Ar naudingos tos žinios ir kaip jos siejasi su tomis, kurias man pranešė Simakovas, nesigilinau.
01 val. 15 min. Į Pajūrio gatvę grįžo Nina.
Iš pradžių išgirdau žingsnius, paskui neaiškius šūksnius ir vyriškio balsą:
— Pagalvok, jeigu jo nėra nei ligoninėje, nei milicijoje, vadinasi, nieko baisaus neatsitiko. Prisimink, kaip vakar paikiojai...
Jie sustojo prie pat pavėnės. Pro vynuogienojų brūzgyną pamačiau susikūprinusį, ant ramentų pakibusį Vadimą.
— Nekelk panikos,— ramino jis.— Na, nori, dar kartą į „greitąją" nulėksim?
— Ne, jau vėlu. Važiuok vienas, aš palauksiu,— tarė Nina.
— Kur važiuok?! Argi galiu tave vieną tokią palikti? — Jis dar labiau įtraukė galvą į pečius.— Tikras vargas... Ar seniai jį pažįsti, gal per daug sriūbtelėjo, o gal giminių turi? Užėjo paviešėti ir užtruko. Gal jis užsiminė, kur eina?
— Ne, tu jau klausei.
— Nieko nesuprantu. Ko mes tada į Inkaro skersgatvį grūdo-mės, ko tu į barą lakstei?
Vadinasi, jie manęs ir „Struty" ieškojo?!
Reikėjo gelbėti Niną: įpainiojau ją į šitą istoriją, turėjau ir išpainioti. Sugriebiau krepšį ir nutirpusiomis kojomis išlingavau iš slėptuvės.
. — Ar ne manęs kartais ieškote, piliečiai? Skelbtumėte verčiau sąjunginę paiešką...
Nina stovėjo it įbesta, užtat Vadimas puolė prie manęs.
— Na ir pokštai! Kas gi taip daro, seni! Per tave pusę miesto aplėkėm! Perspėtųm dėl įdomumo, ar ką! —Jis paplojo m.:n per petį.— Vakar iki vidurnakčio basteisi, šiandien vėl...
— Turėjau reikalų. Vienas tipas žadėjo gauti magnetofoną, o paskui bėgau j paštą motinai skambinti.
— Ar kartais ne Stasas tau tą magnetofoną žadėjo? — pasiteiravo Vadimas.
— Jisai.— Stengiausi nežiūrėti ten, kur stovėjo Nina, numanydamas, kokie jausmai ją drasko.— Tu jį pažįsti?
— Žinoma.
— Manai, apmaus?
— Kuo gražiausiai. Jo profesija — maustyti, seni. Ir apskritai, nulis tas tavo Stasas.— Vadimas kalbėjo be jokio pykčio, todėl jo žodžiai skambėjo gana svariai.— Nulis ir šizas. Kapeikinis prekeivis. Ar žinai jo pavardę?
— Ne, jis man neprisistatė.
— Makveičiukas.
— Na ir kas? — nustebau.— Pavardė kaip pavardė. Nieko ypatingo.
— Taigi, kad nieko ypatingo. Todėl jo ir nepatenkina. Tavo draugužis sapnuote sapnuoja užsienio pasą, kur angliškai parašyta — McCoway. Būtinai su dviem „k'u. Iš galvos kraustosi. Niekaip negali pasirinkti, kas geriau: misteris, sinjoras ar mesjė.
Sizas,— pakartojo Vadimas.— Nesusidėk tu su juo. .
Jis žvilgtelėjo į Niną ir subruzdo:
— Na, vaikai, judu čia aiškinkitės, o aš dingstu. Ar nepa
miršote — rytoj atidaromas festivalis. Ateisite?
Nerizikavau atsakyti už abu, bet klausimas buvo pateiktas, todėl atsakyti turėjo. Nina.
— Ateisim,— tarė.
Supratau, kad manęs pasigailėta, ir su palengvėjusia širdimi palydėjau Vadimą iki automobilio.
— Na, viso, seni,— tarė jis, sėsdamas į savo „Karayelę“.— O su magnetofonu neapsigauk. Parduotuvių tau maža? Jeigu kas, padėsiu. Parinksiu geriausią. Tinka?
— Tinka.
Padėjau jam sukrauti ramentus ant užpakalinės sėdynės, ir „Karavelė“ nudūmė.
Dar kokią minutę stebėjau apylinkes, bet nepamačiau nieko, kas verta raporto. Vienišas durininkas smaksojo prie viešbučio durų, o virš jo galvos mirkčiojo magiškasis kubas.
Nepasakosiu, kaip grįžau — tai irgi nė ataskaiton traukti skirta. Tik pasakysiu, kad Ninos kieme nebuvo. Durys buvo užrakintos.’Mintyse palinkėjau savo šeimininkei labos nakties ir nuėjau į sandėliuką*.
Kai atsiguliau ir. užgesinau šviesą, mane apėmė nesuprantamas jausmas. Pirmąkart pasijutau iš tikrųjų laisvas. Man netgi pasirodė, kad šis mano jausmas — amžinas.
2
Pabudau vėlai, bet nė kiek dėl to nesusigraužiau.
Žadintuvas rodė dešimtą, ir nors abejojau jo tikslumu, bet tikrinti laiką su savo „Poliotu44 neturėjau noro.
Už lango skaisčiai švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, ir pasaulis tą akimirką man atrodė toks paprastas ir suprantamas. Regis, kol miegojau, kažkas gerokai praplovė man smegenis: tai, dėl ko praėjusią naktį laužiau galvą, dabar, įsidiermjus, atrodė tolima ir netikra, bemaž neįtikėtina. Slėpiningos žmogžudystės, sandėriai, iš rūko nyrantys fantomai — viskas, jeigu ir buvo, tai dabar grįžo atmintin lyg vakar skaityta knyga ar sapnas ir nieku gyvu nesiderino su giedru saulėtu rytu, su lapų šnaresiu už atviro lango, su nei iš šio, nei iš to užtvindžiusiu mane džiaugsmu.
Mane visados trikdydavo klausimas „kas yra laimė?44, bet šiandien... šiandien ta tema galėjau organizuoti spaudos konferenciją. Laimė, sakyčiau ją pradėdamas, būna tada, kai pabudęs vieną tokį rytą, neskubi keltis iš lovos, nes tau nereikia galvotrūkčiais kažkur kažko bėgti. Laimė, gerbiami ponai ir ponios, tai tyla, tiksintis laikrodis, dėl kurio nesuki galvos, tai saulės zuikučiai ant sienų ir atskridusi iš lauko voratinklio gija; tai jėgos pajūtis, kokio kaip gyvas nesi patyręs, tai iškilmingas, per kraštus trykštantis džiaugsmas, kada žinai, kad tavęs laukia diena, kurią gali leisti kaip tinkamas, kad po jos bus visa virtinė tokių pat dienų, visas gyvenimas...
Gulėjau ir svajojau apie ateitį. Argi reikia sakyti, kad mačiau ją giedrą ir saulėtą. Greitai visjtas baigsis. Persikraustysiu į savo kambarį su dušu ir dviejų kaitviečių virykle. Gyvensiu kaip normalus žmogus, sėdėsiu prie lango, žvelgiančio... pagaliau ar svarbu, kur žvelgs mano būsiinosios buveinės langas — į jūrą, kalnus ar palmių giraitę,— svarbiausia, tenykščio peizažo neterš tokie kaip Stasas ir jo parankiniai. Pati jų esatis dabar atrodė nenatūrali ir atstumianti.
O gal jų iš tikro nėra? Gal aš iš tikrųjų sapnavau — bjaurų sapną, po kurio tiesiog pabudau?
Kad kiek būčiau galutinai tuo patikėjęs, bet mano žvilgsnis nejučiom užkliuvo už kabančio ant durų krepšio. Pats pakabinau jj ant vinies, gerai žinojau, kas jame, todėl negalėjau dėtis abejingas. Krepšy buvo magnetofonas ir kasetė, todėl, pasvajojęs apie visuotinę harmoniją, turėjau skubiai grįžti į nuodėmingąją žemę.
Dar mėginau sustabdyti tą kritimą — bet viskas veltui. Pakili nuotaika švykšte lauk lyg oras i* pradurtos dviračio padangos. Į atmintį nuotrupomis, o vėliau su vis naujomis smulkmenomis grįžo kasetėn įrašytas pokalbis, dialogas su Vitioku, tuščias skersgatvis, užsimaukšlinęs rūko kepurę, ir akinanti automobilio žibintų šviesa.
Tai buvo kitas pasaulis — ne tas tykus ir jaukus izoliuoto kambario pasaulis, o didelis, sudėtingas, kuriame amžinai nesiliauja grumtynės, klesti visagalis godulys, niekšybės, žiaurumai, kuriame, deja, kol kas netrūksta u nusikaltėlių. Sis realus pasaulis anaiptol ne toks giedras: sproginėja bombos, žuva vaikai, skaidydamasis niokoja žemę atomo branduolys, ir norom nenorom visi tie prieštaravimai drasko ir mus, žmones...
Žvilgtelėjau pro vynuogienojų užgožtą langą, bet ramybės vis tiek neatgavau.
Ten, gatvėje, manęs, be abejo, laukė žmonės, dėl kurių egzistavimo buvau naiviai suabejojęs. Jie ne sapnas, ne vaizduotės padarinys, ir jiems nusispjaut, ką apie juos manau. Jų savos problemos, pasislėpę jie tyko grobio, kurį siekia žūtbūt nutverti, kad ir žmogaus gyvybės kaina.
Nesiimu tvirtinti, bet man pasirodė, kad patekau tarp dviejų ugnių.
Viena vertus, mane medžiojo tie (o gaJ tas?), kas apiplėšė kasą ir kas turbūt nudaigojo iš pradžių Kuznecovą, o vėliau ir Gerasių. Antra vertus, kiekvieną mano žingsnį kontroliavo tas (o gal tie?), kas sumanė ir suplanavo apiplėšimą, bet nespėjo jo įvykdyti, todėl dabar įtarinėjo, kad veikiau kartu su Sergejum ir slepiu pagrobtus pinigus. Ir vieni, ir kiti buvo vienodai pavojingi, bet įdomiausia, kad ir tas, ir kitas galėjo pasirodyti esąs tas pats žmogus,— štai ko neišnešė mano galva. Ne, aš neneigiau, kad ši aplinkybė teikė nusikaltėliui šiokių tokių privalumų, bet tada turėjau pripažinti ir tai, kad grumiamės ne su žmogumi, o su patrakusiu kompiuteriu.