Pažintis su aplinka ir jos ypatybėmis truko ne daugiau kaip penkias minutes. Kitas dešimt užgaišau prie atrakcionų, iš arti stebėdamas laiptus į gėryklą.
Žmonių tame užkaboryje netrūko. Suskirsčiau juos į tris kategorijas: aistringi lošėjai, mėgėjai ir baro lankytojai. Pirmieji čia trainiojosi nuo ryto ligi vakaro ir, žavėdamiesi lyg vaikai, tor-pedavo laivų karavanus, numušinėjo lėktuvus, lenktyniavo automobiliais, atakavo tankus. Antrieji, kartą kitą pabandę, dingdavo. Tretieji apskritai eidavo pro šalį, tranzitu, skubėjo numalšint troškulį požemio verdenėje.
Teoriškai buvo dar viena kategorija — turiu galvoj tuos, kurie čia lankėsi tarnybos spiriami,— bet, regis, vienintelis jos atstovas buvau aš pats.
Sukiodamasis prie baro laiptų, buvau užkalbintas vieną vienintelį kartą. Jaunas suomis ilgais iki pečių plaukais ir šerpetota nosimi, matyt, palaikė mane savo kraštiečiu, sustabdė prie viršutinės įvijų laiptų pakopos ir kreipėsi trumpu sakiniu, palydėjęs jį gestu, kurį turėjau suprasti kaip kvietimą kompanijom Atsisakiau, ir jis, mostelėjęs ranka, netvirtomis kojomis nusvyravo žemyn, iš kur sklido balsai ir pliūpčiojo muzika.
Atėjo laikas ir man pajudėti. Viską, ko reikėjo, išsiaiškinau. Dar vienas kubelis atgulė savo vieton, piešiniu tiksliai sutapdamas su kitais.
Buhalterijoje mane apglobė prieblanda -ir sąlygiška tyla.
Telefonas tylėjo. Vachtangas šysojosi.
Nuleidęs spynos saugiklį, mirktelėjau Kikabidzei ir išėjau.
Lauke kaip ir anksčiau buvo tuščia, nė gyvos dvasios.
Griozdiškas „Lotosas1* atrodė negyvenamas. Kažkur aukštai dar švietė keli langai, bet ir jie dabar panėšėjo į tamsos atsitiktinai neįveiktas dėmes.
Aštunta valanda — vakarinių vaikštynių metas. Metas, kada namai tuštėja, o gatvėse — knibždeiynas. Tuo įsitikinau, pasukęs už kampo.
Šaligatvį buvo užtvenkusi jaunos gidės vadovaujama turistų grupė. Jie išlipo iš dviejų prie kelkraščio stovinčių autobusų.
— Drauge su kurortu plėtojasi ir miestas,— žvaliai čiauškėjo rankiniu megafonu apsiginklavusi ekskursijos vadovė.— Spartėjančiais tempais statomi gyvenamieji mamai, mokyklos, buities ir kultūros įstaigos. Antai prieš mus viešbutis. Tai pirmasis kurortinio miesto daugiaaukštis.
Visi lyg pagal komandą užvertė galvas, bet gidė čia pat grąžino juos žemėn:
— Žemės ūkio produkcijai perdirbti kurorto teritorijoje pastatyti pieno ir konservų fabrikai, duonos kombinatas. Mieste daug parduotuvių, kavinių, restoranų...
Kažkas iš minios paleido repliką, kad, girdi, pats laikas užsukti į vieną minėtų įstaigų, bet mergina tučtuojau numalšino kylantį maištą:
— Einam toliau, draugai. Prašom neatsilikti. Tuojau prieš mus atsivers žiburių nutvieksto uosto vaizdas...
Nenorėdamas eiti prieš tėkmę, įsitarpavau j minią ir, prisitaikęs prie įprasto nespėraus ritmo, nuslinkau sankryžos link. Prie šviesoforo srovė skilo pusiau: gidės vadovaujami turistai nulalėjo gėrėtis įžymybėmis, o neorganizuotoji publika patraukė, kur akys veda.
Mano žvilgsnis slystelėjo Pajūrio gatve.
Ji buyo pilnutėlė. Blizgėjo automobilių lakas, tvaskėjo iliuminuoti medžiai, nuo kavinės terasos sklido muzika. Šventė vyko toliau.
Žiūrėjau į plūstančius šaligatviais žmones ir galvojau, kad nuolatiniams gyventojams čia iš tikrųjų nelengva. Kurortinis miestas — skamba, žinoma, gražiai, ir konservų fabrikas iš tikro dirba, bet yra problemų, kurių gidė nepasakos smalsiems savo globotiniams. Žmonės sulekia čia iš visos šalies. Linksmi ir nerūpestingi, skirtingi ir tuo pačiu vienodai trokštantys pailsėti, sukaupti naujų įspūdžių, jie užankščia parkus ir paplūdimius, •restoranus ir koncertų sales. Švaistūnai, lengvabūdžiai, jie neatsisako jokių pramogų, negaili pinigų. Visai suprantama — atostogos kartą per metus. Jos baigsis, visi išlakstys po miestus Ir kaimus, grįš prie kasdienių darbų ir rūpesčių. Bet jų pakeisti atbildės kiti. Ratas pradės suktis iš naujo. Vėl griaudės muzika, vėl šmirinės padavėjai, dykinėtojų minios vėl siaubs paplūdimius ir pramogų vietas. Kaip jaustis tiems, kurie tokia atmosfera alsuoja kone nuo gimimo dienos, kuriuos ji supa mėnesių mėnesius, metų metus? Gerai, jei tie žmonės supranta, jog poilsis ne profesija, o atpildas už darbą. O jeigu ne? Jeigu nesupranta? Ar ne taip atsitiko Sergejui? Išlošė stambią sumą, atsirado poreikių, kurių anksčiau nebuvo, draugų, pasišovusių tuos poreikius tenkinti, „atliekamų pinigų", be kurių nėra gyvenimo ir kurių atsargas papildo paslaugusis Stasas... Jo garderobo užtektų kuopai aprengti, aparatūros — garso įrašų studijai aprūpinti, bet apetitas didėja ir didėja. Staiga ėdžios fclapt,— atėjo laikas atsiteisti už neįtikėtinai išaugusį godulį. Ilga, begalinė šventė baigėsi. Pateikta sąskaita. Ir pasirodė, kad, norėdamas ją apmokėti, turi daryti nusikaltimą.
Ūkanos pamaži išsisklaidė.
Ant viešbučio stogo, švaistydamas šviesos blyksnius, akinamai mirkčiojo reklaminis kubas: „Loškime „Sprintą"! Loškime „Sprintą"! Mėlynas, raudonas, geltonas. Paskui vėl mėlynas, vėl raudonas, ir taip be galo. Perėjęs gatvę, atsidūriau kitapus bulvaro, kur nebuvo tokios spūsties.
Po įvairiaspalvių lempučių girlianda sėdėjo pažįstama bobulė su prieštvaninėmis savo svarstyklėmis. Stengdamasis nepasipainioti jai po akių, pasinešiau prie telefono būdelės, bet atsiminiau, kad paskutinį dvikapeikį sukišau skambindamas rytą į bib.ioteką. Teko grįžti.
— Labas, bobut.
Ji žvilgtelėjo pro viršų plastmasinių rėmų, kuriuose buvo įsprausti apskriti piršto storumo stiklai.
— O, senas pažįstamas. Vadinasi, atėjai? Na, stok, pasversiu. Sulysai tu per tas dienas.
— Nėra kada, skubu,—kelintą kartą apvyliau jos lūkesčius.
— Tai gal loteriją imsi? Netrukus tiražas. Mano ranka lengva.
Nesu prietaringas, bet nejučia prisiminiau Gerasių ir laimės jam neatnešusius bilietus. Sunku buvo patikėti, kad tai atsitiko vos prieš dvi dienas.
— Ačiū, bobut, kitąkart. Ar neiškeistumėte man dvikapoikiais? Turiu paskambinti.
— Vis skubi? —Ji pasikėlė prie veido dėžutę su smulkiais.— Iškelsiu, kodėl gi ne.— Ir atskaičiavusi ant delno penkias monetas, padavė man.—Imk. Tik iš pirmos būdelės neskambink, telefonas sugadintas.
— Ačiū.
— Nėr už ką. Zyliok, sūneli, kol jaunas.
Informacija atsiliepė iškart ir tučtuojau pranešė „Saulėtekio" restorano numerį.
— Prašau pasakyti, ar Liuba šiandien dirba? — pasiteiravau ragelį pakėlusį vyriškį.
— Galimas daiktas,— pasigirdo atsakymas.
— Gal galima konkrečiau?
— O kuri būtent Liuba jus domina? — paslaugiai, bet su pašaipėle paklausė vyriškis.
— Liuba iš buhalterijos,— patikslinau.
— Ak, iš buhalterijos! — Jaučiau, kad mano pašnekovas turi laiko ir apsidžiaugė, galįs eikvoti jį mano padedamas.— Žinote, aš manau, kad kokia nors Liuba kurioje nors buhalterijoje tikrai dirba. Ir būtent šiandien. Beje, galimas daiktas, kad ir rytoj dirbs, jeigu, žinoma, nesusirgs, arba...
Tai veltėdis! Supratau, kad nepasipriešinęs nebaigsiu šito pokalbio iki ryto. Lankytojų jie neturi, ar ką?
— Dovanokite, ar tai „Saulėtekio" restoranas?
— Tikra tiesa.
— Ar jūsų buhalterijoje dirba Liuba?
— Jums reikalinga tiktai Liuba? O, pavyzdžiui, Taisija Petrovna jūsų nedomina?
Vos susitvardžiau nepasiuntęs jo po velnių.
— Ne, man reikia Liubos.
— Gaila, labai gaila. Turiu jus nuvilti. Kiek man žinoma, mūsų buhalterijoje nėra jokios Liubos. Ir niekad nebuvo. Galbūt ateity...
Paspaudžiau svirtelę. Tegu gražbyliauja kam kitam. Kas svarbiausia, pranešė: „Saulėtekio" restorane nėra jokios Liubos. To ir reikėjo tikėtis. Tai buvo tik priedanga, ir telefonas „Lotose" suskambo ne šiaip sau.