— Kvailystė. Nejaugi jis rimtai manė, kad tenkinsimės viena versija?
— Visai ne kvailystė,— nukirto Simakovas.— Lig šios dienos ■nes iš tikrųjų neturėjome rimtesnių duomenų, kad viešbutyje darbavosi dviese. Ką ten rimtesnių — jokių neturėjome. Pamiršai, nuo ko pradėjom? Kuznecovas čiupo pinigus ir dingo — viskas, ką galėjau tau pasakyti aną savaitę. Taigi, niekad nesiimk spręsti už kitus, remdamasis tik savo patirtimi. Suklysi. Nėra dviejų vienodų žmonių pasaulyje, ir kiekvienas svarsto ne pagal tavo, o pagal savo išgales. Maniau, kad jus to mokė.— {gėlė, bet to neužteko, todėl dar užmetė mano adresu: — Na, o spėlioti gali kiek tinkamas, niekam dėl to nei šilta, nei šalta. Juk dviese viešbuty — kol kas irgi tik prielaida, reikia įrodymų. Nenoriu tavęs liūdinti, bet piktadarys, matyt, žino tai geriau už tave.— Vyptelėjęs jis pridūrė: — Čia tau už laikraštį.
— Tebūnie taip,— sutikau.— O Stasas? Jis juk dauą žino, kone pats sekliu pasidarė. Kodėl piktadarys, nudėjęs Gerasių, visiškai nesibijo Staso?’Juk jis, ne Gerasius — plano autorius.
— Argi neaišku? — Simakovas gūžtelėjo pečiais.— Stasas suprato, kad „Lotose" panaudota jo idėja. O tai geriausia garantija, kad laikys liežuvį už dantų. Juk tai ne tas atvejis, kai paisoma autorinių teisių, ar ne?
Vėjelis nuo jūros stiprėjo, ir automobilyje pasidarė vėsu. Iki pusės pakėlėme stiklus.
— Vis dėlto nesuprantu, kuo jam neįtikau, kam tas spektaklis Inkaro skersgatvy?
— Pagalvok ir suprasi. Tu, Soprykinai, išvystei tokią veiklą, kad jam neliko kitos išeities.
— Vadinasi, vėl aš kaltas?
— Nelygu kaip pažiūrėsi. Padirbėjai tu sąžiningai.— Simakovas bakstelėjo į polietileno krepVIį. - Tik neriesk nosies... Na,
U. N. Oganesovas
lei
o Inkaro skersgatvis — ką gi, dėsninga. Atsiradęs Pajūrio gatvėje,' pradėjai veikti viešai, nesislapstydamas, tuo priversdamas išsiduoti ir priešininką. Jis arba nutuokia, kas toks esi, arba tikrai laiko tave Kuznecovo pažįstamu, avantiūristu, kuris, išgirdęs apie vagystę, pats puola ieškoti dingusių lobių. Ir vienu, ir kitu atveju jam kelia nerimą tavo susitikimai su „Stručio14 žmonėmis, juolab kad kasdien aktyvėji...
Simakovas, vaikydamas nuovargi, pasitrynė delnais veidą ir nutilo. Jau kokia dešimt minučių juste jutau, kad, be mudviejų pokalbio, jam rūpi dar kai kas.
*— Kuo aš baigiau? — kiek luktelėjęs paklausė jis atsainiai.
— Pasakėte, kad piktadariui kelia nerimą mano santykiai su „Stručio44 žmonėmis.
— Ne nerimą, o baimę. Ypač su Gerasimovu. Sakysim, judviejų susitikimą sendaikčių turguje gali palaikyti atsitiktinumu, bet jis atlekia j Pajūrio gatvę, tempiasi tave j barą, o iš ten „j taką44, pas Stasą; vakare vėl susitikimas bare. Gerasimovas žūsta po automobilio ratais. Bet tu nenurimsti. Šiandien vėl eini j barą ir užtrunki ten bemaž dvi valandas. Tos viešnagės pasekmė — automobilis Inkaro skersgatvy... Žodžiu, jeigu būčiau draudimo agentas, poliuso, Soprykinai, tu niekados negautum. To berno geležinė ranka, ir progą jis ištaikė, turiu pripažinti, patogią.
— Apmaudu. Jeigu ne rūkas, ko gero, žinotume žudiko vardą.
— Argi tik tai svarbiausia?
— O kas gi dar? — nustebau.
Nieko netaręs, papulkininkis susirado ant sėdynės laikrodį ir užsisegė ant riešo.
— Vis dėlto apmaudu, kad neįstengiau įžiūrėti mašinos, jos numerio, nors spalvos.
Simakovas myktelėjo kažką ir negarsiai tarė:
— Mums tai žinoma.
Tariausi neišgirdęs, nors apsipratusiai su nakties šnaresiais ausiai jau netrukdė nei mūša, nei svirpiantys žiogai ar cikados.
— Kas žinoma?
— Automobilio markė, spalva,— tarė Simakovas vis taip pat abejingai.— Užfiksavome jį, kai suko iš s.^rsgatvio į bulvarą, pi bandymo tave parblokšti. Mūsų vaikinams pavyko nufotografuoi mašiną.
Ak, štai kas?!
Dabar aišku, kodėl reikėjo to mudviejų susitikimo. Vadinasi, kol trainiojausi po viešbučio užkaborius ir braižiau schemas, operacija buvo sėkmingai baigta?! Taip, bet kuriems galams tada visas mūsų pokalbis? Konspiratyvus mūsų pasimatymo pobūdis? Kam reikėjo kamantinėti, vaidinti, jog tai svarbu ir reikalinga, jeigu prieš keletą valandų sužinotas žudiko vardas?!
— Mes daugmaž žinome, kas vairavo mašiną,— kalbėjo Simakovas ramiu, sakyčiau, pernelyg ramiu balsu.— Bet ne tai svarbiausia. Svarbu kas kita. Priešininkas imasi kraštutinių priemonių. Jį sulaikyti gali tik visiškas tavo pasyvumas. Todėl, Volodia, nuo rytdienos, o tiksliau, nuo šios akimirkos esi atleidžiamas nuo pavestos užduoties.
Jeigu jam rūpėjo galutinai išmušti mane iš vėžių, jis to pasiekė. Mintys man surizgo lyg kaleidoskopo stikliūkščiai. Vadinasi, nusikaltėlis neareštuotas? Paspruko! O gal Simakovas nori išaiškinti jo ryšius? Bet kuo tada dėtas aš? Man gresia pavojus? Betgi kaip tik dabar galėčiau labai praversti...
— Bet drauge papulkininki, argi reikia...— pradėjau aš, bet jis pertraukė mane.
— Tavo misija baigta, ir baigta sėkmingai. Dabar mūsų eilė.
— Aš ne apie tai norėjau pasakyti...
— Žinau, ką norėjai pasakyti.— Jo balsas sugriežtėjo.— Kartoju: nuo šios dienos pasitrauki iš žaidimo. Viskas — taškas.
Pabūgęs naujų priekaištų, susiėmiau. Ir be to buvo aišku, kad šitaip pokalbis nesibaigs. Tačiau Simakovas neskubėjo. Galėjai pamanyti, kad apskritai neteko noro kalbėti.
Jis įjungė motorą, apsigręžė ir nuvairavo mašiną per krūmyną jam vienam žinomu keliu.
Ligi plento važiavome tylėdami, ir tik pasiekęs kelią ir paleidęs automobilį vidutiniu greičiu, Simakovas prabilo sausai, tuo lyg pabrėždamas, kad nuoširdus pokalbis baigtas:
— įsakymai, leitenante, nesvarstomi. Jie vykdomi. Tai tokia aiški tiesa, kurios, manau, neverta kartoti...
įžanga nežadėjo nieko gero, toks pat buvo ir visas pokalbis. Simakovas priminė man ir Niną, ir kad vakar nepaskambinau, ir nepateisinamą mano polinkį į saviveiklą. Išvardijęs didžiąsias ir mažąsias mano nuodėmes, užbaigė:
— Paieška daugeliu atvejų vyksta individualiai, bet mūsų darbas kolektyvinis. Jis reikalauja drausmės. Kuo anksčiau suprasi, tuo geriau.
Važiavome pro pakelės kavinę. Po lengvu plastiko stogu ryškiai nušviestoje aikštelėje šoko kelios poros. Jos praskriejo lyg miražas, lyg plokščias vaizdas kino teatro ekrane, ką tik užgesinus šviesą. Už posūkio mus vėl apgaubė tamsa.
— O dabar klausyk ir įsidėmėk, Soprykinai. šiandien tavo padedami susekėme nusikaltėlio pėdsakus. Bet, deja, to dar negana. Liko neaiškūs keli svarbūs klausimai. Reikia laiko: gal keleto valandų, gal paros — manau, ne daugiau. Padėtis tokia, kad rytoj kiaurą dieną sėdėsi Pajūrio gatvėje. Kategoriškai draudžiu tau imtis kokios aktyvios veiklos. Būtų mano valia, apskritai tave atšaukčiau, bet nusikaltėliui tai gali sukelti nerimą ir mūsų planams iškiltų pavojus. Lik, bet kad jokių kontaktų savo iniciatyva, jokių idėjų, jokių savarankiškų veiksmų. Supratai?
— Supratau.
Mano atsakymas tarytum panaikino greičio ribas: Simakovas perjungė pavarą, ir mes lengvai aplenkėme „Zaporožk.iį“ su didžiule šūsnimi turistinės mantos ant stogo. Toks pat likimas ištiko ir nedidukę „Ladą“, o vėliau ir didžiulį refrižeratorių, iš užpakalio nukabinėtą žibintais lyg eglė naujametiniais žaisliukais.
Drėgmė buvo baisi, didesnė nei dieną. Stiklą nubėrė smulkūs vandens pursleliai. Simakovas įjungė valiklius, ir šie sulingavo į šalis, braukdami drėgną plėvelę, o kartu ir susikūlusių į stiklą vabzdžių likučius.