Beje, geriau neužsimiršti. Ne tokie jie naivuoliai tie žmonės iš „Stručio44. Ir anksčiau jų sutikdavau, tik nekreipiau dėmesio. Tarpuvartėse ir parduotuvių užkaboriuose jie atrodė visai nekenksmingi: na, smulkūs spekuliantėliai, na, nulups rublį kitą viršaus, bet gausi reikalingą daiktą rodos, kas gi čia tokio.
Bet, matyt, tokia dyko rublio esmė: jį medžiodamas anksčiau ar vėliau griebiesi prievartos.
Banali tiesa, tiksliau sakant, banali, kol nepatiri jos savo kailiu.
Teko įveikti ilgą kelią nuo „sambėgos44 iki viešbučio holo, kol pradėjau suprasti, kas sieja „mažutį biznį44, kuriuo verčiasi tie džentelmenai, su dviem įžūliom žmogžudystėm. Aš nesuklydau: net tuo atveju, jei Kuznecovas nebuvo nužudytas, o žuvo nelaimingo atsitikimo metu arba — kuo mažiausiai tikėjau — pats pakėlė prieš save ranką, vis tiek niekas nesikeičia, ši mirtis buvo tiesioginė ir, ko gero, dėsninga Sergejaus santykių su „Stručio44 kompanija pasekmė. Kaip, beje, ir Gerasiaus mirtis.
Simakovas perspėjo, kad turiu ne kažin kiek šansų atskleisti tiesą. Ko gero, buvo teisus. Aš nežinojau, kas lūkuriavo Kuznecovo už buhalterijos durų, kas jį lydėjo į sanatorijos paplūdimį, kas vakar, Inkaro skersgatvy, vairavo automobilį. Bet turėjau sukaupęs gausią informaciją apie patį Kuznecovą, kuri buvo šio to verta. Rinktos iš įvairių šaltinių, tos žinios ne visai sutapo, bet Sergejus jau nebuvo beveidis manekenas, kurį sutikau aną vakarą.
Kas gi jis? Nusikaltėlis? Ar auka? Ką galvojo ir ko siekė? Ką mylėjo ir ko neapkentė?
Klausimai liko tie patys. Kitokie buvo tik atsakymai.
Vienu metu maniau, jog jis tapo sumaniai organizuotos plėšikų gaujos auka. Vėliau puoliau į kitą kraštutinumą, nusprendęs, kad turiu reikalą su pavieniu niekdariu. Ir tik dabar pradėjo aiškėti, kad tiesa kažkur vidury. Pradžią davė nuotraukos iš žaliojo albumo. Mėgėjo įamžintos pozos, gestai pirmiausia man pakišo mintį, kad Kuznecovas vis dėlto susijęs su „Stručio44 baro šutve. Daug kas paaiškėjo iš pokalbio su Stasu, iš magnetofono įrašo, ypač iš Vitioko priekaištų juostai baigiantis. Jie buvo pagrįsti. Neatsitiktinai, kad ir kaip žiūrėdami į Sergejų, visi, bent truputį pažinoję velionį, pabrėžė perdėtą jo potraukį į skudurus. Žinoma, patys daiktai savaime negali kelti pavojaus, pavojinga pažiūra į juos; šiuo atveju teisingiau būtų kalbėti ne apie potraukį— ko gi netraukia dailūs daiktai? — o apie ligūstą aistrą, kuria ilgainiui virto normalus ir suprantamas jo noras prašmatniai ir madingai rengtis. Kažkur esu skaitęs, kad mada — viena iš priemonių asmenybei įtvirtinti. Tai tiesa. Bloga tik, kada ta priemonė — vienintelė.
Prieš keletą dienų, kalbėdamasis su manimi, Vadimas išvardijo Sergejaus pomėgius: žmona, muzika, drabužiai. Tada nesu-
pratau: daug jų ar mažai. Dabar tiksliai žinau — mažai! Galima mėgti muziką, skud: nieko jdomesnio neradus, lošti „Sprin
tą", bet negalima sprausti pasaulio j tokius siaurus rėmus — anksčiau ar vėliau gyvenimas juos vis tiek sulaužys, ir tada paaiškės, kad nesi pasiruošęs priimti jį tokį, koks yra, su gėriu ir blogiu, džiaugsmu ir pykčiu, žodžiu — paprastą ir sudėtingą.
...Žmona, muzika, drabužiai...
Tikriausiai ne visados taip buvo. Išlošęs stambią sumą, Sergejus pats nepastebėjo, kaip pamažu kinta, jo gyvenimas. Išmaldos, neribotos paskolos, teikiamos anaiptol ne iš geros širdies, neskatino jo blaiviai vertinti įvykius. Ne, jis netapo nusikaltėliu — nespekuliavo, netaupė ir nepardavinėjo valiutos,— bet pir-rrras žingsnis buvo žengtas. Jis tapo pirkėju! Ne paprastu, o pirkėju partneriu, pirkėju bendrininku!
Kiekgi žmonių toje „Stručio" kompanijoje? Penki? Dešimt? Ji aiškiai negausi ir valandos netesėtų be tų savanorių partnerių ir bendrininkų, kuriems drabužis liovėsi buvęs tik drabužis, o žemiškų vertybių matu tapo kelnės su „bleke", odinis paltas ar magnetofonas su nikeliuotais blizgučiais. Kuznecovo kelias, kuriuo ėjau ir aš,— tai kiekvieno nuolatinio „Stručio" lankytojo kelias: iš tokių Stasas rinkosi kadrus..
Sunku pasakyti, kur prasideda tasai kelias, tikriausiai kiekvienas jį pradeda savaip, bet pagalvojęs apie Sergejų, kažkodėl vaizdavausi dieną, kai jis, užmokėjęs gatvės prekijui pusrublį, ištraukė iš pluošto loterijos bilietą ir, paėjėjęs į šalį, atplėšė. Po pusantrų metų, užspeistas į kampą, beviltiškai ieškodamas išeities, tikriausiai prisiminė tą dieną, bet ir tada kažin, ar suprato: galima ištraukti laimingą bilietą, bet nėra bilieto, kuris laiduotų laimę.
Ir vis dėlto, kas atsitiko rugsėjo penkioliktos vakarą? Kas privertė Kuznecovą keisti maršrutą ir sukti iš anksto atidarytų buhalterijos durų link?
Staso išdavystė? Dar viena išmalda? Nežabotas jo paties apetitas?
Iš esmės realus buvo kiekvienas variantas, net ir paskutinysis, juk ne jėga jį kas stumtelėjo prie tų nelemtų durų!
Ir vis dėlto kažkas man kliudė patikėti, kad Sergejus sąmoningai ryžosi daryti nusikaltimą: gal byloje skaityti bendradarbių atsiliepimai, gal juostoje užfiksuotas pokalbis su Vitioku. Nepaisant visų trūkumų ir silpnybių, Sergejus skyrėsi iš visos tos kompanijos, Tik nežinia, kiek būtų ištvėręs. Ilgainiui galėjo virsti patikimu „tarpininku" arba „dispečeriu", bet atsitiko, taip, sad likimas nusprendė išbandyti jį anksčiau, tiksliai parinko laiką ir vietą, tarsi norėdamas tyčiomis patikrinti, ar patvarūs tie gerieji jo bruožai.
Man prieš akis, ko gero, šimtąjį kartą vėrėsi viešbučio vestibiulis, žaidimo automatų vora, į barą vedantys laiptai.
Užkopęs jais, Kuznecovas pasuko į 'kairę, į tarpą tarp akmeninių vazonų ir perdorio. Jam reikėjo įveikti kokių penkių šešių metrų ruožą, kur jo niekas nematė ir kur buvo sprendžiama jo liktis...
Jaučiau, kad esu kaip niekad arti atomazgos. Stigo kažkokios detalės, mažmožio, kurie viską sustatytų į savo vietas. Apmaudžiausia, kad žalio supratimo neturėjau, kur to mažmožio ieškoti: „Lotose", taksi parke, ar Budiono sanatorijos paplūdimyje. Reikėjo pačiam ten nuvažiuoti, rasi būčiau išsiaiškijięs. Na, nieko, laiko dar turėjau. Ligi festivalio atidarymo — ko kito šiandien veikti neplanavau — buvo likę dešimt valandų. Protingiausia būtų buvę pasinaudoti viršininko patarimu ir dumti į paplūdimį. O į kokį paplūdimį — čia jau nlano reikalas...
Pasirėmęs ant alkūnės, paėmiau nuo staliuko laikrodį. Jis rodė pusę vienuoliktos.
Mintis apie valgį žadino kažkokį Pavlovo refleksą, tačiau tikėtis Ninos atsargų nederėjo — po vakar dienos šaldytuve buvo likę tik pakelis sviesto ir butelis pieno, kurio nebūčiau gėręs net kilus bado mirties grėsmei. Ką veiksi — teks bėgti į parduotuvę.
Nusviedęs į šalį- apklotą, išsiritau iš guolio ir, skubiai apsirengęs, išėjau į kiemą.
10.45 val. savo raportą papildžiau eilute:
Eidamas į parduotuvę, seklių nepastebėjau.
Buvo nuostabus oras — viena iš tų dviejų šimtų dvidešimties dienų, kurias garantavo visi turistiniai žinynai. Ir pati Pajūrio gatvė atrodė tarytum nužengusi iš blizgančio reklaminio prospekto viršelio. Tamsiai žaliu laku blykčiojo palmių viršūnės, akino baltos „Lotoso" sienos, visomis vaivorykštės spalvomis viliojo kavinės staliukų tentai, ir visa tai jungė, gaubė akinamai žydra padangė — tarytum lygutėlaitė drobė.
Kaip nemokamas egzotiško landšafto priedas, prie viešbučio durų dzimbinėjo visai šaliai žinomas čigonų romansų dainininkas, o publika akimis ryte rijo savo dievaitį.