— Ko surūgai? Spėlioji, kas sėdėjo mašinoje? — paklausė papulkininkis ir atsakė: — Nė pats to nežinau. Nesame įsitikinę šimtu procentų. Pėdsakai yra, o tikrumo nėr. Kol kas nėr.
Taip ir nesupratau, gudrauja Simakovas ar tiesą sako, o šis, tarsi perskaitęs mano mintis, pridūrė:
— Jeigu ir žinočiau, kas sūkiojo ano automobilio vairą, kažin, ar dabar tau pasakyčiau, užtat nekvaršink galvos.
— Bet kodėl? — neištvėriau.
— Matai, kartais žmogų išduoda atsitiktinis žvilgsnis, vienas neatsargus žodis, o po šios dienos incidento nusikaltėlis bus itin atidus. Jis gali ieškoti ryšio su tavimi. Mums negalima rizikuoti.
Neturėjau ko priešpastatyti jo logikai, ir vis dėlto spyriojausi:
— Na, o jei pats sužinosiu jo vardą, kas tada?
— Vargu ar tau kas išeis,— ramiai atšovė jis.
Ko gero, tai buvo pats skaudžiausias smūgis mano savimeilei.
— Neįsižeisk, tu tiesiog neturi pakankamai duomenų.— Paskutinius žodžius Simakovas ištarė ne taip oficialiai kaip ankstesnius, bet dabar man buvo vis tiek.— Įsidėmėk, daug ką, jeigu ne viską, lems natūralus tavo elgesys. Glemžk valiutą, spekuliuok, mainikauk butais — daryk ką nori, bet bylą pasistenk užmiršti. Mesk iš galvos. Rytoj tau laisva diena. Esi visiškai laisvas. Ilsėkis, maudykis, kepinkis...
Visai ne laiku prisiminiau tas mamos laiško eilutes, kur ji man rekomendavo daryti tą patj. Susitarę juodu, ar ką?
— Pasistengsiu,— tariau ne itin žvaliai, ne kaip žmogus, gavęs neplanuotą laisvą dieną.
Vieną po kito padarėme du staigius posūkius, abukart spėję pakeisti kryptį kone šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, ir vėl išvažiavome į tiesiąją.
Simakovas tylėjo, leisdamas man susitaikyti su naująja būsena. O gal laukė, kad išklosiu jam viską, kas susikaupė širdyje per tą pusvalandį. Bet laukė veltui. Tūnojau savyje it vėžlys kiaute, nerodydamas nė mažiausio noro lįsti lauk.
Be abejo, jis mano viršininkas, jis gauna visą informaciją, jam geriau matyti. Reikalui esant, gali keisti operacijos eigą, slėpti nusikaltėlio pavardę, pašalinti mane iš žaidimo — tai jo teisė. Tad pykti nėra ko — koks čia pyktis? — tik ir mane reikia suprasti. Juk apmaudu, kai tave, tiek pasistengusį, ima už ausies ir lyg eibių prikrėtusį pirmoką yeda į kertę, kad nesipainiotum suaugusiems po kojų...
Salia kelio sušvito degalinės žiburiai.
— Čia aš tave išlaipinsiu,— tarė Simakovas, sukdamas į kelkraštį.— Grįši miesto transportu.— Ir paklausė, kaip buvo įprasta: — Klausimų turi?
— Turiu.
— Klausau.
— O ryšys, Igori Petrovičiau? — griebiausi gudrybės.— Kaip palaikysime ryšį?
Bet jis atėmė man ir tą paskutinę viltį.
— Jokio ryšio, kad ir kas nutiktų. Argi nesupratai? Juk susitarėme — esi visiškai laisvas.— Padavė man ranką.— Na, sėkmės tau, Soprykinai. Ir prašau, jokios saviveiklos. Ligi rytojaus.
— Ligi rytojaus,— sulemenau nusiminęs.
— Na, na, nenukabink nosies, leitenante. Esi padaręs viską, ką galėjai, netgi daugiau.— Ir, kai atidariau dureles, pridūrė: — Taisykis, Soprykinai, rėmelius. Gausi valdybos padėką.
Prie stotelės, švelniai linguodamas, sustojo tamsiai geltonas „Ikaras".
Šokau pro duris, kyštelėjau j kasą penktoką ir sėdau j laisvą vietą. Autobusas pajudėjo.
Kelio iki centro buvo dvidešimt—dvidešimt penkios minutės, tad, neturėdamas ko veikti, įsistebeilijau į langą, iš kur į mane žvelgė mano paties atspindys — rūškanas vei'das su niauriai surauktais antakiais. Teisus Simakovas — reikia mokėti tvardytis, tokią fizionomiją galima skaityti kaip atverstą knygą.
Mėginau nusišypsoti, bet be reikalo — veidas pasidarė dar nir-tulingesnis.
„Ko nusiminei? — subruzdo nuolatinis mano oponentas ir pašnekovas.— Džiaugtis reikia, kvaišink. Pats girdėjai, padėką gausi, pasidarbavai sąžiningai, ko daugiau žmogui reikia?! Gal neturi daugiau problemų? Kad ir ta pati Nina..."
„Užsičiaupk",— paprašiau, ir jis įsižeidęs nuščiuvo, paliko mane visiškai vieną.
Netrukus žalią ištisinį masyvą.už lango pakeitė sanatorijos ir poilsio namai.
Mano atspindį stikle apraizgė žiburių grandinėlės. Daugiaaukščiai, panašūs į avilius korpusai spietėsi prie pat kelio, kilo iš tarpeklių, žiburių kekėmis mirguliavo Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio fone.
Žiūrėjau pro langą ir stengiausi save įtikinti, kad ši mano
byla baigta. Nuo šiol esu pats sau ponas, galiu daryti ką tinka
mas,— eiti į kiną, imti jūros ir saulės vonias, auginti septynis trūkstamus kilogramus — visiška laisvė! Absoliuti, kaip pabrėžė mano viršininkas. Vienintelis man uždraustas dalykas — kištis į įvykius. Bet argi aš kaltas, jeigu būtent šito labiausiai troškau?
Beje, draudimas draudimu, o įvykiai plėtojosi pagal savus, niekieno neįspėjamus dėsnius, ir jokie, net patys svariausi argumentai negalėjo jų kaip nors pakeisti.
Vos tik išlipęs netoli „Lotoso" ir perėjęs bulvarą, prie pat Pajūrio gatvės išvydau taksi, kurio numeris man pasirodė pažįstamas.
Pasukau kiek į kairę, priėjau prie automobilio iš bagažinės pusės ir pro užpakalinį langą žvilgtelėjau į vidų.
Priekyje, užsikniaubęs ant vairo, sėdėjo Sachmamedovas. Pa
žinau jį iš vešlaus, garbanoto kuodo, ne pagal ūgį plačių pečių ir striukės su „Marlboro" reklama ant nugaros — trečiadienį vil-
kėjo ja prie „Stereo“ kino teatro, o vakar mačiau jį tokį prie viešbučio.
Iš pradžių pamaniau, kad Tofikas miega, bet, geriau įsižiūrėjęs, supratau užtikęs jj dirbantį mėgstamą darbą. Jis kažką sekė, pasirinkęs ne visai vykusią pozą.
Iš vidaus ant priekinio stiklo virpėjo žalias žiburėlio šviesos atspindys. Formaliai Tofikas buvo laisvas. Beveik kaip aš. Tik pririštas prie mašinos.
Prisipažinsiu, sunkiai sutramdžiau pagundą įsipiršti jam į kompaniją. O ką: atidarai dureles, sėdies į automobilį ir siūlai drauge pasišvaistyti po kurortinį miestą. Kartu pakamantinėji, ką jis čia uosteliauja. Jis, šiaip ar taip, dirba ir atsakyti keleiviui neturi teisės!
Ko gero, būčiau taip ir padaręs. Jeigu ne instrukcija. Ilsėtis, maudytis, kepintis — štai visas mano šios ir artimiausiu parų repertuaras. Pamokomi pokalbiai su taksi vairuotojais atkrinta.
Ką darysi: žvilgtelėjau dar kartą į kabiną, apėjau automobilį iš dešinės ir nukiūtinau gatve, puoselėdamas viltį, kad, pamatęs mane, Tofikas pradės aktyvią veiklą.
Deja, to neįvyko. Matyt, jį irgi kaustė instrukcijos. O gal atsiliepė įgimtas smalsumas: netoli namų manęs laukė dar vienas „gerbėjas11. Prie „Raštinės reikmenų", šlifuodamas asfaltą blizgančiais pusbačiais, vaikštinėjo Vitiokas.
Mano populiarumas augo ne dienomis, o valandomis. Žinoma, neabejojau, kad po derybų bare mano globa bus itin sustiprinta, bet vis dėlto du vizįtuotojai Pajūrio gatvėje kėlė man nerimą.
Nepamiršdamas gautų nurodymų, įnikau sąžiningai svarstyti, ar galiu išsilenkti Vitioko, bet turėjau prisipažinti, kad tokios galimybės nėra. Nežiūrint to, ar aniedu dirbo kartu, ar atskirai, aš patekau į spąstus. Keliai trauktis buvo atkirsti.
Kol svarsčiau, barmenas mane pastebėjo ir, mostelėjęs ranka, pasileido priešais. Neliko nieko kito, kaip sustoti ir laukti.
„Ką nori sakyk, bet jo kostiumai aukščiausios klasės,— tariau sau, stebėdamas artėjantį pakarailą, vilkintį glotniu šilkiniu švarku, su įprastine peteliške po kaklu.— Ir kelnės pavyzdingai išlaidytos, tarsi priekaištas kai kam".
— Saliut,— spjovęs kramtamąją gumą, pasisveikino Vitiokas.
— Saliut,— atsakiau.
Pereitą kartą mudu išsiskyrėme ne itfn draugiškai, todėl, matyt, to nepamiršęs, jis iš karto čiupo jautį už ragų.