Šitie žodžiai dar kartą patvirtino, kad jo atsimatuota riba žymiai aukštesnė nei šeimininko, kuriam tarnauja.
— Gerai. Antras klausimas, kiek turi valiutos?
— Penkiolika .tūkstančių,— nė nemirktelėjęs atsakė barmenas.— Parduosi brangiau, skirtumas tavo.
Net nutirpau. Tarus Vitiokui turint milijoną, mažiau būčiau nustebęs. Iš visų jo plepalų šitas labiausiai apstulbino.
— Tai kaip, sutinki? — ėmė nervintis jis.
— Pagalvosiu.
— Negi tu nieko nesupratai?! — įdūko jis.— Nėra kada galvoti, po dienos kitos jis gaus leidimą, o tada gaudyk vėją laukuos. Negudrauk, Valdemarai.— Jo balse išgirdau prašymą.—Tau gi vis vien, juk niekuo nerizikuoji, gryniausias pelnas. Tiesiai sakyk, gal tau dviejų gabalų maža?
Ką gi, teks pasakyti tiesiai. Pats. išsikaulijo.
— Vadinasi, tu man duodi valiutą?
— Žinoma!
— Aš parduodu ją Stasui, gautus pinigus atiduodu tau ir į kojas, ar ne taip?
— Taip.
— O tuo tarpu tavo bosas, patekęs į muitininkų rankas, ima degti mėlyna liepsna kartu su visais lagaminiukais, ar ne? — Vi-tiokas sutrikęs nežinojo, ką atsakyti.— Ne, tu čia niekuo dėtas. Tu stovi atoikiau ir žiūri, kaip jį veda už baltų rankelių. Ir, aišku, skaičiuoji grobį. Zinai, kaip tai vadinama? Du zuikius vienu šūviu pakloti. Tik nepažįstu aš tokio laimės kūdikio.
— Ką pliaupi? Ką pliaupi? — neryžtingai sulemeno Vitiokas. išmuštas raudonomis dėmėmis.
— O kai viskas aptyks,— šnekėjau,— tu ramių ramiausiai užimi pasilaisvinusią vietą ir griebi verslą į savo rankas. Tavo, žinoma, neblogai sugalvota, tik manęs nepainiok. Sąskaitas suvedinėk pats.— Mirktelėjau.— Viso labo, bose!
Vitiokui į veidą mušė kraujas. Dabar jis neapkentė manęs ne mažiau kaip savo draugužio ir varžovo.
— Jis ir tau kelnes mauna, idiote...— Ir Vitiokas sodriai mane iškoneveikė.
Natūraliausia buvo trenkti jam per marmūzę, juk pagaliau buvau laisvas, visiškai laisvas. Bet kam teptis rankas. Užtat tik patenkinau seną savo norą — čiupau jam už peteliškės ir timptelėjau į save. Kaip ir maniau, ją laikė gumelė.
Barmenas išsigandęs metės į šoną, palikęs mano rankose pačią vaizdžiausią savo tualeto dalį.
— Ar juokų nesupranti? Aš pajuokavau, pajuokavau.
— Nešdinkis, pokštininke, kol nesupykau...
Veltui stengiausi — tas tipas visai neturėjo savigarbos. Atšokęs į nepavojingą nuotolį, pasitaisė švarką ir lyg niekur nieko primulė:
— Žiūrėk, neapsigauk, laiko maža. Pagalvok iki rytojaus. Okei? — ir, mostelėjęs ranka, šaligatviu nutrepsėjo prie vieno iš automobilių.
Galimas daiktas, prie to paties, kuris šiandien pralėkė skersgatviu. Šiaip ar taip, suma, kurią jis nurodė, atitiko iš „Lotoso" pagrobtos valiutos kiekį..
Septintas skyrius 1
Jau penkta diena gyvenau Pajūrio gatvėje.
Penkta ir, sprendžiant iš visko, paskutinė. Šiandien baigėsi Staso numatytas terminas. Simakovas irgi žadėjo susitvarkyti per parn. O man ši diena žadėjo būti sunkiausia iš visų buvusių.
Mano draugai, liedami prakaitą, rinko įkalčius, o aš buvau pasmerktas tinginiauti. Turėjau informacijos, bet kaip ją perduoti pagal paskirtį?
Perkratęs visiškai menkas savo galimybes, priėjau liūdną išvadą: vienintelė nauda, kurią galiu atnešti,— kruopščiai fiksuoti faktus būsimam raportui, kurį tikriausiai gausiu pateikti aukštajai savo vyresnybei.
Nors gana nelengvai, bet ryžausi tokiam žygiui ir nedelsdamas ėmiausi darbo. Tiesa, kadangi neturėjau kuo ir kur rašyti, apsiribojau, viską apmetęs mintyse.
00 val. 12 min. Prie Pajūrio gatvės ir Kurortų bulvaro kampo pastebėtas taksi: markė GAZ-24, numeris ,34-80. Prie vairo — T. Sachmamedovas. Man pasirodžius, jis netrukus dingo.
00 val. 12 min. Prie posakio į namus sutikau Viliokę (pavardės nežinau). Jis pradėjo kalbą ir savo vardu pasiūlė parduoti Stasui (pavardės nežinau) jo sukauptą valiutą už 15 tūkstančių rublių. Kaip atpildą žadėjo man 1,5 tūkstančio rublių vertės magnetofoną.
00 val. 27 min. Barmenas nuvažiavo mėlynos spalvos „Žiguliais" , numeris 75-16 (anksčiau dešinėje bamperio pusėje buvau radęs neaiškios kilmės įlinkį).
Taip prasidėjo šeštadienis, spalio ketvirtoji.
Kažin ką būčiau atidavęs, kad tik žinočiau, kaip skambės paskutinė mano ataskaitos eilutė.
„Na ir tamsybė",— galvojau aš, beveik apčiuopomis slinkdamas taku namo.
Jeigu kam knietė išmėginti, ar kieta mano kaukolė, turėjo puikiausią progą tai padaryti: aplink nė gyvos dvasios, tamsa, ir pats parankiausias laikas—pusė pirmos nakties. Detektyviniuose romanuose tokiu laiku vyksta patys baisiausi įvykiai.
Tačiau mano globėjas detektyvais nesidomėjo. Jis arba laukė, manydamas, kad nudaigoti visad suspės, arba išbraukė mane iš sąrašo, vildamasis, kad akivaizdi Inkaro skersgatvio pamoka privertė mane padaryti reikiamas išvadas. O gal ir viena, ir kita. Gal jis tiesiog ieškojo sunkesnio akmens, kurį parišęs man po kaklu, galėtų pasiųsti mane į jūros dugną kaip Kuznecovą.
Šiaip ar kitaip, kieme buvo tamsu ir tylu — anei žiburėlio, anei šviesos rėželio.
Užlipau į prieangį ir truktelėjau rankeną. Durys nepasidavė. Turbūt Nina dėl visa ko užsirakino — pasielgė protingai ir apdairiai.
Pabeldžiau j langą ir šūktelėjau ją vardu.
Niekas neatsiliepė.
Prigludęs prie stiklo, pažvelgiau j kambarį, bet trukdė tanki užuolaida. Pabeldžiau dar kartą, bet vėl man atsakė tyla.
Širdis man suspurdėjo. Pakniopstomis puoliau j sandėliuką, užsižiebiau žiburį. Sudedamoji lova stovėjo kampe už spintelės, kitkas buvo kaip buvę — tušti buteliai su ryškiomis etiketėmis, rauplėtas veidrodis, anoniminiai laiškai, sąsiuvinis su išplėštu lapu. Nei raštelio, nei ženklo, nei užuominos...
Išpuolęs iš sandėliuko, panaršiau po gulinčiu palei slenkstį kilimėliu.
Raktas buvo tenai.
Tai mane nuliūdino ir nudžiugino. Aišku, kad Nina išėjusi, ir išėjusi savo noru — vedama jėga, kažin ar būtų rūpinusis raktu.
Atsirakinau duris, apžiūrėjau abu kambarius ir virtuvę. Nieko. Jokių grumtynių pėdsakų. Ant kėdės atlošo, prieš televizorių, kartūno chalatėlis, po kėde — šliurės, ant staliuko atversta knyga ir žadintuvas su rodyklių vertikale.
Mintyse papildžiau raportą (nauju įrašu.
00 val. 30 min. Pajūrio gatvės name nė gyvos dvasios.
Virtuvėje, pridengta servetėle, manęs laukė vakarienė: duona, sviestas, sūris, uogienės indelis. Vanduo arbatinuke drungnas. Vadinasi, Nina išėjo neseniai, daugiausia prieš pusvalandį. Tik kur? Ko? Kodėl nepaliko raštelio? Nejučia prisiminiau Sima-kovo žodžius: „Bijau, Volodia, kad viskas ne taip paprasta, kaip manai*1. Be abejo, jis žinojo daugiau, nei kalbėjo, gal ir slėpė ką nors svarbaus. Bet ką? Koks čia ryšys?
Nebuvo prasmės ieškoti Ninos, reikėjo kantriai laukti.
Išjungiau šviesą, užrakinau duris ir nukiūtinau į pavėnę.
Nina galėjo grįžti kiekvieną akimirką, bet galėjo pareiti ir paryčiu, todėl įsikūriau patogiai, susiradau krūmuose tuščią kibirą, pasistačiau prie suoliuko ir užsikėliau ant jo maudžiančias, •pailsusias ir apdaužytas kojas. Įgijęs atramą, kūnas atsileido ir ėmė mausti, tartum tik dabar prisiminęs gautus smūgius. Staiga pasijutau visų nelaimingiausias žmogus pasaulyje — apleistas, niekam nereikalingas. Matyt, tokia mano dalia: amžinai bastytis tarp namų ir gatvės, be šilumos, be prieglobsčio, be pastogės.
Panoręs ką nors veikti, išsitraukiau iš krepšio kasetę —paskutinę iš pasiimtųjų einant į „Strutį**— ir įspraudžiau į magnetofoną. Man pasisekė. Baterijos buvo neišsekusios, o juosta su įrašu— klasikinis džazas ir Aleksejaus Kozlovo „Arsenalas**.