— Žinoma, gaila. Ir dar kaip. Pati suprantate, neparduočiau, jei nespirtų bėda. Nelaimė atsitiko, piniginę nušvilpė... Atvirai kalbant, galėjau ją ir pamesti, nežinau, bet greičiausiai vis dėlto nušvilpė. Kaip tyčia visi pinigai ten buvo, viduriniame skyrelyje. Likau, -kaip sakoma, be jokių resursų.— Siekdamas labiau įtikinti, pliaukštelėjau sau per kišenes.— Gerai, kad dokumentai liko, kitaip visiškai amen. Už paskutinę smulkmę telegramą motinai mušiau. Perlaidos laukiu. Na, o kol kas — visiškas bankrotas. Miegoti nėr kur, už lovą mokėti nėr kuo. Miestas svetimas, nei draugų, nei pažįstamų. Be kito ko — liga prikibo. Drugį kažkokį susigavau, antra diena krečia. Viena bėda ne bėda, žinote, kaip būna...
Klausydamasi mano paistalų', Nina atsainiai sklaidė standžius lyg kartoninius lapus, o aš stovėjau šalia ir pirmąkart nuo pokalbio pradžios leidau sau kvėptelti.
Išskyrus užuominą apie ligą, mano paistalai buvo tikriausias pramanas, bet Nina, matyt, priėmė juos už gryną pinigą, ir širdies gelmėse aš sveikinau save su pergale, beveik neabejodamas, kad artimiausiu metu, jos padedamas, aptiksiu nusikaltėlio pėdsakus. Kaip tai įvyks ir kuo ji man pagelbės, kol kas nežinojau, bet tai nekliudė man džiūgauti ir švęsti pergalę.
Akimirką truko ta idiotiška būsena, ne ilgiau, betgi atsitik tu man — tą pačią akimirką Nina pakėlė galvą. Dievaižin, ką ji perskaitė mano žvilgsny, tik jos antakiai netikėtai kilstelėjo aukštyn, ir ji skubiai nusisuko.
— Pasiimkit,— nė nedirstelėjusi mano pusėn, atkišo man tą nelemtą foliantą.
Tai buvo atpildas — teisingas atlygis už mano savikliovą. Jis paveikė kaip šaltas, blaivinantis dušas.
— Bet kodėl?—bandžiau gelbėti padėtį.
— Pasiimkite knygą,— įsakmiai pakartojo Nina.
„Prekijai tučtuojau bus išvyti iš šventyklos'*,— spėjau pagalvoti ir lyg skęstantis griebiausi šiaudelio:
— Jūs tikriausiai dėl kainos? Nebijokite, pigiai parduosiu, garbės žodis. Svarbiausia, knyga jums patinka, visa kita — detalės, susitarsime...
— Vis vien,— atrėžė Nina.— Neturiu už ką jos pirkti.
— Na, nors penkrublę,— vos ne vos išstenėjau, jausdamas verdantį manyje įnirtį.— Pinigus atiduosite rytoj, man neskubu...— Supratau žioptelėjęs nesąmonę, bet jau nebegalėjau sustoti: — Rimtai, susitarkime rytoj? Aš turiu dar knygų, norite, atnešiu?
— Argi jus su biblioteka keliaujate?
Ironija rnane paveikė stipriau negu pasiuntimas po velnių. „Žinau, ko jūs atėjote,— šaukte šaukė jos žvilgsnis.— Norite sužinoti apie' vyrą. Jeigu taip — klauskite tiesiai, kam tas kvailas spektaklis, juolab kad nevykęs esat aktorius".
Atsidūriau ant bedugnės krašto. Jaučiausi kaip vagis, kurio kepurė dega. Be to, darėsi apmaudu, kad pirmas rimtas mėginimas būti savarankiškam nuėjo vėjais. Ir dėl ko?
Nina pakilo nuo laiptelių.
— Niekuo negaliu jums padėti.— Žvelgė į mane su pašaipiu smalsumu, matyt, laukdama, kad įvyks stebuklas ir aš čia pat, nepajudėjęs iš vietos, dingsiu jai iš akių.
— V adinasi, ne?
— Ne.
Aš ir pats troškau prasmegti, tikra to žodžio prasme ištirpti karštame, drėgmės prisotintame ore. Be abejo, būčiau taip padaręs, jeigu žinojęs kaip.
— Viso labo,— tarė ji.
— Viso labo,— burbtelėjau ir linktelėjęs pasukau iš kiemo.
Kojos buvo lyg vatos prikimštos, galva tuščia — nė vienos
padoresnės minties, visiškas vakuumas. Ir staiga pajutau baisų, pečius slegiantį nuovargį. Geidžiau tik vieno: kristi ir miegoti. Miegoti ilgai ilgai, kad pabudus šis įvykis pasirodytų esąs vien sapnas.
— Palaukit,— pasigirdo pridurmui Ninos balsas.
Abejodamas, ar man nepasigirdo, atsisukau.
— Ar tikrai neturite kur nakvoti?
Matyt, mano išvaizda pasakė jai daugiau, nei galėjau paaiškinti žodžiais.
— derai, duosiu jums sudedamą lovą... Tiktai miegoti turėsite kieme. Sutinkat?
Kur čia nesutiksi! Būtų pasiūliusi man pavėnės suoliuką, šuns Inidą, gandralizdį ant stogo, būčiau sutikęs kaipmat.
— Ačiū,— padėkojau.
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Nėra už ką! Jūs iš tikrųjų vos ant kojų laikotės.
3
Ėjo į pabaigą programa „Laikas". Moteris iš TSRS hidrometeorologijos centro, papasakojus apie šiltų ir šaltų oro masių išdaigas, pradėjo poringę apie dramą, kuri įvyks susidūrus ciklonui su gigantišku anticiklonu. Kaip lik tada ir peTsikrausčiau į kambarį.
Artėjo naktis. -Tvanki pietų naktis su geltonu lyg citrinos nuopjova mėnuliu, stambių mėlynų žvargždžių knibždėlynu ir nenutilstančiu cikadų svirpesiu.
Pasinaudojau šeimininkės kvietimu ir, kietus laiptelius paikei-tęs į standžias kanapos pagalves, dėjausi ligi ausų susidomėjęs karaliaus Ričardo nuotykiais. Iš gretimo kambario lyg pienas bolavo televizoriaus ekranas. Nina .triūsė virtuvėje, nekreipdama į mane mažiausio dėmesio.
Nuo to laiko, kai kilniaširdiškai leido man pasilikti, mudu ne-persimetėme nė žodžiu. Kieme manęs laukė sudedama lov a. Knyga, kurią taip karštai gyniau, pasirodė nuobodi, nepaskaitoma makulatūra, galinti dominti nebent senienų rinkėją. Sąžiningai sklaidžiau puslapius, bet mano mintys klajojo kažin kur — prisiminiau eilutes iš Ninos Andrejevnos Kuznecovos apklausos protokolo... To ji, be abejo, nežinojo, kitaip būtų su triukšmu išmetusi mane lauk.
Jos parodymai, užfiksuoti standartiniame blanke, užėmė pusantro mašinėle rašyto puslapio. Pasak Ninos, paskutinį kartą ji matė vyrą tą nelemtą rugsėjo penkioliktąją. Matė rytą, išeidama į darbą. Iš vakaro jis budėjo, grįžo vėlai, todėl ilgai miegojo. Nina paliko raštelį, kuris buvo pridėtas prie bylos, bet nieko esminio nesakė — paprastas dviejų eilučių raštelis: „Sriuba puode. Duona sužiedėjusi. Jei gali, nupirk šviežios44.
Vakare, kai Nina grįžo namo, Sergejus jau buvo išėjęs į darbą. Vėlai naktį iš milicijos darbuotojų sužinojo, kad jis dingęs. Nuo tada nebuvo grįžęs į Pajūrio gatvę.
Tų parodymų niekas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kaimynų Kuznecovai neturėjo: gatvę rekonstruojant liko tik jų n.amas, kiti nugriauti prieš keletą metų, pradėjus statyti viešbutį.
Toliau buvo užprotokoluoti Ninos žodžiai, kad su vyru juodu sugyvenę gerai, nesivaidiję ir netriukšmavę, jokių jo elgesio keistenybių nepastebėjusi, svaigalais vyras nepiktnaudžiavęs.
„Charakterio buvo švelnaus, atviro, bet kartais užsisklęsdavo savyje, tapdavo niūrus, irzlus",— sakė ji tardytojui. Sis klausimas buvo patikslintas: kaip ir dėl ko jis suirzdavo, bet Nina smulkiau negalėjo paaiškinti.
Dirbo sąžiningai, darbą mėgo, kito neieškojo. Turėjo daugybę direkcijos padėkų — tokiais žodžiais baigėsi velionio našlės parodymai...
Pakėliau akis nuo knygos.
Našlė... Koks nevykęs žodis.- Jai tik dvidešimt. Atvyko čia prieš trejetą metų, įstojo technikuman, j neakivaizdinį. Gyveno bendrabuty. Netrukus susipažino su Sergejum, ištekėjo. Ir štai — našlė...
Virtuvės durys buvo atviros. Nina triūsė prie viryklės, bet visai galimas dalykas, kad mudu šiuo metu galvojame vieną ir tą patį.
Įdomu, ar ji mylėjo vyrą? Ar buvo laiminga? Protokole apie tai nė šnipšt: negalima — oficialus dokumentas...
Įsivaizdavau, kad vos prieš dvi savaites ant šitos kanapos ir, ko gero, ta pačia poza kaip ir aš su knyga tysojo kitas žmogus.
Tylėjo juodu? Ar krėtė pokštus? Šypsojosi vienas kitam? O gal pykosi?
To žmogaus dabar nebėra gyvo.
Koks jis buvo? Ką galvojo? Ko juokėsi? Nežinia. Jo gyvenimas, kai kurie poelgiai virto mįsle, kurią, aplinkybėms susiklosčius, įminti reikėjo man.
Gruodžio mėnesį jam būtų sukakę dvidešimt penkeri. Man dvidešimt penkeri suėjo truputį anksčiau, biržely. Vadinasi, mudu vienmečiai! Atsitiktinumas, paprasčiausias sutapimas, žinoma, bet jis kažkodėl mane trikdė, nors, gerai pagalvojus, kas gi čia tokio?..