— Kito karto nebus, Igori Petrovičiau. Pažadu.
Jis įbedė į mane ilgą tiriamą žvilgsnį, lyg spręsdamas sudėtingą lygtį, kur aš buvau iksas, Nina — igrekas, o po lygybės ženklo — tuščia vieta skaičiui įrašyti.
— Bijau, Volodia, kad čia ne viskas taip paprasta, kaip manai,— dusliai tarė papulkininkis, ir aš pajutau, kad jis žino kai ką, kas jam pačiam nelabai aišku ir tiesiogiai susiję su manimi. Padvejojęs jis nusprendė be reikalo pradėjęs šį pokalbį: — Luk-telsime iki rytojaus. Man ir pačiam dar ne viskas aišku.— Ir pridūrė, tarsi baigdamas šią pokalbio dalį: — Toliau, laikas bėga. O kaip tau pavyko įrašas?
Verčiau jis būtų mane išplūdęs. Nina su byla nesusijusi — pats apie tai pasakė. Kas gi čia neaiškaus? Ko laukti iki rytojaus?
Ištraukęs iš krepšio magnetofoną, įstačiau kasetę ir pervyniojau juostą.
Klausėmės kokį pusvalandį, tiek, kiek truko pokalbis „Struty11. Per tą laiką Simakovas nė nekrustelėjo. Palenkęs į šoną galvą, siurbte siurbė kiekvieną žodį.
Suveikus autostopui ir magnetofonui sustojus, jis burbtelėjo kažką panašaus į „neblogai, visai neblogai" ir pareiškė norįs dar kartą pasiklausyti pabaigos.
Iš akies pavariau juostą atgal ir vėl įjungiau įrašą.
„...O už idėjas, brangus Valdemarai, reikia mokėti",— pasigirdo Staso balsas.
Ten, kur Stasas leptelėjo apie anglišką spyną, Simakovas paprašė sustabdyti juostą.
— Įdomu,— tarė, mąsliai glostydamasis smakrą.— Stasas neabejoja, kad tu padėjai Kuznecovui. Man regis, kad dėl angliškos spynos jis nesumelavo, kaip manai?
— Man rodos, ne.
Malonu buvo jausti, kad Simakovas žengia pirmuosius žingsnius keliu, kurį tu perėjai nuo pradžios iki pabaigos. Sitai kuteno savimeilę.
— Leiskite paklausti, Igori Petrovičiau?
— Klausk,— automatiškai atsakė Simakovas. Jis vis dar klaidžiojo viešbučio brūzgynais, tarp šimtų spynų ieškodamas tos, vienintelės, kurią prieš dvi valandas radau ant Kikabidzės krūtinės.
— Ar Stasas kur nors dirba?
— Dirba.
— Kur?
— Uoste, vilkike. Tvarkosi dokumentus plaukti į užsienį.
— Į užsienį?.
— O kam, manai, jis kaupia valiutą? — Simakovas pakėlė tarp • kojų gulintį krepšelį ir prie laiškelio pridėjo kasetę.— Nesiblaš-kyk, Volodia, aiškinamės toliau. Vadinas, pasinaudojęs sumaištimi, pakeitei kasetę. Po to grįžo Stasas. Jis numanė, ko skambino Nina?
— Ne, jam nė į galvą neatėjo...— Ir aš atpasakojau kivirčą, kilusį prieš sandėrio baigtį.
— Kada, sakai, Stasas pareiškė Kuznecovui ultimatumą?
— Nežinau, Igori Petrovičiau, bet manau, kad greičiausiai rugsėjo mėnesį.
— Kodėl taip nusprendei?
— Stasas pasakė tik dieną, penkioliktąją, mėnesį praleido. Paprastai tokiu atveju nurodoma to paties mėnesio diena.
— Galbūt,— sutiko papulkininkis.— Vadinasi, Kuznecovas turėjo laiko: savaitę ar net daugiau. Galėjo parduoti ką iš daiktų arba pasiskolinti.
— Kam jam skolintis,— paprieštaravau.— Stasas tiesiog spartino įvykius. Kuznecovas seniai ketino pasinaudoti jo idėja, bet nesiryžo, c perspėtas susirado kitą pagalbininką ir susiglemžė pinigus.
Simakovas reagavo nepaprastai audringai:
— Kodėl anksčiau jų nesusiglemžė?! Ko laukė? Manai, kad neturėjo progos? Nebe pirmi metai dirbo „Lotose1*, panorėjęs seniai galėjo visas įplaukas pasiglemžti. Ko tyli?
— Man kažkaip neatėjo į galvą,— prisipažinau.
— Be reikalo neatėjo. Kuznecovą laikė geru darbuotoju. O tai jau šis tas. Stasas, ir tas neneigia jo padorumo, mano, kad iš principo nesutikęs dalyvauti apiplėšime.
— Kaipgi taip, Igori Petrovičiau, juk Kuznecovas išėjo iš „Lotoso** su įplaukomis!
— Va .ir aš galvoju, kaip? — Jo kaktą išvagojo smulkios, pailgos raukšlikės.— Iš viešbučio jis, žinoma, išėjo, teisybė... Tiek to, Soprykinai, klok toliau.
Trumpai drūtai papasakojau jam, kuo baigėsi mudviejų su
Stasu derybos, apie Vitioko automobilį ir epizodą Inkaro skers
gatvy. Nieko nekomentuodamas. Kad vaizdas būtų kuo objektyvesnis.
— Nuimk rankšluosčius,— paprašė Simakovas.— Išdžiūvo.
Išlipau iš automobilio. Nuo jūros dvelkė vėjelis. Teškeno nedidelės bangos. Pro tamsą prie pat kranto baltavo siauras putų ruoželis.
Nuėmęs nuo kėbulo rankšluosčius, grįžau į automobilį.
— Taigi, kas mums aišku? — Lenkdamas pirštus, Simakovas vieną po kito išklojo pagrindinius mano raporto momentus.—
Staso laiškelis — susitikimas „Struty**— valiuta — angliška spy
na— barmeno automobilio įlinkis — bandymas partrenkti tave Inkaro skersgatvyje. Gal ką praleidau?
Atėjo laikas tėkštelti svarbiausią savo laimikį.
Išsitraukiau iš kišenės schemą.
— Praleidote štai ką, Igori Petrovičiau.
Išėjo kiek teatrališkai. Jis žvilgtelėjo iš pradžių į mane, po to į lapelį, paėmė jį* pakėlė prie šviesos ir nustebęs vėl dėbtelėjo j mane, tarytum klausdamas, ką čia jam pakišau. Paskui pasilenkė ir kokią minutę tyrinėjo mano raizgalus.
Jam atsitiesus, pirmąkart pamačiau, kaip šypsosi mano viršininkas.
— Na ir plevėsa tu, Soprykinai, oi, koks plevėsa!—Tikriausiai tai buvo didžiausia jo pagyra. Bent man taip pasirodė.— Tai ko gi tu tylėjai?!
Jis vėl pasilenkė prie brėžinio, lyg prie kokio , meno kūrinio,
n jo kurio negalima atitraukti akių.
— Na. broliuk, pritrenkei! Nustebinai! Tu neįsivaizduoji, kaip
tai svarbu! Kuo atrakinai spyną?!
— Vinimi.
Po pirmojo buvo dar kokia dešimt klausimų, po kurių gardžiuodamasis padariau išvadą:
— Jie buvo dviese, dabar jau galiu tiksliai pasakyti. Elementariai paskaičiavus, aišku, kad Kuznecovas turėjo pagalbininką. Vienas būtų tiesiog pristigęs laiko.
— Nagi, rodyk, ką ten paskaičiavai,— susidomėjo Simakovas.
Pateikiau skaičius, kuriuos gavau, padirbėjęs prie buhalterijos rašomojo stalo.
— Sumanęs veikti vienas, jis turėjo iš anksto numatyti ir atgalinį kelią: grįžti ne vėliau kaip šešios trisdešimt, kadangi be penkiolikos septynios jis jau dirbo ir niekur nebuvo išėjęs.
— Toliau.
— Veikdamas vienas, Kuznecovas šešios trisdešimt turėjo nuimti vieną spyną, užfiksuoti antrąją ir palikti duris neužrakintas. O tai neįmanoma: šeštą baigėsi darbo diena, galėjo kas užtrukti buhalterijoje arba, sakysim, grįžti netyčia pamiršęs kokį daiktą. Ir abejos durys tokiu atveju būtų likusios neužrakintos ligi dešimtos vakaro, tai yra bemaž keturias valandas. Gryna nesąmonė! Ne, viskas vyko kitaip. Operacija truko kelias minutes. Greičiausia durys buvo atrakintos po devynių. Ir jas atrakino tas antrasis — pagalbininkas.
Simakovas įsikišo schemą į krepšį ir kaip visada panašiais atvejais prisiminė legendinę kišenvagio bylą:
— Taip, brolau, čia tau ne paplūdimio vagystė. Atkreipei dėmesį: nusikaltėlis stengėsi įtikinti, kad Kuznecovas veikė vienas. Kaip manai, kuriam galui?
— Mėtė pėdsakus?
— Teisingai, bet ne visai.
— Kad nesukeltų įtarimo?
— Priežastis ne vien ta. Tasai — antrasis — žinojo, bBJę tikras, kad, ieškodami kasininko, mes nieko nepešime.
— Jūs norite pasakyti...— Nustebau, kaip man pačiam šitai neatėjo j galvą.— Jūs norite pasakyti, kad jis jau tada, penkioliktąją, buvo nusprendęs atsikratyti Kuznecovo?
— Žinoma. Tuo jį ir viliojo Staso planas. Tavo draugužis iš „Stručio" irgi tikėjosi, kad įtartas bus Sergejus, todėl norėjo, kad šis dingtų, išvažiuotų iš miesto, kaip kompensaciją gavęs pusę grobio. Lygiai taip elgiasi ir tikrasis piktadarys. Jis realizuoja planą ir mėgina įrodyti, kad Kuznecovas pavienis plėšikas. Jam tai naudinga — nudaigojai kasininką, ir visos gijos kaip į vandenį.