— Niekas,— tvirtai tarė Nina. ^ )i,;
— O ko jis galėjo prašyti paskolos?
— Man regis, bet ko.— Ji pagalvojo ir patikslino! —- Bet, ži-numa, ne tokios didelės sumos.
— O kokios?
— Nežinau. Bendradarbių — vargu. Gal draugų? To, storulio, arba Tofiko. Bet esu tikra, kad tokių pinigų niekas jam nebūtų skolinęs.
— Visi žinojo, kad neturės iš ko grąžinti. O loterijos sėkme tikėjo tik jis vienas.
— Bet pats jis galėjo tikėtis, kad gaus paskolą?
— Tai j jj panašu...
* * *
j centrą grįžome pakeline. Vairuotojas pasisiūlė nuvežti iki pat namų, bet aš paprašiau sustoti stoties aikštėje: atsiminiau neturįs kuo persirengti. Kostiumas ir padori batų pora gulėjo saugojimo kameroje.
Ten kaip tyčia buvo eilė, ir mes sugaišome kokia penkiolika minučių. Paskui dar kokia dešimt gaudėme mašiną. Namo parsi-gavome su tikslaus laiko signalais.
— Nieko', pateksime į antrą dalį,— tariau, mokėdamas vairuotojui.
20 val. 00 min. Grįžome į Pajūrio gatvę.
Gatvė į tą metą ištuštėjo. Tie, kuriems pavyko gauti bilietus, sėdėjo koncertų salėje, o kiti žiūrėjo festivalį per televizorių. Pro viešbučio langus gaudė fanfaros, skelbiančios dainų maratono pradžią.
Kol mudu dabinomės, televizorius įšilo, ir ekrane išvydome du koncerto vedėjus. Jie pristatinėjo svečius ir festivalio dalyvius.
Nina apsivilko ilgą vakarinę suknią, susišukavo.
Aš irgi persirengiau: apsitaisiau puošnia eilute, pasirišau kaklaraištį, nusiblizginau pusbačius, nors mama visą gyvenimą mokė, kad šitai reikia daryti priešingai.
Aštuonios keturiasdešimt išėjome iš namų.
Nina ketino kišti raktą po kilimėliu, bet pagalvojusi įsidėjo į rankinuką. Nebuvo kam jo palikti.
„Jubiliejinė1* koncertų salė buvo per daug arti, kad važiuotum miesto transportu, bet mudu vėlavom, todėl nusprendėme susitrumpinti kelią. Nusileidę iki pusės laiptų, prasidedančių nuo „Lotoso**, pasukome į šalutinę alėją, nusidriekusią išilgai krantinės. Bet alėja buvo išrausta — tiesė kabelį,— todėl teko grįžti.
„Blogas ženklas**,— pagalvojau, kopdamas viešbučio link.
Ten irgi nė gyvos dvasios. Durininkas, palikęs postą, paslapčiomis gurkšnojo pepsį kavinės terasoje. Vestibiulio gilumoje mirkčiojo televizorių ekranai.
Einant pro telefono būdelę, man panižo rankas —labai jau knietė paskambinti saviškiams, pasitarti, pasidalinti paskutinėmis naujienomis, bet buvo uždrausta. Lig mano izoliacijos pabaigos buvo likę trys su puse valandos.
Netrukus pasiekėme didžiulę aikštę, kurios vidury, pasišiaušęs dantytu stogu, stūksojo mūrinis gremėzdas—„Jubiliejinė"— didžiausia miesto koncertų salė.
Prie durų šurmuliavo būrelis pavėlavusiųjų. Jie mygo bilietų kontrolierę, kuri buvo apdairiai atsitvėrusi storomis, stambia spyna užrakintomis grotomis.
— Neprašykite, draugai, salė pilnutėlė,— kartojo ji, matyt, nebe pirmą kartą.—Visais klausimais kreipkitės j direkciją. Nurodyta pavėlavusių neleisti. Matote spyną?
Prieš spyną nepapūsi.
— O po pertraukos ar leisite? — pasiteiravo kažkas.
— Ir po pertraukos neleisiu.
— Kas per kiaulystė! Mes turime bilietusl
— Neprašykite, draugai, salė pilnutėlė. Visais klausimais...— Ir viską pakartojo iš naujo.
Blogas ženklas nemelavo — galimybių patekti j salę, regis, nebuvo.
Mudu su Nina užlipome j apžvalgos aikštelę, virš stataus kranto kabančią betono atbrailą.
— Taigi, sugadinau tau vakarą,—tariau.
Ji nusišypsojo ir švelniai paglostė man petj.
— Žiūrėk, koks grožis.
Apačioje, po mumis, švelnios mėnesienos nužerta, žaižaravo jūra. Dešinėje, melsvo dangaus fone, juodavo griežti prieplaukos bokštai. Kairėje švietė girliandos uosto žiburių.
Netrukus iš u i ažūrinių „Jubiliejinės" grotų pasipylė ištaigi publika. Baigėsi pirma dalis.
— Ar nežinai, kur čia tarnybinės durys? — paklausiau.
— Man rodos, už kasų, anoje pusėje,— atsakė Nina.— O ką?
Nusisegiau nuo rankos ištikimą savo chronometrą ir įsidėjau
vidinėn švarko kišenėn.
— Mėginsime prasiveržti.
" Prie tarnybinių durų stovėjo kokia dvidešimt automobilių. Keletas taksistų, susispietę j krūvelę, rietė anekdotus — iš ten
be atvangos griaudėjo darnus juokas. Prie pat durų, žvilgčiodamas jų pusėn, vaikštinėjo vaikinas su raudonu raiščiu.
— Klausyk, drauguži,— kreipiausi j jį.— Ar nepasakytum, kur rasti festivalio dalyvius muzikantus?
— Čia.
— Ar nepašauktum mums Vadimo — orkestro fleitisto?
— Kokio fleitisto?
— Jurkovskio,— įsiterpė Nina.
— Supranti, kokia istorija,— vėl prašnekau aš.— Mudu šiandien paplūdimy susipažinome, šachmatais žaidėme, ir jis paliko štai šitą laikrodį.— Išsitraukiau iš kišenės „Poliotą“.— Norime jam atiduoti. Laikrodis rasi brangus. Gal dovana ar mylimos moters atminimas.
Draugovininkas žinovo žvilgsniu dirstelėjo į chronometrą ir sutiko:
— Laikrodis nepigus, turėjau tokį. Tik negaliu jo kviesti, turiu čia budėti.— Ir patarė: — O jūs palaukite, po koncerto visi artistai eis pro šias duris.
— Visa bėda, -kad nėra kada laukti. Traukinys už pusvalandžio.— Parodžiau jam kontramarkę.— Matai, jis mums ir kvietimą paliko,, bet mes nėjom. Išvažiuojam, ne galvoj festivalis. Iš čia tiesiai į stotį.
Jis paėmė kontramarkę, apžiūrėjo iš visų pusių ir nutarė, kad ji tikrų tikriausia.
— Taip, galvosūkis...
— Pats pagalvok: argi galime likti dėl laikrodžio.
— Gerai,— nusileido vaikinas,— jeigu jau taip. Dumkite pas savo fleitistą. Vienas jo jau teiravosi, sakėsi brolis esąs, jį irgi įleidau.— Jis pasitaisė raištį.— Tik susitariam: spėriai, viens du. Eikite koridoriumi, pirmas posūkis į kairę — ten orkestrantai.
— Ačiū.
Šmurkštelėjome pro duris. Neklausinėjau, ką jis įleido anksčiau, mane labiau domino kiti dalykai.
— Kuo, sakei, pavarde Vadimas? — paklausiau Niną, žingsniuodamas nurodyta kryptimi.
— Jurkovskis. Argi tu nežinojai?
— Ne.
Mudu pasukome į kairę ir vos kaktomuša nesusidūrėme su apvalainu vyriškiu, gerokai pasipudravusiu, vilkinčiu fraką, su krakmolytais rankogaliais. Koridoriuje sukiojosi dar keletas rūkalių, bet mūsų niekas nepastebėjo.
Ėjome pro vienodas, plastiku puoštas duris.
Pasigailėjau nepaklausęs, kurios durys Vadimo, ir jau rengiausi belstis j pirmas pasitaikiusias, bet staiga durys, kurias ką tik praėjome, atsidarė, ir atsigręžęs išvydau Tofiką.
Stvėręs Kiną i glėbį, šokau j pasienį. Kaip tik laiku. Iš kambario paskui Sachmamedovą su ramentais išklibikščiavo Vadimas.
— Palauk,— šūktelėjo jis.— Aš sutinku.
Matyt, Tofikas sustojo — nemačiau jo, trukdė mus slepiančios durys.
— Tu šiandien dirbi?
— Ne, ne! Neįkalbinėk manęs. Tris dienas įkalbinėjai, gana! Štai ką tau pasakysiu: jei nenori, šitai padarysiu aš! Supranti?! Pats padarysiu.
„Karštakošis koks buvęs“,— šmėstelėjo man mintis.
— Gerai. Palauk manęs prie tarnybinio. Po koncerto...
— Jokių koncertų! Jokių po! Dabar! Šią akimirkąl Man įkyrėjo su tuo bjaurybe terliotis! Šiandien jis nuo manęs paspruko, rytoj iš miesto dings. Šito tu nori, taip?! Šito?! Arba dabar, arba...
— Gerai,— nukirto Vadimas.— Mėginsiu atsiprašyti, ką nors sugalvosiu. Tik iš pradžių užvažiuosim pas mane, reikia persirengti. Tu su mašina?
— Ne, be mašinos.
— Nieko. Važiuosim manąja. Se, imk raktus. Lauk, aš tuojau.