Griebiau Niną už alkūnės ir, kuštelėjęs „nesigręžiok!“, nusitempiau į koridoriaus galą. Ten mūsų negalėjo niekas pastebėti. Jeigu, užsidarius durims, Tofikui būtų šovę į galvą grįžtelėti, jis būtų išvydęs mūsų nugaras.
Sėkmingai pasiekę koridoriaus galą, pasukome už kampo.
Tik dabar atgavau žadą. Žvilgtelėjau į Niną. Ji buvo išblyškusi ir nusigandusi. Bet neturėjau kada aiškintis.
— Nieko neklausinėk,— tariau.— Veikiai pati suprasi.
Nina be garso pajudino lūpas.
Aš žvilgtelėjau iš už kampo.
Vadimas stovėjo kitame koridoriaus gale ir kažką kalbėjosi su pudruotu storuliu, vilkinčiu fraką. Reikėjo laukti.
Tuo metu koridoriuje pasirodė kažkoks orkestrantas. Pasisukęs į jį nugara, paslėpiau Niną. Vyriškis praėjo pro šalį ir nusijuokęs sodriu balsu užtraukė:
O, Gagrų jūra! O, Gagrų palmės!
Kas jus[ pamatė, niekuomet jau nepamirš...
Balsas nutilo už posūkio.
— Nesibijok, viskas bus gerai,— tariau.
— Aš nebijau.— Ninos akyse tikrai nebuvo, baimės.
— Mes tučtuojau užeisim pas Vadimą. Pasistenk laikytis taip, lyg nieko neįvyko.
— Pasistengsiu...
Tolesni įvykiai klostėsi greit ir tarytum lietė ne mus, o kažką kitą, kurį stebėjau iš šalies, negalėdamas nei kliudyti, nei padėti, nei ką pakeisti.
Vadimas krovėsi dėklan fleitą — matyt, jį išleido,— bet pamalęs mus, padėjo į šalį instrumentą ir išklausęs vingiuotais labirintais nuvedė į salę. Tenai patikėjo aukštai žilai moteriškei, kuri po trumpų derybų pažadėjo pasodinti mus ant pristatomų kėdžių antrajai daliai prasidėjus. Vadimas savo ruožtu pažadėjo susitikti po koncerto, palinkėjo smagiai praleisti laiką ir, kone-veikdamas griežtą dirigentą, dingo.
Kokias penkias minutes mudu badėme akis žilaplaukei kontrolierei, o paskui, nutaikę progą, pakilomę ir užkulisio labirintais pasileidome atgal.
Pinkliodamas siaurais koridoriais, karštligiškai galvojau, ką veikti toliau, kaip perspėti savuosius, juk jie nežinojo, kuria kryptim plėtojasi įvykiai. Brangi buvo kiekviena minutė! Velniop draudimai, ryžausi pažeisti įsakymą ir skambinti į valdybą, bet kur rasti telefoną! Be to, pabandyk paaiškinti dviefm žodžiais, kodėl manau, kad tos porelės negalima palikti be priežiūros...
Vadimą pasivijome žengiantį pro duris.
Laiko neliko. Ilgiau gaišti nebuvo galima, reikėjo veikti. Beveik fiziškai jaučiau greitą atomazgą.
Ryžtingai pasukau į koridoriaus galą.
— Aš kartu! — Nina neatsiliko nuo manęs nė per žingsnį.
— Tu liksi čia,— kiek galima įtaigiau pareiškiau aš.
Nežinia, kuo būtų baigęsi paskutinės mano pastangos įsismelkti į Kuznecovo mirties paslaptį, bet, šiaip ar taip, neturėjau teisės painioti Ninos.
— Rask greičiau telefoną ir paskambink numeriu, kurį tau duosiu. Pasisakysi, kas tokia, ir papasakosi viską, ką mudu girdėjom.— Aš pasakiau tiumerį.— Įsidėmėjai?
Ji linktelėjo ir paleido mano ranką.
— Pakartok.
Nina pakartojo.
— Paskambinusi tučtuojau grįžk namo ir lauk. Viskas, eik.
Švelniai stumtelėjau ją, palaukiau mažumėlę ir atidariau
duris.
Kol pinkliojome „Jubiliejinės" užkaboriais, sutemo naktis. Padangėje lyg lėkštės šukė kybojo pusmėnulis. Spindėjo žvaigždės.
— Na ką, radai savo fleitistą? — paklausė draugovininkas.
— Radau.
— O kur merginą pametei?
— Atsiras,— atsakiau, kad atsikabintų, bet Nina iš tikrųjų atsirado ir atsistojo greta.
Išsiaiškinti, kodėl ji tai padarė, nespėjau — iš automobilių aikštelės, mirkčiodama aviečių spalvos žibintais, tolo „Karavelė".
Buvau ne vienas, mane supo žmonės — tūkstančiai žmonių, pasirengusių pulti j pagalbą vos paprašyti, bet aš neturėjau nė sekundės laiko. Mano rankose buvo žmogaus gyvybė. Si aplinkybė vertė niekais kitus argumentus.
Aplenkęs taksistų būrį, pribėgau prie kraštinio automobilio su šaškių lenta ant durelių.
Prietaisų skyde stirksojo raktas.
Atidariau dureles ir atsisėdau.
Ėjęs iš paskos vairuotojas žvilgtelėjo į kabiną pro nuleistą stiklą.
— Lipk lauk, vaikine, mašina užimta.
Keliais žodžiais nusakiau padėtį. Žinoma, rizikavau, kad nepatikės, žodžių neturėjau kuo paremti, bet jis patikėjo — trūkstamus įrodymus, matyt, atstojo mano veido išraiška. Negaišuodamas sėdo prie vairo ir įjungė motorą.
— Kur?
— Paskui tą mašiną.— Parodžiau tolstančią „Karavelę".— Ir kiek galima atsargiau,— perspėjau, pats neįsivaizduodamas, ką reiškia tas „atsargiau".
Grįžtelėjęs prabėgomis pastebėjau, kaip visu greičiu prie mūsų dumia Nina. Tą akimirką suburzgė motoras ir, brūkštelėję sparnu per gretimos mašinos bagažinę, mes išlėkėme iš aikštelės.
22 val. 07 min. Pradėjau vytis. Objektas — baltos spalvos „Žiguliai". Valstybinis numeris 87—92.
„Karavelę" pamatėme, įsukę į bulvarą.
Ji važiavo vidutiniu greičiu, laikydamasi taisyklių, ir aš akimirką suabejojau: ar vertėjo skubėti vytis tą, kas nė nemano bėgti? Tiesa, toji mintis čia pat dingo — žinojau, kad vienas iš
sėdinčiųjų „Karavelėje11— žmogžudys, o kitas — trečioji jo auka.
Išlyginęs greitį .ir peršokęs į kairiąją eilę, taksistas pasirinko distanciją ir važiavo nepavojingu nuotoliu, praleidęs į priekį tris lengvuosius automobilius. Susikaupęs ir ramus, jis vairavo mašiną, nemėgindamas nieko klausinėti.
Tarp priekinių sėdynių buvo įmontuota portatyvinė racija. Retkarčiais ji sutraškėdavo, ir kliuvinių iškreiptas balsas teiraudavosi laisvo taksi. Mūsiškis buvo užimtas: vairuotojas dar prie „Jubiliejinės41 įjungė skaitiklį ir išjungė žalią šviesą.
Aiškaus plano neturėjau — tokiais atvejais veiksmus diktuoja aplinkybės. Nemėginau analizuoti nė girdėto pokalbio. Gana to, kad iš jo paaiškėjo nusikaltėlis. Būdamas atidesnis, galėjau rasti jį anksčiau. Dabar išlindo visos mano klaidos. Ir smulkios, ir stambios — visos, bet vienos sau negalėjau atleisti — sąrašo, •kurį anądien gavau iš valdybos budėtojo. Peržiūrėjau jį du kartus, bet, įvykių vejamas, neatkreipiau deramo dėmesio. Žinoma, sąrašas — ne panacėja, o pavardžių sutapimas — ne įkaltis, bet vis dėlto...
Dabar aišku, kad Vadimo tėvas ir sąrašan įtrauktas Nikolajus Petrovičius Jurkovskis — vienas ir tas pats asmuo. „Miesto ligoninės skyriaus vedėjas44,— pasitikslinau, ir tai nuskambėjo kaip priekaištas; pavėlavau susiprotėti visas tris paras.
Atsimenu, Nina sakė, kad Vadimas, čia atvažiavęs, apsistodavo ne pas tėvą, o vasarnamy, kur turėjo aparatūrą* plokštelių rinkinį, netgi sauną. Vadinasi, dabar jis lekia tenai, kadangi sakėsi turįs persirengti. Taigi, veikiausiai taip ir yra — jie važiuoja į vasarnamį...
Mes iššokome į ryškiai nušviestą centrinį prospektą ir nudū-mėme tiesiai.
Ant priekinės „Karavelės44 sėdynės, priešpriešinių žibintų apšviesti, dūlavo du ryškūs siluetai.
Apie ką jie kalbėjo? Apie mane? Apie Sergejų?
Prisiminau dar vieną, gana šiurkščią savo klaidą —„Raštinės reikmenų44 parduotuvę. Pražiopsojau ten tvirtą įkaltį, iš pa-ša'knų griaunantį nusikaltėlio alibi. Gilių žmogeliuką. Pardavėja sakėsi seniai tokius pardavusi. Seniai! Vadinasi, jis atvyko ne pirmadienį, o žymiai anksčiau, dar prieš penkioliktąją. Praleidau pro ausis tą žodį... Dabar prisiminiau — šaukštai po pietų?
Nieko, dabar jis nuo manęs nepaspruks, kaip andai Inkaro skersgatvy, dabar jis ant kabliuko. Svarbiausia nesutrikti, nepakliūti jam į akis...
— Aš —„Okeanas"! Aš —,;OkeanaS“! Turiu užsakymą,— sušvokštė tarp sėdynių įmontuotas aparatas.— Michalyčiau, ar tu laisvas? Ir išvis, kur esi?