Pūkštelėjau įkandin.
Bematant aštrus skausmas nudegino rankos nuobrozdą, bet peršulys čia pat atlėgo ir aš nusieksniavau jūron. Šone, kiek užpakaly manęs, prunkšdamas išniro Simakovas.
— Neblogai plauki,— pasigirdo iš tamsos jo balsas.— Kur išmokai?
— Prie upės augau, Igori Petrovičiaus.
— O kaip jūros vandenėlis?
— Normalus.
Jis garsiai įkvėpė ir vėl dingo po vandeniu.
Persiverčiau ant nugaros ir užsimerkiau.
Kažkokia begalybė, švelni ir visagalė, supo mane. Panašios būsenos dar nebuvau patyręs, todėl neturėjau su kuo jos lyginti. Tarytum grąžintas prieš tūkstantmečius, sviestas prie žemutinių evoliucijos pakopų ir virtęs trapiu kūno gumulėliu, pasijutau atskira ir tuo pat metu nedaloma dalelyte kažkokios visumos — stichijos, iš kurios kilau ir į kurią anksčiau ar vėliau sugrįšiu. Vylingai patikima jūra švelniai sūpavo mane, svaigindama iš gelmių sklindančia šiluma...
Netekau laiko nuovokos, todėl kai tolumoj pliūkštelėjo vanduo ir pasigirdo žmogaus balsas, nieku gyvu negalėjau pasakyti, minutė praėjo ar tūkstantis metų...
Netrukus mudu vėl sulindome į automobilį. Ant kėbulo džiūvo šlapi mūsų rankšluosčjai.
Simakovas uždegė po prietaisų skydu įtaisytą lemputę.
— O dabar pavakarieniausim.— Išsitraukė laikraštin suvyniotą ryšulį ir padėjo jį ant sėdynės.—Tik jau nesivaržyk. Kraustyk, aš paieškosiu druskos.
Paklusau. Išvyniojęs radau keletą sumuštinių su servilatu, didžiulį gabalą pyrago, pomidorų, agurkų, porą didelių it automobilio žibintai obuolių.
— Žmona rytą įdėjo,— paaišlkino Simakovas,— negi nešiuos namo. Po jūros — vilko apetitas...
Mudviejų apetitas iš tikrųjų buvo puikus. Broliškai pasidalijome maistą ir sudorojome jį per keletą minučių. Paskui jis atsuko termoso dangtelį ir į varstomas stiklinaites išpilstė arbatą.
— Kaip tu, su cukrum geri?
— Su cukrum.
— Be reikalo. Nuo cukraus dingsta skonis, viena spalva lieka.— Simakovas pūstelėjo j stiklinėlę, siurbtelėjo gurkšnelį ir užsimerkė apsalęs. .
Civiliais drabužiais, su šlapiais, stirksančiais plaukais, jis atrodė jaunesnis nei penkiasdešimties metų, bet veidas kaip ir anksčiau stebino blyškumu. Beje, ko stebėtis: plušėdamas kaip jis, saulės smūgio negausi — dieną darbas, o naktį neįdegsi, nebent kvarco lempą statykis!
— Dar įpilti? — paklausė jis.
— Ačiū, neatsisakysiu.
Jūrų maudyklės ir bičiuliška puota truputį apmalšino nekantrą, su kuria laukiau pokalbio. Bet pagaliau ta akimirka stojo. Simakovas susirado „Belomorkanalą**, senu įpročiu barkštelėjo degtukais ir užsirūkė, paskleidęs salone melsvą dūmų debesį.
— Na, pasakok, Soprykinai. Kas naujo? — Jis pasisuko šonu, pasirengęs klausyti.
— Naujienų į valias, Igori Petrovičiau, nežinau, nuo ko pradėti?..— Ir lyg ta Sachrazada pradėjau nuo to, kuo pereitą kartą baigiau — nuo Ninos dovanotų anoniminių laiškų.
Paskui išklojau, kaip rytą susidūriau su sombrero savininku, kaip lankiausi kirpykloje, kaip įsijungiau į šeštadienio talką.
— O šitai kuriam galui? — apsiniaukė Simakovas.
Nelinkęs ilgai aiškintis, truputį pakoregavau tikrovę:
— Vaikštinėjau krantine, netikėtai sutikau Niną, na ir...
Patikėjo jis ar ne, nežinau, bet linktelėjo galvą, ragindamas
pasakoti toliau.
Vizitas į parduotuvę ir pašto dėžutėje rastas raštelis patraukė jo dėmesį. Baigęs tikslinamuosius klausimus, Simakovas pasiteiravo:
— Ar raštelį atsinešei?
— Turiu.— Padaviau jam Staso laišką.— Ten turi būti mudviejų su Nina. pirštų atspaudai.
— Aišku.— Paėmęs už kampučių, jis išlankstė popieriuką ir pakėlė prie lemputės. Perskaitęs taip pat tvarkingai sulankstė ir įkišo į celofaninį maišelį.— Toliau? .
Apie tai, kaip ruošiausi į pasimatymą „Strutyje1*, išklausė tylomis, nepertraukdamas, bet vos prabilau apie susitikimą, pertarė:
— Palauk, Volodia Seniai norėjau paklausti: kokie tavo santykiai su ta mergina?
— Normalūs santykiai.
— Normalūs? — Atsakymas aiškiai nepatenkino Simakovo, ir
jis laukė, kad kalbėčiau toliau.
Reikėjo ką nors sakyti, bet kaip tyčia pristigau žodžių ir iš
tos ne /ilties leptelėjau, įkas ant liežuvio užėjo.
— O jūsų laikraštis, Igori Petrovičiau, šios dienos.
Supratau pliauptelėjęs nesąmonę, bet trauktis buvo vėlu.
— j kur} suvyniotas maistas.
— Kuo čia dėtas laikraštis? — nusistebėjo jis.
— Ogi tuo, kad jūsų žmona rytą negalėjo suvynioti j jj sumuštinių. „Vakarinės** išeina po pietų, apie penktą.
Nuostabiausia, kad Simakovas taip pat paraudo.
— Kas jums dėstė kriminalistiką? — paklausė.
— Krutilinas,— atsakiau.
— Ivanas Sergejevičius?
— Taip, o ką?
Jis rūpestingai užgesino nuorūką ir tik tada prabilo:
— Dėl laikraščio esi teisus. Maistą konfiskavau iš vaikinų, ruošdamasis pas tave. maniau, alkanas. Bet tai neturi nieko bendra su mūsų pokalbiu. Todėl, Soprykinai, neužkalbėk man dantų. Ko tavęs klausiau?
Iš patirties, kurią įgijau per mudviejų pokalbius telefonu, žinojau, kad dabar jis įsiliepsnos. O gesinti jo neturėjau kuo.
— Kaipgi čia dabar išeina?! — pradėjo Simakovas žemu registru.— Nina tau atiduoda laiškus. Nina tau pasakoja apie vyrą. Niną atsitiktinai sutinki, eidamas krantine. Ji sutinka skambinti ; barą po pusvalandžio tau ten atsiradus.— Aukštu tonu nutraukęs demaskuojančių įkalčių sąrašą, jis baigė ankstesniuoju: — Ar tu apskritai skiri asmeninius reikalus nuo tarnybinių?
Dūrė kaip pirštu į akį. Atrodęs painus ir klastingas, klausimas staiga pasidarė paprastas ir savaime suprantamas: žinoma, nieku būdu negalėjau telktis į pagalbą Ninos, juo labiau slėpti tai nuo saviškių.
— Ar supranti, kad galėjai ir pats įkliūti, ir ją įklampinti, ir visą bylą sužlugdyti?
Linktelėjau galvą, įsistebeilinęs į guminį kilimėlį po kojų.
— Gal net pasisekei, kas toks esi?
— Ne, drauge papulkininki, ko ne, to ne...
— Ir už tai ačiū,—burbtelėjo jis. Vėl pasikartojo ritualas su degtukų dėžute. Simakovas užsirūkė ir išmetė pro langei] degtuką.—Ar ji žinojo, ko eini j barą?
— Ne,— išstenėjau.
— Davė dievas pagalbininkų.,.—Jis dar kažką sumurmėjo, bet, laimė, neišgirdau.— Na, porink, didvyri, negi po žodelj is tavęs knlbinėsiu.
Nieko nepadarysi, grjžau prie trijų dienų senumo įvykių ir, Simakovui absoliučiai tylint, išklojau viską: apie sėdinčią ant laiptelių merginą ir knygą, savo ligą, vakarykštę audrą, pokalbj pavėnėje ir laiškelį, rašytą švariame popieriaus lape. Apsukęs ratą, grįžau prie išeities taško, atseit prie pusės penkių, kada, susikimšęs krepšin magnetofoną ir kasetes, patraukiau į „Strutį".
— Vadinasi, taip,— po ilgos pauzės tarė Simakovas.— Jeigu teisingai supratau, tu ja pasitiki?
Sunkiausia kliūtis buvo įveikta. Prisipažinti nebuvo lengva, užtat dabar neliko ko slėpti.
— Pasitikiu, Igori Petrovičiau.
Jis atsiduso.
— Apskritai nuo pylos susilaikysiu. Turiu priežasčių. Pirmiausia pats esu kaltas: neperspėjau; nenumačiau, kad tau trūksta patirties. Ir prasmės nėra — šaukštai po pietų.— Jis pasukiojo užgesusį papirosą ir sumurdė į peleninę.— Su Nina tau pasisekė. Anksti daryti išvadas, bet, rodos, ton bylon ji neįvelta. Žinoma, jeigu nebūtum jos į pagalbą pasitelkęs... Liaukis šaipęsis. Kartoju: tavo poelgio negiriu. Iš asmeniškų paskatų teikei man ne visą, vadinasi, iškreiptą informaciją. Jeigu tai nebūtų pirmoji tavo užduotis, kitaip kalbėtume. Kitą kartą...