— Atnešiau,— tarė ir perleido akimis tą gatvės atraižą, kuri driekėsi man už nugaros.
— Ką atnešei? — nesupratau.
— Sąrašą.— Kyštelėjo man į delną popieriaus gumuliuką.— Čia visi, kurie buvo bare. Jie tave domino.
— Mane domino ne visi,— patikslinau.
Atidavęs sąrašą, Vitiokas pasijuto lengviau, padrąsėjo, surimtėjo.
— Žinau, kad ne visi. Bet to kerėplos aš tikrai nebuvau matęs. Dievaži. Šutvė. Tokią gaują iš tolo užuodžiu. Iškaulins iš mamos ar tėtės pusrublį, ir — į kurortą... Dėl sąrašo būk ramus, visą šešetą surašiau.
— Šešetą?
— Na taip, jie buvo šešiese. Miliciją iškvietęs, aš ir bosui skambtelėjau. Taip, girdi, ir taip, negyvas mūsų rubuiliukas. Išgirdęs, kad ir pats čia buvai, šefas prašė surašyti visus liudininkus. Jis įsitikinęs, jog tai tavo darbas, Gerasius...— Palaikęs šią temą per daug slidžia, Vitiokas persirito į kitą.— Ir pavardes surašiau, ir adresus. Žinoma, ne pats, klausiausi, kai milicija tardė...
„Prasimoviau.— Aš žvilgtelėjau į popieriaus gumulėlį ant delno.— Vadinasi, mūsiškiai tokį pat sąrašą turi“.
— ...Tad be reikalo prie manęs kimbi,— dėstė toliau Vitiokas.— Iš baro, išskyrus judu, niekas daugiau neišėjo. Mergiotės
šoko, o tas frajeris prie jų prisiplakė. Šutvė smaksojo už staliuko, kai Gerasių iš gatvės atitempė.
— Ar jis dar gyvas buvo?
— Kur ten — pats negyviausias.
Neišvyniojęs švystelėjau popieriaus gumulėlį į krūmus. Vitiokas nepatingėjo pritūpti ir panaršęs ištraukė jį.
Pasinaudojęs akimirka, grįžtelėjau nugara į aptvarą, ieškoda-mas Tofiko automobilio, bet pavėlavau. Ten, kur jis neseniai stovėjo, buvo tuščia.
— Imk, išmetei,— tarė barmenas.
— Pasilik sau.— Tarp prigludusių prie šaligatvio automobilių bergždžiai ieškojau žalio taksi žiburėlio.
— Betgi tu pats prašei,— nustebo Vitiokas.
— Nieko aš tavęs neprašiau.
4 — Keista...
Žvilgtelėjau dar kartą — rezultatas tas pats — Tofikas arba nuvažiavo, palikęs manė barmeno „globai1*, arba nuvarė automobilį už kampo, o pats pasislėpė kur netoliese, prie viešbučio. Velniai jo nematė, tegu slepiasi. Nors ir ant stogo. Nuo šiandien metu tą žaidimą.
— Vadinasi, nereikalingas? Ką man su jais daryti?
— Atvirukus išsiuntinėk. Atsiprašyk už sugadintą vakarą.
Vitiokas purkštelėjo ir įsigrūdo popieriuką kišenėn.
— Kaip nori. Dėl tavęs stengiausi.
Šito jis galėjo nesakyti. Sąrašo dublikatas, aišku, atsirado ne dėl gražių mano akių. Aišku taip pat, kad barmenas tikrai stengėsi. Tik kuriam galui?
— Okei.— Matyt, Vitiokas ne itin krimtosi man atsisakius.— Klausimas baigtas. Bet tai dar ne viskas. Turiu tau pasiūlymą, Valdemąrai. Labai svarbų.
Mūsų niekas negirdėjo, bet vis dėlto, kad būtų ramiau, perspėjau:
— Negaišk laiko. Reikalus baigiam, tavo boso man per akis.
— 2inau, viską žinau,— ne sutriko, o tarytum net nudžiugo jis.— Žinok, esu tau dabar visų reikalingiausias žmogus.
— Nejaugi?
— Noriu tau padėti. To ir atėjau.
Na, ne Vitiokas, o įkūnyta dorybė!
— Ir ko tu nori, pagalbininke?
— Yra mažulis bizniukas,— konfidencialiai pareiškė jis.
O viešpatie, vėl bizniukas! Kuris laikas vienas šitas žodis vertė mane vemti.
— Sakiau, kad viskas baigta,— pakartojau dėl viso pikto.
Vitiokas priekaištingai išsiviepė:
— Pusantros valandos tavęs laukiau. Porininką specialiai iškviečiau, barą jam perdaviau...
Taip ir knietė paklausti, ar vakar, prieš lėkdamas paskui Ge-rasių ir užVesdamas automobilį, jis taip pat kvietėsi porininką, bet susitvardžiau. Pirmiausia man apskritai nederėjo leistis į pokalbius. Antra vertus, siųsti Vitioką velniop, neišklausius jo išpažinties, nepasidomėjus, ko jis čia pusantros valandos kiurksojo, būtų buvę nemandagu ir nenatūralu, nors ir prieštaravo Si-inakovo nurodymams.
— Gerai, rėžk, ko nori, tik trumpiau.— Nusprendžiau pasinaudoti stipriu Staso presingu: — Duodu penkias minutes, nė sekundės daugiau. Aš noriu miego.
Vitiokas subruzdo. Tai buvo jam įprasta kalba.
— Vadinasi, taip.— Jis dėbtelėjo į šalis ir, įsitikinęs, kad aplink nieko nėra, prapliupo: — Bosui pasiutusiai reikia valiutos. Skubiai ir neribotais kiekiais. Jis glemžia ją ragais ir nagais. Pasinaudokim tuo. Jeigu pakištum jam mano valiutą, nunertume nuo jo septynis kailius. Jis moka bet kurią kainą. Supratai?
— Nelabai.
— Argi neaišku! Aš parduodu, jis perka, o tau pelnas.
Ne, matyt, biznierius iš manęs neišeis. Neseniai pats siūliau Sachmamedovui panašų sandėrį, bet ten tarpininkas buvo reikalingas verkiai o kam jis Vitiokui?
Klausti buv epatogu, ir nereikėjo — išklojęs esmę, Vitiokas sparčiai bėrė d ies:
— Mudviejų savos sąskaitos. Bosas nežino, kad aš irgi turiu valiutos. Bet aš — saviškis, man jis niekad kiek reikia nemokės, o iš tavęs pirks nepyptelėjęs, dar ačiū pasakys. Jis tavimi tiki.— Patylėjęs barmenas paleido į darbą sunkiąją artileriją.— Prašei gauti tau „Sarpą“. Taigi, jei biznis išdegs, turėsi jį veltui. -Dar porą kasečių pridėsiu, nemokamai...
Oho! Nejučiomis prisiminiau, kaip jis pylė į butelį likučius iš mano taurelės. Toks su gyvuoniu išplėš. Kiek jis tikisi nulupti iš mylimo savo boso, jeigu.man žadami procentai — keturženklis skaičius?!
— ...Suprask, nuostolių neturėsi,— mano tylėjimo paakintas, šnekėjo toliau Vitiokas.— Pelnas garantuotas, kaip Šveicarijos banke. Pažadu. Sutiksi, bus dvigubo džiaugsmo: įsidėsi kišenėn porą tūkstančių ir tą rupūžę-prispausim... Nemanyk, gerbiu jį, bet viskam yra ribos. Tokiais mokesčiais apkrovė, nors kauk. Už gerklės laiko, šunsnukis...— Vitiokas įsiaudrino ir nešykštėdamas svaidė necenzūrinius žodžius.— Jis ir tave apmovė, aš viską girdėjau. Argi neapmaudu? Aš šitam stipenai...— sekė ilgas sakinys, kurio prasmė prapuolė tarp gausybės keiksmų.— Tvarkelę įvedė, sumautas diktatorius, nei kvėptelsi, nei... Gąsdina, stumdo tarytum pėstininkus... Na, nieko, jam dar atsirūgs! Dabar aš jį primygsiu, taip primygsiu, kad juka pasipils...
Visa jo kalba buvo suvaidinta nuo pradžios ligi pabaigos. Visa, tik ne pagieža. Ji buvo tikra. Tokia tikra, jog lioviausi abejojęs tuo, kad siūlomas sandėris — toks pat jaukas kaip sąrašas. Tiksliau, ne jaukas, o fikcija, kuria jis mėgino pridengti tikruosius kėslus, paskatinusius sumanyti visą tą valiutos pirkimo ir pardavimo sandėrį.
Visų ponų tarnas, tarnavęs ir Kuznecovui, ir Gerasiui, ir Sta-sui,— iš tikrųjų netarnavo niekam. Sąmoningai vengiau išvadų, bet faktai bylote bylojo: Kuznecovo nėra, Gerasiaus taip pat, matyt, atėjo eilė ir Stasui. Daugmaž numaniau, ko siekia šis tykus, paslaugus, todėl galbūt pats pavojingiausias tos šutvės šulas, į kurio grobuoniškų smegenų užkaborius vargu ar man buvo lemta įsismelkti.
— Tai kaip, sutinki? — paklausę jis, mažumėlę sunerimęs, kad nedžiūgauju.
— Iš pradžių atsakyk j du klausimus.
Matyt, jis nuogąstavo, kad derėsiuos, todėl perdėtai žvaliai sutiko:
— Kokia čia šneka. Žinoma, Valdemarai.
— Kam Stasui tiek valiutos?
Vitiokas vyptelėjo:
— Nežinai? Į- ten rengiasi.— Kažkodėl maktelėjo aukštyn.— Lagaminiukus su dvigubais dugnais taisosi, kaip kine. Vizos laukia, galvijas. Nieko, sulauks.
Paskutiniai grasūs žodžiai patvirtino mano prielaidą, ir aš net pasigailėjau, kad nėra Staso,— smagu būtų buvę pažiūrėti, kaip kibtų viens kitam į atlapus.
— O tu ko lauki? Valiutos turi, švarkas šilkinis, mauk j Honolulu, doleriais pasišvaistysi.
— Radai mulkį,— nepritarė mano pokštui Vitiokas.— Tokių kaip aš ten savų per akis.— Ir su įtūžiu pridūrė: — Tegu bosas važiuoja, gal oksfordiške savo tartimi bedarbystės pašalpą išsi-kaulins, o man ir čia neblogai.