Įspraudžiau į kiaurymę dar vieną dvikapeikį ir susukau pažįstamą skaičių kombinaciją.
Ragelį pakėlė Simakovas.
— Ačiū dievui! — šūktelėjo jis, išgirdęs mano balsą.— Kaip laikais, Soprykinai?! Gyvas, sveikas?
— Sveikut sveikutėlis, drauge papulkininki.
Jis kilniai apsimetė nepastebįs mano akibrokšto, praleido tą „papulkininkį" pro ausis.
— Kur tu buvai? Dingai mums iš akių prie centrinio pašto.
Aha, vadinasi, pabėgau ne tik nuo svetimų, bet ir nuo mane
saugojančių saviškių. Turiu pasakyti tiesiai — per visas tas dienas nė karto nepajutau draugiškos -jų globos ir net kartais už-, miršdavau, kad man prie juostos, kaip kokiam alpinistui, prisegtas saugos lynas.
Nenorėdamas antrąkart rizikuoti, toliau atsakinėjau pagal visas konspiracijos taisykles.
— Pasitaikė vienas darbelis, reikėjo šen ten užeiti.
— Ar gali laisvai kalbėti?
— Laisviausiai.
— Niekas neseka?
Jis turėjo galvoj mane sekiojusį eskortą.
— Rodos, niekas.
— Iš kur kalbi?
— Iš „Lotoso".
— Ten manęs ir lauk.— Jis pasakė keturženklį skaičių.— Po ketvirčio valandos važiuosiu per bulvarą centro link. Raudonos spalvos „Moskvičiumi" su priešrūkiniais žibintais. Pamatysi, kelk ranką, lyg kokiam privatininkui. Supratai?
— Supratau.
— Viskas, lauk.— Jis padėjo ragelį.
Pokalbis mane ne juokais išgąsdino.
Tarp variantų, kuriuos buvome aptarę .įvairiems atvejams, susitikimo su viršininku numatyta nebuvo. Matyt, atsitiko kas nors labai svarbaus, kad Simakovas ryžosi užmegzti tiesioginius kontaktus.
O kol kas reikėjo 'kur nors dėtis — stovėti vietoje buvo pavojinga.
Žvilgtelėjau į dešinę ir vėl išvydau senučiukę.
Nieko nepadarysi, lemtis...
— Tai ką, sūneliuk, nepasisekė? — pareiškė mdn užuojautą senutė, vos stybtelėjau ant svarstyklių.
— Kas nepasisekė, senele?
— Aišku, kas, pasimatymas.— Ji pastūmė didįjį svarelį per vieną skirsnį ir užjaučiamai palingavo galva.— Koks tavo ūgis, sakalėli?
— Metras aštuoniasdešimt.
— Vadinas, sulysęs tu neišpasakytai, oda ir kaulai. Pagal taisykles trūksta septynių kilogramų. Blogai maitina?
— Kas maitina? — nesupratau.
— Na sanatorijoje, ar kur tu ten valgai?
— Aš kaip pakliūva, pats.
— Matyti, kad pats.— Ji atsiduso.— O jėgą matuosim?
— Matuokim.
Sveikąja plaštaka paspaudžiau pailgą nikeliuotą apyrankę ir žvilgtelėjau į rodyklę. Ji stryktelėjo ligi galutinio brūkšnio.
— Negirdėta,— nustebo senutė.— Liesas, nupeipęs, bet jėgos— marios. O ką su loterija darysim? Pirksi?
Lėbauti tai lėbauti — išsitraukiau iš kišenės rublį, padaviau jai ir, norėdamas patikrinti staiga toptelėjusią mintį, paklausiau:
— Sakykit, močiut, gal kartais žinote, kur čia artimiausia automobilių aikštelė?
— Kartais žinau. Tai tu mašiną turi? — abejodama pasiteiravo senutė.
— Ne, draugas turi. ,
Senutė paėmę pluoštą bilietų, atskyrė kokią dešimtį ir išskleidė vėduokle.
— Pasuksi už viešbučio, rasi stotelę. Sėsi į autobusą, pavažiuosi tris stoteles — atsidursi prie automobilių aikštelės.
— Draugas buvo ten nuvažiavęs. Sako, vietų nebėra, visos užimtos. Jam reikia arčiau. Gal kokią kitą žinote?
— Ne, mieluti, nežinau.
— O kas, jeigu jis už viešbučio pastatytų? — Dūriau pirštu sau už nugaros.— Kaip manote, nenuvarytų?
— Kur pastatysi, jeigu ten šiukšliavežis triskart per dieną landžioja?
— Koks šiukšliavežis?
— Koks — paprasčiausias. Speciali automašina. Dėžės su šiukšlėmis vežioja. Negi nesi matęs?
— Kaip ji ten įsispraudžia? Ten ankšta.
— Tavo draugužiui, vadinasi, ne ankšta,— šyptelėjo ji.— Įvažiuoja priekiu, grįžta atbulas.
— Aišku.
— Rinkis bilietus,— priminė.
— Nereikia,— atsisakiau.— Pasilikite sau, gal išlošite. Jūsų ranka lengva.
— Dovana, vadinasi? — sutriko senutė.— Na, ačiū.— Ji įsikišo bilietus rankinukan, kurio amžių sunku buvo atspėti.— Duokdie tau sveikatos!
— Ir pasitaisyti septynis kilogramus,— pridūriau, nors artimiausiu metu neketinau pereiti į sunkesnę svorio kategoriją.
Atsisveikinęs šaligatvio pakraščiu patraukiau prieš srovę.
Mano antimagnetinis rodė pusę devynių.
2
Pusę dvylikos Simakovas išlaipino mane prie benzino kolonėlės, netoli miesto.
— Nenukabink nosies, leitenante,— tarė atsisveikindamas.— Padarei viską, ką galėjai, netgi daugiau. Taisykis rėmelius, Sop-rykinai. Gausi valdybos padėką.
Tai buvo menka paguoda ir, žiūrėdamas į tolstančius miesto pusėn Simakovo „Moskvičiaus“ pažibinčius, stengiausi apmalšinti kartėlį, likusį po mūsų pokalbio.
Žinoma, labai malonu klausytis aukšto viršininko pagyrų, bet, kad ir kokiais tvirtais argumentais jis grįstų priimtą sprendimą, faktas lieka faktu — nuo šios dienos užduotis bus vykdoma be manęs. Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Atsisėdau ant suoliuko, įkasto prie skydo su autobusų tvarkaraščiu, ir, laukdamas autobuso, ėmiau smulkiai narstyti tris valandas trukusį mūsų pokalbį, nors šiuo metu tai negalėjo nieko pakeisti. Lygiai taip galėjau skaičiuoti pralekiančius automobilius ar anapus plento augančius medžius,— rezultatas tas pats. Bet, matyt, pernelyg didelė buvo inercijos galia, per daug giliai buvau įklimpęs į šią istoriją, kad galėčiau šiaip sau, vienu gaištu, atsisakyti tokio žaidimo. Galvoti man negalėjo uždrausti net pats Simakovas.
Iš pradžių viskas klojosi sklandžiai.
Jis atvažiavo sutartu laiku, praėjus lygiai ketvirčiui valandos po mano skambučio. Iš tolo pamačiau raudoną „Moskvičių", priešrūkinius žibintus ir, kaip buvome susitarę, kilstelėjau ranką.
Papinkliojome gatvėmis. Paskui Simakovas išvairavo automobilį į plentą ir pasuko aerouosto link. Greitis buvo atsakantis, ir aš sėdėjau nė žodžio netardamas, juolab kad tylėjo ir jis, visą dėmesį sutelkęs į kelią.
Prie vieno posūkio pristabdėme ir pasukome geležinkelio pervažos link. „Moskvičius" šoktelėjo per duobę, susimėtė, ir po ratais sugurgždėjo žvyras.
Per visišką tamsą nuvažiavome kokį pusšimtį metrų. Sustojome. Simakovas išjungė variklį.
Akimirką kitą ausys dar ūžė nuo plento šurmulio, paskui stojo tyla. Už truputį nuleistų stiklų išgirdome svirpiant cikadas ir kažkur visai greta pliuškenant jūrą.
— Paplūdimys? — pasiteiravau.
— Tas pats. Maudysies? — netikėtai paklausė Simakovas.
— Nepasiėmiau rankšluosčio, drauge papulkininki.
— O tu kartais nepamiršai mano vardo?
— Nepamiršau.
— Tada, brolau, vadink vardu ir tėvavardžiu, bus paprasčiau, ne tarnybos metas. O dėl rankšluosčio nesikrirųsk, turiu atsarginį.
Numaniau, kad mūsų susitikimas — ne linksma iškyla prie jūros, bet Simakovas, regis, nė negalvojo apie reikalus.
— Zinai, mėgstu panardyti dienai baigiantis,— šnekėjo jis.— Ir smegenis pravalo, ir nuovargį lyg ranka atima. Tai ką, maudomės?
— Maudomės.
Išlipome iš automobilio.
Jūros nesimatė. Ramutėlė, bežadė, ji skendėjo tamsoje. Buvo girdėti tik tylus monotoniškas ošesys. Trenkė jodu ir geležinkeliu, .kuris driekėsi šlaitu, kiek aukščiau.
Pamačiau, kaip ant gargždo nukrito balti Simakovo marškiniai, ir suskatau rengtis. Akmenys buvo šilti, nespėję ataušti po dienos pragaro.
— Tik šiukštu nepadaugink. Penkios minutės, ir į krantą,— perspėjo papulkininkis ir įsibėgėjęs pūkštelėjo į vandenį.