Tarp stovinčių prie Viešbučio automobilių nebuvo Sachmame-dovo taksi, bet Lai manęs nestebino — negi jis turėjo dirbti kiaurą parą, tačiau nesimatė ir Vitioko, prie kurio spėjau priprasti ne mažiau kaip prie Tofiko. Vadinasi, jam taip pat laisvadienis. Ką gi, tuo geriau.
Perėjęs gatvę, pasukau j bulvarą.
Parduotuvė buvo netoliese, ir pasiekiau ją be nuotykių — retenybė pastaruoju metu.
Produktų nupirkau su kaupu, kiek tilpo j krepšį, priedo paėmiau ir du stiklainius konservuotų ananasų — suviliojo graži etiketė.
11 val. 10 min. Grįždamas seklių nepastebėjau.
Pusryčiavome mudu su Nina po valandos, bet nei tas faktas,
nei pirkinių sąrašas į mano ataskaitą nepateko — su byla jų niekas nesiejo.
12 val. 45 min. Eidamas į miesto paplūdimį, seklių nepastebėjau.
Antrą valandą pradėjau galvoti, ar nemesti man to raporto. Horizontas buvo tyras tyrutėlis, jokios dėmelės.
Kelintąkart paplaukioję, mudu su Nina drybsojome prie pat jūros ant karšto gargždo ir džiūvome, atstatę saulei šlapias nugaras. Apie šį bei tą plepėjome, dažniausiai apie mažmožius. Viskas vyko savaime, be didelių pastangų, nors širdyje būgštavau, kad Nina ims klausinėti apie mano profesiją, bet ji tylėjo. Gal laukė, kad pats pradėsiu tą pavojingą pokalbį, bet aš, žinoma, nė čiūkšt.
Žmonių paplūdimyje buvo nedaug.
Dešinėje prie molo be paliovos šliejosi iškylų kateriai, iš ten per megafoną aidėjo balsas, skelbiantis, kada kuris kateris išvyksta, kada ir kur stoja. Buvo minima ir Budiono sanatorija. Jos kryptimi kateriai plaukė kas keturiasdešimt minučių.
Iš pat pradžių buvau ketinęs pasiūlyti Ninai ipaplaukyti kateriu — beje, tai buvo pats parankiausias būdas patikrinti, ar fle-seka „uodega", bet vanduo pasirodė toks šiltas» o noras maudytis toks didelis, kad iškylą teko tolydžio atidėlioti.
Buvome praleidę du katerius, o prieš kelias minutes nuo prieplaukos atsiskyrė dar vienas, plaukiantis į sanatoriją.
„Plauksime kitu",— nusprendžiau, stebėdamas nardančius nuo molo poilsiautojus.
Mano dėmesį patraukė vaikinas su- ryškiai raudonomis glaudėmis. Jis šokinėjo beveik neįsibėgėjęs ir itin ilgai išbūdavo po vandeniu. Tai buvo rapanų gaudytojas. Kaskart, išniręs su kriauklėmis, narūnas pakeldavo rankas, pagalbininkas padėdavo jam užsiropšti ant bangolaužio, sukraudavo i rezgines kriaukles, ir vaikinas, kiek atsipūtęs, vėl dingdavo gelmėse,
— Įdomu, kiek galima išbūti pasinėrus be akvalago? — paklausiau, ypač ilgai išbuvus jam po vandeniu.
— Nežinau. Turbūt dvi minutes.— Nina žaidė surinktais ant kranto akmenukais.
— O anas, aure, vaikinas ištvėrė tris su puse minutės.
Nina padavė man akmenuką su trimis sidabriniais dryželiais. Jis švietė iš vidaus ir buvo kone permatomas.
Įsimetęs jį marškinių kišenaitėn, žvilgtelėjau j baltą tašką, tolstantį sanatorijos pusėn. Reikėjo ryžtis. Geriau, žinoma, plaukti dviese: mažiau kas įtarinės, bet jeigu Nina nesutiks, keliausiu vienas.
— Ar čia yra ryklių? — pradėjau iš tolo.
— Yra.
— O delfinų?
— Žinoma.— Nina pasivertė aukštielninka ir prisimerkė nuo skaudžių saulės spindulių.— Nori pamatyti, važiuok j delfinariumą. Elektriniu traukiniu ar autobusu.
— Būtinai nuvažiuosiu... Na, o laisvėje, atviroje jūroje? — mygau savo.
— Prie kranto jie neplaukia, bet kartais giedru oru juos galima stebėti iš katerių.
Dabar ji pataikė lyg pirštu į dangų.
— Gerai būtų žvilgtelti! Iš mažumės svajoju pamatyti gyvą delfiną. Plaukiam, gal pasiseks?!
Matyt, truputį persistengiau, reikšdamas entuziazmą dėl iškylos,— Nina pasirėmė ant alkūnės ir nerimastingai paklausė:
— Ar būtinai reikia?
— Ko? — mėginau gudrauti, nors to nereikėjo.
— Ar tau reikia, kad mes ten plauktume?
Galėjau nustebti, pasiteirauti, ką ji turėjo galvoje, sakydama „ten“, bet man ir taip buvo viskas aišku.
— Man reikia, kad aš ten plaukčiau.
Ji vėl dribo ant gargždo ir įsikniaubė į sukrautus galvūgalyje drabužius
— Kada gi galas? Kada?
— Šiandien,— tariau.— Šiandien viskas paaiškės, o rytoj...— Užsikirtau, kadangi galvon staiga šovė nuojauta — tiksliau, ne nuojauta, o tik jos šešėlis, tokia keista ji buvo ir netikėta.
— Kas rytoj? — paklausė Nina.
— Rytoj?.. Ak taip. Rytoj mudu važiuosim į delfinariumą. Autobusu.
Nina pajuto mano nuotaikos permainą, o gal ją sutrikdė tonas, kuriuo ištariau šiuos žodžius, bet ji neatsakė nieko.
Nenuleidau akių nuo narūnų —būtent jie pakišo mah idėją, kuri kas sekundę darėsi realesnė. Ji iš pagrindų keitė mano požiūrį į įvykius, ir kaip tik todėl neskubėjau daryti išvadų.
Mano idėją patvirtinti arba paneigti galėjo tik vienas žmogus.
Norėdamas jį sutikti, turėjau važiuoti į sanatoriją.
Prisiminęs magnetofoną, kurį, ruošdamasis į kelionę, specialiai palikau krepšy, paklausiau Niną:
— Ar nori man padėti?
— Noriu,— atsakė ji nesvyruodama.
— Reikia, kad pasiklausytum vieno įrašo. Tik ne dabar ir ne čia.
— Gerai,— sutiko ji.
— Toliau: po pusvalandžio išplaukia kateris. Mudu sėsim į jį ir plauksim žiūrėti delfinų. Turėk galvoj—tai paprasčiausia iškyla. Mums nesvarbu, kur laivas plaukia ir kur sustos.
— Nori, kad iškyla atrodytų atsitiktinė? — Nina nusišypsojo kiek liūdnokai.— Plaukiam, kapitone.
Ji atspėjo mano norą, bet apsiriko dėl laipšnio — ligi kapitono man dar buvo ilgos varsnos.
Laivas vadinosi „Asolė“.
Iš arti atrodė didesnis ir prabangesnis, nei maniau, turėjo du denius, barą ir šokių aikštelę paskuigalyje.
Įlipome su pirmaisiais keleiviais ir iškart užkopėme į viršutinį denį, nusižiūrėję vietą prie gelbėjimo valties.
Iš ten vėrėsi nuostabus krantinės vaizdas, o molas su bilietų kasa ir trapu plytėjo kaip ant delno.
Ilgai laukti neteko. Netrukus prie geriamojo vandens fontanėlio, įrengto netoli prieplaukos, pasirodė Tofikas.
14 val. 43 min. Sėdęs Į katerį, pastebėjau „uodegą". Seka T. Sachmamedovas.
Nusipirkęs bilietą, jis ilgai sukiojosi prie kasos ir įsitrynė į laivą su turistų minia, todėl supratau, kad vaidmenys nepakito ir slapstytis reikia ne mums, o jam.
Tai šiek tiek lengvino mano užduotį.
Pamažu keleivių srautas ėmė slūgti. Sugriaudė muzika. Mes nulipome žemyn ir nusigavome į paskuigalį, kur prasidėjo šokiai.
Tofiko neieškojau, o šis, reikia pripažinti, irgi nelindo mums į akis. Tik sykį, kai „Asolė“ atsišvartavo nuo prieplaukos ir iš-plauke jūron, vešlus, į juočkį pienę ipanasib jo kuodas kyštelėjo prie dešinio borto. Kyštelėjo ir tuojau pat dingo.
Antroji stotelė buvo sanatorija. Pagal Uarkaraštį, ten turėjom būti 15.45.
Tuo metu linksmybės paskuigalyje pasiekė apogėjų.
Bendros nuotaikos pagauti, mudu irgi šokome, ir taip karštai, kad vos nepražiopsojaii stotelės. Nina šoko puikiai. Tą ne lik aš įvertinau: greta, stengdamasis nustumti mane į šalį, mitriai sukosi guvus vaikinukas, apsitaisys „Adidas" firmos pašvi-tais, su blizgančiu amuletu ant kaklo. Elgėsi lyg ir mandagiai, bei dėl to dar labiau man nepatiko: gavau keliskart netyčia min-telti ant naujutėlaičių jo kedų. ir šitai neliko nepastebėta. Vaikinukas piktokai sušnypštė, bet užuominų suprato ir bemat susidomėjo ryškia, greta šokančia blondine.
Metas buvo judėti trapo link Reikėjo tai daryti sumaniai, neatkreipti pirma laiko Tofiko dėmesio.
Iš pradžių mudu užsukome | barų (pakeliui kreiva akim pastebėjau, kaip Tofikas puolė į kitų denio galą), paskui, pasivaikš-*čioję palei saloną, sustojome netoli durelių, pro kurias buvo laipinami žmonės.