Išskėčiau rankas, įkvėpiau pilnus plaučius oro ir nėriau į žalią, saulės kiaurai peršviestą gelmę.
Rapanų žvejotojas iš'kęsdavo nekvėpavęs tris su puse minutės. Ta: matyt, ne riba, bet reikia treniruočių ir patirties. Jos man trūko, todėl nu&prendžiau viską kompensuoti greičiu ir iš visų jėgų nėriau bangolaužio link.
Protas veikė aiškiai — nė nemaniau, kad po vandeniu taip lengva galvoti. Blogai tik, kad oro atsargos buvo ribotos.
Netrukus sugaudė ausyse ir ėmė mausti smilkinius.
Ligi bangolaužio liko kokie dvidešimt penki metrai, buvau įveikęs daugiau nei pusę kelio. Jeigu tiksliai apskaičiavau, iškilęs pamatysiu man į pagalbą plaukiančią Niną. Dabar jos būsena buvo tokia kaip Pasečniko. Ir aplinkybės tos pačios, neatitiko tik laikas, bet tai buvo net 'parankiau.
Antrai minutei baigiantis, pradėjau dusti.
Gelte gėlė smilkinius, o ausyse gaudė varpai. Pristigusi de-guoni'v;, krūtinėje spurdėjo ir veržėsi lauk širdis. Tai buvo riba. Dar akimirka, ir į plaučius, užpildydamas tuštumą, kliūstels vanduo. Tik staiga tarsi atlygį už kančias mano delnai užčiuopė samanotą paviršių.
Ninos ant kranto nebuvo. Skrosdama vandenį, ji skubėjo į tą vietą, kur matė mane paskutinį kartą.
Norėjau sušukti, bet iš gerklės išsiveržė tik duslus garge-sys. Pirštai buvo pamėlynavę lyg skenduolio, o prieš akis žiebėsi ir geso oranžiniai ratilai.
Vargais negalais užsiropštęs ant apgliaumijusio bangolaužio betono, ėmiau mojuoti rankomis.
18 val. 10 min. Prie dykojo paplūdimio, netoli Budiono sa-natoriios, apžiūrėjau vietą, kur buvo rasti S. V. Kuznecovo drabuži,
v n u, kad rugsėjo septynioliktosios vakarą velionis į paplū-:hniĮ is viso nebuvo atėjęs. Viskas, matyt, vyko taip: apiplėšus nivibaliėlis (Kuznecovo bendrininkas) apsvaigino kasininką, nuvežė iš nusikaltimo vietos ir nužudė. Paskui atgabeno į paplūdimį drapanas, tikėdamasis inscenizuoti nelaimingą atsitikimą. Galimas daiktas, kad drapanos buvo atgabentos šešioliktąją, o praėjus parai, sanatorijos poilsiautojas V. F. Pasečnikas su savo bendrakeleive užtiko ant kranto drabužius, pamatė vandenyje besikapanojantį žmogų ir tamsoje (21 val.) palaikė jį skęstan-čiuoju, kai tuo tarpu ten buvo nardytojas, atsitiktinai atsidūręs tame paplūdimio rajone.
Nežinia, ką dėl mano išdaigos pagalvojo Nina. Greičiausiai patikėjo, kad neapskaičiavau jėgų ir vos netapau savo neatsargumo auka. Tai buvo labai panašu į tiesą, todėl įtikinėti jos, kad mano klaidingai, nesiėmiau. Grįžome į krantą. Nina privertė mane apsivilkti marškinais ir paguldė po kerplėša, paskubomis su-mezgusi iš rankšluosčių tentą. Vis dar nepajėgiau atgauti kvapo, todėl nesipriešinau—gulėjau tylus, pakerėtas šilumos, sklindančios nuo įkaitusio per dieną gargždo.
Už keletos žingsnių mieguistai pliuškeno jūra. Kvepėjo dumbliais ir spygliais — netoliese dunksojo pušynas. Saulė leidosi už akiračio. Galimas daiktas, aš užmigau, bet miegas buvo lengvas ir labai trumpas: kai atsimerkiau, Nina sėdėjo šalia kaip sėdėjus.
— Zinai, o man čia patinka,— tariau, šįsyk visiškai nuoširdžiai.
Skirtumas iš tikrųjų buvo didžiulis. Vienaip jautiesi, patekęs nusikaltimo vieton, kitaip — į apleistą paplūdimį, kur niekados nebuvo jokių žmogžudysčių. Dabar krantas atrodė savotiškai jaukus, net patrauklus, o jūra rami ir švelni.
Nina tylėjo — ji nuomonės nepakeitė.
Išsiėmiau iš kišenaitės akmenuką. Jis buvo išdžiūvęs ir pasidaręs kone baltas. Gamta jam buvo suteikusi nepriekaištingą formą, o trys skersi dryželiai driekėsi simetriškai ir žėrėjo lyg brangi inkrustacija, įstatyta nagingo juvelyro.
Nina paėmė jį iš manęs, palaikė, apžiūrėjo ir grąžino. Jos rankos buvo drėgnos, ir nuo jūros vandens sušlapęs akmenukas vėl pasidarė žydras.
— Valgyti noris,— tariau.— Ar tešlainių neliko?
— Ne,— trumpai atsakė Nina.
— O kuri valanda?
Atvertusi rankogalį, ji žvilgtelėjo į laikrodį.
— Be dvidešimties septynios.
193
13. N. Ogancsovas
— Oho! — Aš atsisėdau, nugara atsirėmęs {'kerplėšą.— Mes, rodos, vėluojam?
— Jei pagausim taksi, spėsim.— Nina pasisuko j besileidžiančią saulę ir priminė: — Tu norėjai, kad pasiklausyčiau kažkokio įrašo.
Atvirai kalbant, man buvo praėjęs noras klausytis įrašo. Kad ne Nina, iko gero, būčiau atsisakęs tos savo idėjos.
— Pergalvojai? — neatsigręždama paklausė ji.
— Kaip čia tau pasakius...
— Manęs gaili? Nereikia, juk matau, kad ir tau šitai nemalonu.
— Apskritai taip...
— Kur jis. Krepšy?
— Krepšy.
Ji ištraukė magnetofoną, pasidėjo šalia ir įjungė.
Pasigirdo veržlus alegro iš Aleksejaus Kozlovo „Pavojingo žaidimo14. Forsuotas saksofono garsas dvelkė metalu. Jis rėžė ausį ir aiškiai nesiderino su ore tvyrančia ramybe.
Pagaliau muzika nutrūko. Spragtelėjo mygtukas, ir iškart pasigirdo Kuznecovo balsas.
„Pažiūrėk, ar aš teisingai nustačiau pauzę?44
Toliau man viskas buvo žinoma. Klausiausi viena ausim, prisimindamas keturis punktus, kuriuos pasižymėjau naktį, sėdėdamas pavėnėje.
Pirmas punktas: Kuznecovas susitiko su barmenu rugsėjo 13-ąją.
Antras punktas: Jis mėgino pasiskolinti pinigų.
Trečias punktas: Barmeną pravardžiuoja Viskiu, o šis labai nemėgsta tos pravardės.
Ketvirtas punktas: Viskis vertė Sergejų priimti Staso siūlymą.
Derėjo pridėti dar ir penktą, ko gero, esminį: Kuznecovas prašė paskolinti pinigų ne tryliktąją, o anksčiau — tryliktąją tik priminė, ko prašęs: „Ar nepamiršai, ką mudu kalbėjome?44
Jeigu taip, vadinasi, Vitiokas buvo nebe pirmas ir tikriausiai ne paskutinis, kurio jis prašė paskolos. Beje, prašė pačių artimiausių draugų ir tų, kuriems galėjo atvirai, neslapukaudamas kalbėti apie skolą, Stasą ir planą, kur jam buvo skirtas atpirkimo ožio vaidmuo.
Ir toliau.;
Ligi tryliktosios reikiamos sumos jis Jiegavo. Tjkras dalykas. Bet buvo likusios dar dvi dienos. Vadinasi, per tas dvi dienas jis ir sutiko žmogų, kuriam papasakojo apie anglišką spyną ir paprašė paskolinti pinigų, o šis...
Pražiopsojau, kada baigėsi įrašas.
Iš magnetofono aidėjo gegždžiančios sintezatoriaus moduliacijos. Išjungiau jį ir su visa kasete įsimečiau į krepšį.
Nina sėdėjo, nuleidusi galvą. Jos veidą dengė šlapių, neišdžiūvusių plaukų sruogos.
— Ar dėl to žuvo Sergejus?
— Ir dėl to.
— Su kuo jis kalbėjo?
— Su „Stručio1* barmenu, su tuo, kuris jam atnešdavo išgerti. Ar prisimeni?
Nina neatsakė.
— Aš nežinojau, kad jis turi skolų.
Nuo kalnų pūstelėjo vėjelis, ir pasigirdo, kaip tolumoje suošė pušys.
Užsisegiojau marškinius.
— Važiuojam namo. Vėlu.
Tylėdami apsirengėme ir patraukėme plento link.
Išklausyto įrašo įspūdis pamaži atlėgo, ir Nina atsakė į mano klausimus. Pakartojo tik šiandien sužinojusi apie skolas, nes Sergejus paprastai priiminėdavo draugus ne namuose, o sandėliuke, kur jie kalbėdavosi, kur greičiausiai buvo padarytas ir išgirstasis įrašas. i
— Ar tomis dienomis jis nepardavė ko nors iš savo daiktų?
— Kiek žinau — ne.
— Ar nekalbėjo apie pinigus?
— Ne. Mes apskritai mažai kalbėdavomės. Viskas iro galutinai,— tarė ji.— Praktiškai gyvenome atskirai: jis viename karnr bary, aš — kitame. Virdavau dviem, palikdavau jam valgyti, bet mudu beveik nebendravom.
— Ir j is nepriekaištavo?
— Susitarėme, kad pagyvensiu iki žiemos. Po Naujų metų man žadėjo kambarį bendrabuty. Jis tai žinojom!
— Sakyk, kas galėjo jam paskolinti stąmbią sumą?