Virš vandens, ieškodamos maisto, klykavo žuvėdros. Rusvos, baltos su gintariniu atspalviu, jos sklandė taip arti, kad matėsi juodi, neaiškaus amžiaus jų akių karoliukai. Mudu spėjome sušerti joms pusę pakelio tešlainių. Kitą pusę suvalgėme patys.
Tpfikas užkopė aukštyn ir įsitaisė už gelbėjimo valties, tiesiai mudviem virš galvų. Pastebėjau jį visai atsitiktinai: Nina išsitraukė veidroduką ir jame bemat sugeltonavo Tofiko marškinėliai su žaliomis juostomis išilgai rankovių — niekas kitas tokių laive nevilkėjo.
„Asolėu mažino greitį. Išrietusi grakštų lanką, ji artėjo prie sienos, išvien nukabinėtos senomis automobilių padangomis.
Švelnus smūgis, ir į krantą švystelėjo lynai. Buvo nuleistas trapas. Jo link pasileido žmonės.
Pajutau, kaip įsitempė Ninos ranka mano delne.
— Einam? — paklausė ji pusbalsiu. Nieko jai nesakiau apie Sachmamedovą, bet ji, matyt, pati suprato, kad ne veltui blaškėmės po denį.
— Spėsim.
Išlipo šeši ar septyni žmonės, įlipo viena mergina. Budėtojas nuplėšė bilietą ir, nusitvėręs už paramsčių,, rengėsi pakelti trapų.
— Luktelk, bičiuli.— Praleidęs Niną pirma, pridurmui skubiai nušokau į prieplauką.
Už nugaros džingtelėjo durelės. „Asolė" grakščiai tolo nuo kranto.
Jūros ruoželis be paliovos didėjo, tolindamas mus nuo geltonų marškinėlių su žaliomis juostomis išilgai rankovių. Beje, ant viršutinio denio jų nesimatė — matyt, Tofikas lėkė žemyn, dėdamas mane j šuns dienas, bet dėl to nesukau sau galvos.
Mano ataskaita pailgėjo tokia pastaba:
15 val. 52 min. Atsikratėme seklio.
Sanatorija buvo įsikūrusi ant kalvelės. Tikriausia kitados jos teritorija buvo aptverta: abipus vartų dar stūksojo keletas ketinių tvoros gardelių.
Buvo ir arka, ir suoleliai su sunkiomis riestomis kojomis, seni, bet patvarūs laiptai su pilvotais baliustrados ramsčiais, kruopščiai restauruoti ir nudažyti baltais aliejiniais dažais.
Laiptais užkopėme prie triaukščio pastato, kur, pasak iškabos, buvo įsikūrusi administracija ir procedūrų kabinetai. Netoliese po gėlyną ganėsi bronzinė, bet greičiausiai „paibronzinta" elnė su elniuku.
Viduje viešpatavo ideali tyla, o kad netyčia jos nesudrums-tume, grindis dengė stori šiauštiniai takeliai.
— Ar nepasakytumėte, kuriame korpuse ieškoti poilsiautojo Pasečniko? — paklausiau seną ūsuotą moteriškę, sėdinčią po lentele „budinti registratorė".
— Kam jums jo reikia?
Sutrikau.
— O argi tai svarbu?
— Svarbu,—atšovė ji, išraiškiai dėbtelėjusi į mano krepšį.— Čia gydymo įstaiga, savas režimas, todėl privalau saugoti li
gonių ramybę.
Vadinasi, štai kur dingo kiti tvoros gardeliai!
— Matote, jis mano dėdė. Mudu su seserimi netoliese poilsiaujame ir norime su juo susitikti. Jeigu sužinos, kad buvome ir neužėjome, jam atsivers opa ar kas baisesnio atsitiks. Pereitais metais kartą taip buvo. Vos atgaivino...
Moteriškė permetė šaltu žvilgsniu iš pradžių mane, paskui
Niną, bet vis dėlto atsivertė žurnalą.
— Jo vardas, tėvavardis?
— Valerijus Fiodorovičius.
Pasklaidžiusi savo didžknygę, budėtoja rado reikiamą įrašą.
— Pavėlavote,— tarė pabrėžtinai abejingai.— Pasečnikas Valerijus Fiodorovičius baigė gydymosi kursą ir spalio pirmą išvyko namo.
Gija, su kurios pagalba rengiausi patikrinti nardytojo pakištą idėją, nutrūko. Tiėsa, liko dar viena.
— Sakykite, o Irina Nikolajevna Aksionova dar gydosi?
— Ji irgi jūsų giminaitė? — tulžingai pasiteiravo budėtoja.
Sunku pasakyti, kas ją buvo apsėdę: budrumo ar didybės manija,— tikriausiai viena ir kita.
— Atspėjote, ji — mano teta. Jei reikia įrodymų, pateiksiu juos vyriausiajam jūsų gydytojui. Kur jo kabinetas?
Budėtoja pakraipė ūsus, bet susitvardžiusi įkniubo į didž-knygę.
— Aksionova išvažiavo užvakar.
Trūko ir antroji gija.
Visados šitaip: vos randi raktą ir atrakini vienas duris, už jų pasirodo kitos. Neskubėjau čia važiuoti, nes nebuvau morališkai pasiruošęs susitikti su paskutiniais liudininkais, mačiusiais Kuznecovą gyvą, ir štai dabar, kai vienas vienintelis klausimas galėjo išsklaidyti visas mano abejones, neturiu kam jo pateikti.
16 val. 37 min. Nustatyta, kad V. F. Pasečnikas ir I. N. Aksionova išvyko iš sanatorijos.
3
Saulė jau buvo nuriedėjusi du trečdalius kelio, šešėliai pailgėjo. Medžių tarpuose lyg žydra užuolaida plytėjo jūra, ir kažkas, tūnąs už horizonto, stumdė jos paviršiumi žaislinius laiviūkš-čius.
Visą kelią ligi prieplaukos galvojau apie rapanų kriauklių žvejotojus. Idėją, kurią jie man pakišo, reikėjo patikrinti. Beveik neabejojau, kad Pasečnikas, rastas ir paklaustas, būtų patvirtinęs mano spėlionę, bet jis išvažiavo. Vadinasi, reikėjo ieškoti kito būdo patikrinti. Radau ir jį. Iš pat pradžių jis atrodė pernelyg žiaurus Ninos atžvilgiu, bet kitos išeities neturėjau.
— Ar esi anksčiau čia buvus? — paklausiau, kai mudu nulipome laiptais.
— Ne.
— Ar neprieštarautum, jeigu paėjėtume pakrante?. 0 namo grįžtume autobusu, netoliese turėtų būti plentas.
— O kaip festivalis? — paklausė Nina.— Mūsų bilietai aštuntai valandai.
— Spėsim.
Ji gūžtelėjo pečiais, ir mes pasukome į dešinę, dykojo paplūdimio link.
Priekyje, už kokio pusantro kilometro, plytėjo iškyšulys. Jj pasiekėme gana greitai. Čia krantas baigėsi ir. mums teko iki kelių bristi vandeniu. Toliau driekėsi siauras ruoželis, užverstas stambiais rieduliais; rieduliams pasibaigus, kalno šlaitas lėkš-tėjo.
Po valandos su ketvirčiu pasiekėme tikslą.
Atsiminiau šitą vietą iš nuotraukos, bet tikrovėje ji atrodė daug nykesnė. Dykasis paplūdimys — kitaip jo ir nepavadintum. Du nebaigti bangolaužiai, audros suneštų dumblių krūvos, pakrypusi persirengimo būdelė.
Net jūra čia atrodė kitokia, kažkokia pirmapradė. Sušiaušta smulkių ribulių, dabar ji nei džiugino, nei viliojo kaip anksčiau, o veikiau gąsdino, lyg būtų koks gyvas padaras, atšiaurus, svetimas, akylai saugąs savo paslaptį.
Perbridę upeliūkštį, sustojome prie nugludintos kerplėšos.
Prieš septyniolika dienų maždaug čia buvo rasti Sergejaus daiktai: drabužiai, nosinė, cigaretės, degtukai ir monetų sauja— viskas, kas liko jam dingus.
Pasikabinau krepšį ant šakos ir nusiaviau basutes. Pagalvojus, kad reikės bristi į vandenį, nugara pagaugais nuėjo, bet trauktis nebuvo kur.
— Eime iš čia,— netikėtai tarė Nina. Turbūt pajuto mano būseną.
— Tu pamiršai įrašą,— priminiau, vilkdamasis marškinius.— Niurktelsiu, pasiklausysime įrašo ir...
— Prašau, einam iš čia.
— Kodėl?
— Man čia nepatinka.
— Nesąmonė, prašmatni vieta...— nusigręžiau, kad nematyčiau jos akių, ir įsibėgėjęs pūkštelėjau į vandenj.
Nuplaukęs kuo toliau, apsiverčiau ant nugaros ir luktelėjau, kol atgausiu kvapą.
Nina stovėjo ant kranto, prie pat vandens. Nenuleisdama akių, žiūrėjo į mano pusę. Nemačiau jos veido — mudu buvome toli viens nuo kito,— bet man rodės, kad ji .žvelgia su išgąsčiu ir smerkiamai.
Mane staiga pagavo abejonės ir nesulaikomai patraukė atgal. „Kuriam galui visa tai sugalvojai? — sulaužęs tradiciją, paklausiau savo antrininką.— Dėl ko stengiesi? Dėl bylos? Bet ji iš esmės baigta. Dėl savęs? Dėl Ninos? Tačiau net sėkmės atveju nepalengvės nei tau, nei jai. Liaukis, kol ne vėlu, ko tau trūksta?"
Jis tylėjo, todėl atsakiau aš: „Trokštu tiesos". Tai, ką ketinau daryti, buvo kova už tiesą, kiekvienas grumiasi už ją kaip išmano.