančių į buhalteriją? Viskas atrodė patikima ir įspūdinga, ypač turint omeny, kad tardytojui trūko duomenų: turėjo velionis kasininkas pagalbininkų, ar buvo vienas? Tokių duomenų dabar kaip tik ieškojau.
Atkabinęs kablį, smukau į buhalteriją.
Čia buvo ne taip tamsu. Perdoris, skiriąs patalpą nuo viešbučio vestibiulio, nesiekė lubų, todėl liuminescencinės lempos šviesos, degančios anapus, šiek tiek teko ir buhalterijai. Pro sieną skverbėsi prislopintas sirenų gausmas, tarškėjo šūviai, bliovė sužeisti galvijai — salėje veikė žaidimų automatai.
Prasispraudęs tarp dviejų simetriškai sustatytų stalų porų, atsidūriau pas duris.
Iš prisegto prie jų kalendoriaus šypsojosi Vachtangas Kikabidze. Sulig jo krūtine, truputį aukščiau rankenos, pamačiau tai, dėl ko ryžausi leistis į šį rizikingą žygį ir dėl ko prieš pusvalandį kone atsisveikinau su gyvybe Inkaro gatvelėje...
Telefonas zvimbtelėjo staiga ir, kaip man pasirodė, labai garsiai. Nustėrau, lyg elektros srovės persmelktas.
Stojo trumpa, sekundės dalį trukusi pauzė. Paskui vėl suzirzė nervus dirgina'ntis zumeris.
Atsitiktinumas? Neteisingai susuktas numeris? O gal kas perspėja mane apie gresiantį pavojų? O gal gąsdina? Gąsdina, duodamas suprasti, kad žino, kur esu.
Skambučiai nesiliovė. Vienas įkyresnis už kitą.
Žiūrėjau į aparatą ir kankinausi, ko gero, kaip prie burstiebio prirakintas Odisėjas. Tas mano burstiebis vadinosi savisauga.
Žengęs prie stalo, atsargiai pakėliau ragelį ir prisispaudžiau prie skruosto.
— Buhalterija? — paklausė moters balsas.
— Ne, buhalterija jau nebedirba. O kur jūs skambinate? — Pasigirdo prie pat ausies antras, irgi moteriškas balsas: kalbėjo viena iš „Lotoso" darbuotojų, kurios aparatas buvo sublokuotas su buhalterijos telefonu.
— Man reikia Liubos.
— Čia tokios nėra.
Liubos ieškojusi mergina sutriko, bet paskui vėl paklausė:
— Ar čia „Saulėtekio" restorano buhalterija?
— Ne, jūs nė ten pataikėte. Skambinkite iš naujo.
Sulaukęs trumpų signalų, padėjau ragelį.
Liuba iš „Saulėtekio" restorano.
Klaida? Ar perspėjimas, kuriuo siekiama mane įbauginti? Ji teiravosi buhalterijos. Galbūt dabar kur netoliese, prie telefono būdelės, stovi kažkoks nežinomasis ir kamantinėja skambinusią merginą smulkmenų. Sustabdė einančią, davė telefono numerį ir paprašė paskambinti, tikėdamasis, kad lyg koks mulkis čiupsiu ragelį...
Nieko, .patikrinsiu, reikia tik išsikrapštyti lauk.
Atsisėdau ant kėdės ir, stengdamasis susitvardyti, įbedžiau akis į spyną, kuri lyg tamsus taškas juodavo ant šviesaus Kikabidzes kostiumo.
Prieš daugelį metų pirmasis mano mokytojas — tas pats, kuris man, vaikui, aplamdė ausis — supažindino mane su žinoma nuo seniausių laikų „septynnare formule"—septyniais klausimais, atsakęs į kuriuos, privalėjai susidaryti visą įvykio vaizdą: kas, ką, kada, kur, kieno padedamas, kodėl ir kaip. „įsidėmėk,— mokė jis,—kiekvienas iš šitų klausimų svarbus, pradėk kuriuo nori, bet teisybę sužinosi, tik atsakęs į visus septynis". Seklys jis buvo įgudęs, paveldėjo tą formulę iš savo mokytojų. Taigi iš septynių klausimų, susijusių su Kuznecovo dingimu iš viešbučio, ligi šios dienos neatsakyti liko du: ikieno padedamas ir kaip. Dabar gavau atsakymą dar į vieną klausimą — kaip?
10. N. Oganesovas
145
Ant stalo greta rašalinės kūpsojo tvarkingai sukarpyto užrašų popieriaus krūvelė. Paėmęs plunksną, ant popieriaus kvadratėlio nusibraižiau pirmojo aukšto planą. Paskui pro „Lotosą14 einančias gatves, tvorą ir podėlį. Punktyru pažymėjau savo, o ištisine linija kasininko kelią ir trūkstamą maršruto dalį.
Lyg ir teisinga viskas. Šįkart schema išėjo žymiai tikslesnė.
Galima buvo dėti į kojas —sėdėk čia nors ligi ryto, vis tiek nieko daugiau nebesužinosi.
Bet mane kažkas sulaikė. Matyt, ta visų trumpiausia ir visų pavojingiausia kelio atkarpa, kuri laukė už durų. Knietė savo kailiu išmėginti, kaip viskas vyko.
Schemos nedeginau — nebuvo kur. [sigrūdau kišenėn ir pasukau durų link. Skatinamai ir kiek slėpiningai šypsojosi man Buba.
Ligi galo pasukęs spynos graižtelį prieš laikrodžio rodyklę, spūstelėjau saugiklį.
Galima buvo atidaryti.
„Viskas bus gerai,— prisiminiau laiško eilutę.— Viskas, viskas44. Mama neturėjo galvoj tokios rizikingos situacijos, bet jos žodžiai mane mažumėlę ramino.
Susigludinau plaukus, pasitvarkiau marškinius ir, persimetęs per petį krepšį, staigiai trūktelėjau duris.
Vestibiulyje išbuvau kokia penkiolika minučių.
Įsitikinęs, kad išeinančio iš buhalterijos manęs niekas nepastebėjo, apsukau aplink salę, visapusiškai studijuodamas mane dominančią jos dalį.
Jeigu Staso planas ir turėjo spragų, tai jų reikėjo ieškoti ne čia: administratoriaus staliukas buvo toli — iš ten pavojus negrėsė; iš durininko pusės juo labiau — jį dengė sienos iškyša. Idealiai buvo išdėstyti ir automatai: žaidžiantieji stovėjo nugara į barą ir negalėjo matyti einančio kasininko, jeigu specialiai jo nesekė. Be kito ko, laiptus dengė akmens vazonai su gėlėmis, tai irgi trukdė sekti.