Susinėriau ant krūtinės rankas ir, grojant nervingai, ryškiai, ritmą kaitaliojančiai melodijai, įnikau stumti ilgas laukimo minutes.
Mintys nejučia grąžino mane prieš aštuonias valandas, kai paskutinjkart mačiau Niną. Ji pažadėjo: „Padarysiu viską, ko pra-šei“. Tai buvo prieš pat susitikimą su Stasu, per kvartalą nuo „Stručio11. Ten mudu ir išsiskyrėme. Jei pokalbis užsitęstų ir man prireiktų pakeisti kasetę, daviau Ninai baro telefoną ir paprašiau skambinti ten tris kartus, kas pusvalandis.
Pirmąkart ji paskambino pusę šešių. Vėliau turbūt skambino šeštą ir pusę septynių, kai manęs ten jau nebuvo.
Mėginau įsivaizduoti, ką ji veikė vėliau, po septintos, bet vaizduotė nunešė mane tik iki kėdės priešais televizorių ir atverstos knygos.
Kodėl ji manęs nepalaukė? Kas vertė ją eiti iš namų?
Be Ninos, tai galėjo žinoti, ko gero, tik Simakovas, bet kas man iš to. Jis daug žinojo, bet mažai kalbėjo.
Vėl suskatau narplioti visas mudviejų pokalbio smulkmenas ir nustebau, kiek daug ten tamsių vietų, užuominų, neaiškumų, į kuriuos anksčia~u neatkreipiau dėmesio.
Kad ir nuotraukos. Jis minėjo, kad jiems pavykę nufotografuoti automobilį. O kas važiavo? Kas? Matyt, pažįstu tą žmogų, veikiausiai pažįstu. Bet kas jis? Aš neturėjau galimybės patikrinti naujųjų savo pažįstamų alibi. Kiekvienas jų galėjo sėdėti prie vairo. Kiekvienas!
Ko tik neįtarinėjau per tas keturias dienas! Baisu pagalvoti! Ir Stasą, ir Gerasių, ir Vadimą, ir Tofiką. Dabar dar Vitioką.
Jo ištarta suma atitiko pagrobtos valiutos vertę. Kuo ne įkaltis? Tarkim, jis suuodė apie garsųjį planą ir jam pavyko'įvykdyti tai, ko neįstengė Stasas — susitarti su Kuznecovu. Toliau viskas ėjo kaip iš pypkės: susitarus Vitiokas privažiavo su mašina iš kitos viešbučio pusės, įsigavo į buhalteriją, įsileido kasininką, ir abu dingo nežinoma kryptimi, o kitą dieną jis nudaigojo bendrą. Logiška? Be galo.
Na, o jeigu be įkalčio? Jeigu tai ne įkaltis, o atsitiktinumas, panašus į tuos, kuriais grindžiau ankstesnes hipotezes? Kiek jų buvo? Begalės! Jos atsirasdavo ir sprogdavo it muilo burbulai — todėl rezultatas toks, koks buvo iš pradžių — visiškas neaiškumas.
„Palūkėsim ligi ryto'1,— pasiūlė Simakovas. Rytas jau aušo. Kol kas jis nešė tik na’-' abejones, palyginti su kuriomis ankstesnės buvo tarsi var ų žaidimas...
Akys apsiprato su tamsa. Visiškai juodame fone dūlavo dar juodesni pelargonijų atvašynai, sausa šilkmedžio šaka, o virš jos — smailos kiparisų viršūnės. Po jas šmėžavo atšvaitai reklamos, blyksinčios ant viešbučio stogo.
Mėlyna, raudona, geltona. Mėlyna, raudona, geltona. Skambant „Arsenalui44, visa tai panėšėjo j šviesos muziką.
Užsikėliau magnetofoną ant kelių, norėdamas pagarsinti ir pasiklausyti solinės saksofono partijos iš „Pavojingo žaidimo4', bet melodija staiga nutrūko. Maniau, kad įstrigo juosta, bet kasetė sukosi.
Dinamikas ūmai spragtelėjo, ir pasigirdo kažkieno balsas:
„Pažiūrėk, ar teisingai nustačiau pauzę?44
„Tavo mašina, tu ir žiūrėk44,— pasigirdo atsakymas.
Iš netikėtumo net žadą man užkando.
„Čia milijonas mygtukų... Ar tik ne šitas?44
Tembras pasidarė žymiai aukštesnis.
„Beje, ar atnešei man Hendriksą?44
.Ne44.
„Kodėl, aš prašiau44.
„Daug ko tu prašei!..44
Balsas, taręs paskutinę repliką, man buvo pažįstamas. Jis skambėjo kiek dusliau, matyt, kalbantysis stovėjo atokiau nuo mikrofono.
Sėdėjau, įtempęs klausą, nors to visai nereikėjo — įrašas buvo puikus.
„Padorūs žmonės, beje, už tiesioginį įrašą moka grynais, o ne pažadais44.
Vitiokas! Jo balsas.
Mintyse ėmiau melstis, kad tas, kurį išgirdau pirmą, ilgiau nepaspautų „pauzės44 mygtuko. Beje, barmenas buvo prasitaręs, kad pakišo Kuznecovui nekokybišką magnetofoną.
„Tu gi žinai, aš ant seklumos. Bet grąžinsiu, būtinai grąžinsiu. Ir tau, ir jam44.
„Girdėjom, žinom,—Vitiokas jautėsi aiškus padėties viešpats.— Už tavo „grąžinsiu44 nieko firminio nenusipirksi, už jį net vaisvandenio neišgersi. Ant seklumos sėdėdamas, ne „Sprintą44 lošk, o mašinėlės pinigams spausdinti ieškok. Tada gal iš skolų išsikapstysi44.
Antrasis balsas buvo Sergejaus — dabar tuo neabejojau!
„Klausyk, Viski, gal- pamiršai, ką mudu kalbėjom?44
„Kiek kartų prašiau, nevadink manęs Viskiu!'4
„Atleisk, nevadinsiu... Tai kaip — duosi?44
„Sena giesmelė. Kur aš tau gausiu tiek pinigų?"
„Nebūk skrudžas. Čia tau — ne suma".
„Gal tu man juos davei? Kai svetimi — ne suma, o aš juos ne gatvėje susigraibstau".
„Grąžinsiu, garbės žodis, atiduosiu. Nejaugi netiki? Va tik Stasui skolą grąžinsiu".
„Tai ir grąžink. Surink skuduriukus, nunešk į turgų".
„O pats kuo vilkėsiu? Gal su glaudėmis vaikščiosiu?"
„O man kas,- vaikščiok su glaudėmis. Užsieniečiai, aure, vaikšto, ir ųjeko“.
„Na būk žmogus, paskolink. Dvi dienos liko".
„Neskolinsiu. Ir neprašyk".
„Bet kodėl, Viski. Anksčiau skolindavai!"
„Skolindavau, bet neprisimenu, kad būtum grąžinęs. Gana, man, vadinasi, mėšlą kuopk, prieš kiekvieną nugarą lankstyk, pelenines šluostyk, o tu švaručiukas vaikščiosi! Zinai, kur tokius aristokratus mačiau?"
„Kuo čia dėti aristokratai?"
„Ogi tuo! Klausi, o širdis rasi sąla, kad aristokratu pavadinau. Pažįstu aš tave. Ne, Kuzia, nebėra daugiau Viskio! Nėra. Aš, beje, turiu vardą ir tėvavardį. Ir duokles pats moku, ne kaip kiti".
„Liaukis pliauškęs".
„O tu manęs netramdyk. Man viskas kaip iš pypkės. Savimi pasirūpink. Manai, nežinau, kuo mus laikai? Spekuliantai, skudurininkai, už du centus tikrą motiną parduotų — ką, ne tiesa? Vėlai susigriebei. Pasižiūrėk į save, kuo geresnis? Iš ko gyveni? Iš darbo? Kurgi ne! Už mūsų pinigus gyveni. Už mudviejų su Stasu. Dykas, o kai reikia padirbėti — nosį į šalį. Ne, Kuzia, pasėdėjai ant svetimo spraudo, gana. Išmokai imti, mokykis ir grąžinti".
„Suprask, neturiu iš ko grąžinti. Neturiu!"
„Kaip neturi? O į maišelius ką kemši? Makaronus? Sukram-tėm, burnytėn įdėjom, o tu net nuryti tingi. Naudokis, kol siūlo. Rinktis tau nėra iš ko".
„Negaliu".
;,Kodėl?"
„Negaliu, ir viskas".
„Ką, sąžinė neleidžia?"
„Gal ir sąžinė".
„Originali tavo sąžinė. Imti skolon skudurus, vadinasi, leidžia, o kai reikia mokėti, tyli? Viskas, einu, mudu nesusišnekė-
12. N. Oganesovas
177
sifn. Tik įsidėmėk: skolas iš tavęs vis vien išlupsim. Ne Stasas, tai_ aš išspausiu. [sidėmėk...“
00 val. 49 min. Klausydamasis velionio kasetės, l-uoju numeriu pažymėtoje pusėje aptikau Kuznecovo ir Vitioko pokalbio įrašą.
Paskubomis išklausiau likusią juostos dalį, bet daugiau nieko įdomaus neišgirdau. Visa kita pusė buvo skirta Celentanui ir Džaniui Morandžiui. Apverčiau kasetę ir dar keliskart pasiklausiau įrašo.
Iš pokalbio išaiškėjo, kad: 1) Sergejus buvo susitikęs su Vi-tioku dvi dienas prieš terminą, duotą jam apsispręsti, vadinasi, rugsėjo tryliktąją; 2) Kuznecovas prašė paskolinti pinigų ir negavo; 3) barmenas turėjo pravardę Viskis; 4) Viskis žinojo, ką siūlė Stasas, ir vertė Kuznecovą jo paklausyti.