Vairuotojas paėmė mikrofoną.
— „Okeane"! „Okeane"! Turiu užsakymą,— Michalyčius išjungė mikrofoną ir įsmeigė akis į kelią.
Važiuojant pro šviesomis žaižaruojantį cirką, jis tarė, rodydamas pirštu sau už nugaros:
— Mus vejasi kažkokia mašina.
— Tegu vejasi.— Dėl viso pikto grįžtelėjau.
Mums ant uodegos mynė naujintėlaitė geltona „Lada".
— Ar seniai pastebėjote?
— Nuo pat „Jubiliejinės",— atsakė vairuotojas.
To dar betrūko.
Paprašiau kiek sumažinti greitį. „Lada" padarė tą pat. Paprašiau pakeisti eilę. Ji pakartojo mūsų manevrą. Atrodo, irgi buvom pakliuvę ant kabliuko!
— Nagi, Michalyčiau, bandykime pažiūrėti, kas ten važiuoja,— tariau.
Vairuotojas linktelėjo. Prisileido arčiau mašiną ir staigiai paspaudė stabdžius.
Gatvės šviesos pakako, kad įžiūrėčiau prie vairo sėdintį žmogų. Tai buvo Stasas. Makveičiukas. Daugelio valstybių pilietis Makovėjus — bosas ir vyriausiasis duoklių rinkėjas.
„Ankstokai subruzdo,— pagalvojau.— Tai, žinoma, didi garbė, bet jis nesilaiko sandėrio taisyklių. Ligi susitarto laiko dar beveik pusantros valandos".
Mašinų sraute Michalyčius susirado „Karavelę" ir truputį sumažino nuotolį.
Iš kairės šmėstelėjo degalinė ir galinė stotelė, kur vakar, išsiskyręs su Simakovu, laukiau autobuso'.
„Karavelė", mes, o iš paskos geltona „Lada" perkirto miesto ribą.
Kelias pradėjo pinklioti. Nepaisydama to, priekyje važiuojanti .„Karavelė" staigiai padidino greitį. Bijodamas išleisti ją iš akių, irgi paprašiau spustelti. „Lada" mynė mums ant kulnų — Stasas veikė atvirai, ne taip, kaip mes. -
Spidometro rodyklė persirito per devyniasdešimt, o tokiu keliu šitai buvo tolygu visam šimtui keturiasdešimt.' Ties ypač staigiais posūkiais mus blaškė į šalis, ir aš jutau, kaip nuo įtampos paširdžiuose man atsiveria šalta, maudžianti tuštuma.
Žibintai užgriebė mėlyną kryžkelės ženklą, bet užrašų perskaityti nespėjau.
— Į kur tas kelias?
— Netrukus posūkis j vasarvietę, ten baigiasi asfaltas ir prasideda gruntkelis.
Toli priekyje sumirksėjo rubininiai žibintai. „Karavelė11, dumianti kone vidurine linija, -pradėjo mažinti greitį.
Pralėkėme taip arti, kad mačiau cigaretę Tofiko rankoje.
Nuvažiavus kokius tris šimtus metrų, paprašiau pasukti mašiną atgal. Žviegdamas padangomis, apsisuko ir Stasas, bet aš stengiausi nekreipti j jį dėmesio.
Dešinėje pro tankią žalumos sieną blykstelėjo prošvaistė. Ten dar kilo dulkių debesėlis.
— Gesinkite žibintus,— paprašiau,— ir važiuokite prie kelkraščio.
Michalyčius tiksliai atliko, ko prašomas, ir mes sustojome ten, kur prasidėjo gruntkelis.
— Ačiū, bičiuli,— padėkojau, gailėdamasis, kad nejsižiūrėjau kaip reikiant savo pagalbininko.— Dar pasimatysim.
— Nėr uį ką,— burbtelėjo vairuotojas.— Gal dar kuo padėti, aš su malonumu.
— Ne, dabar važiuokite atgal.
Neatsisveikinęs nubėgau miško link.
Po lankiniais žibintais apšviesto kelio čia buvo tamsu it rūsyje.
Nuo plento pusės pasigirdo lekiančios mašinos kauksmas, o netrukus sugurgždėjo ir kelio žvirgždas.
Tamsą perskrodė ryškus šviesos pluoštas. Slystelėjęs medžių kamienais, jis įsirėmė man į nugarą. Ant žemės ėmė šokinėti ilgi šešėliai.
Stasas, nieko nepaisydamas, didžiuliu greičiu lėkė pačiu kelio viduriu, todėl aš liuoktelėjau j kelkraštį.
„Na, dabar laikykis!41— mintyse padrąsinau save.
Prašvilpusi pro mane, „Lada“ sucypė stabdžiais ir lyg įbesta sustojo skersai kelio. Iš kabinos išvirto Stasas.
Mudu ėjome'-vienas prieš kitą. Tiksliau sakant, ėjau aš, o jis stovėjo ir žiūrėjo į mane su baime, kaip žmogus, pasivijęs priešą, bet nežinantis, ką -tasai iškrės.
— Štai mudu ir .susitikom, Valdemarai,— tarė. jis,, kažką slėpdamas už nugaros.— Kaip matai, tesėjau savo pažadą. Dabar tavo eilė. Kur pinigai?
— Nėra pinigų. Ir nebus.— Aš žengiau žingsnį į šalį.
— Nė iš vietos.— Jo rankose blykstelėjo vamzdžio nuopjova.— Baigėsi tavo juokeliai. Perspėju, verčiau atiduok geruoju.
— Aš nejuokauju, neturiu...
Neleidęs baigti, Stasas užsimojo nuopjova, taikydamas man i galvą.
Man pavyko atšokti.
— Su Raišiu susiuostei? — Jis atgavo pusiausvyrą ir plačiai išsižergė, vamzdžio galu taukšnodamas sau per delną.— Už kiek jis tave nupirko?
— Perkamas tas, kas parsiduoda.
— Kainą keli? — išsiviepė Stasas.— Gerai, kur pinigai? Sakyk! Žinoma, turi pasiėmęs. Kur jie?! Kišenėj? Ar anai palikai?..
Pokalbių laikas baigtas, temos išsekusios, vadinasi, dabar jis pradės veikti. Supratau tai anksčiau nei Stasas ir, padaręs apgaulingą judesį, mečiausi j šalj. Tą pat akimirką oru šmėstelėjo plieninė nuopjova. Sužvango dūžtantis stiklas.
Dabar užsimojau aš, bet irgi nepataikiau, ir mudu sudribome ant žemės.
Jis buvo kokiais šešiais kilogramais sunkesnis, be to, aš parkritau aukštielninkas, todėl gavau keletą kartų j dantis, net kibirkštys iš akių pažiro. Tuo pasinaudojęs, Stasas išsprūdo ir pašoko, norėdamas mane suspardyti, bet aiškiai pervertino savo jėgas.
Spėjau pašokti ir, kai jis mane puolė, sutikau jj tiesiu dešiniosios smūgiu. Smūgis iš kairės palaužė jo gynybą, o trečiasis, j kurj sukaupiau visas likusias jėgas, išvertė jį iš kojų.
Stasas gramokštelėjo ant žemės; ,ir įsiviešpatavusioje tyloje išgirdau, kaip tuščioje mašinoje tiksi posūkio rodyklė.
Neskaitant mėlynių po akimi ir suplėšytų marškinių, atsipirkau lengvu išgąsčiu. To nebūtum pasakęs apie priešininką. Jis gulėjo, plačiai išskėtęs rankas, nerodydamas jokių gyvybės žymių.
Paplekšnojau jam per skruostus. Jis suaimanavo ir žiopčiodamas ėmė gaudyti orą. Nesiėmiau jo gaivinti, pagailo laiko, dabar kiękviena minutė buvo aukso vertės.
Apverčiau Stasą kniūpščią ir, nusirišęs kaklaraištį, stipriai suveržiau jam rankas. Paskui nuvilkau prie „Lados“, paguldžiau ant užpakalinės sėdynės, nuspaudžiau užpakalinių durelių saugiklius ir, ištraukęs raktą, užtrenkiau mašiną. ■
Prieš eidamas dar kartą patikrinau „Lados“ dureles ir kiek kojos neša pasileidau keliu.
2alsvoje mėnesienos šviesoje neaiškiai bolavo vėžės, tarp kurių šiurpsojo juoda žolė. Be perstojo čirškė žiogai.
Nubėgau iki posūkio.
Priekyje, tankaus riešutyno fone, dulsvai švytėdama laku, stovėjo „Karavelė11.
Kažkur netoliese trakštelėjo sauša šaka. Reikėjo veikti, ir veikti nedelsiant.
Nubėgau prie mašinos.
Kabina buvo tuščia. Už gebenių gyvatvorės, anapus sklypo, švietė du langai — vienas ryškiau, kitas kaip drumzlinas raudonas stačiakampis,— visa kita gaubė prieblanda.
Varteliai nebuvo užrakinti. Priėjęs prie gonkelių, sustojau netoli kraštinio lango.
Po ryškiai apšviestą kambarį, žvilgčiodamas į laikrodį, nervingai vaikštinėjo Sachmamedovas. Pro pravirą orlaidę sklido ritminga muzika.
Pasilenkęs nubėgau išilgai sienos ir sustojau prie antrojo lango. Jis buvo užleistas, bet ne aklinai — centre, tarp užuolaidų, švietė siauras plyšelis.
Prisispaudžiau prie stiklo, bet mačiau tik kabantį ant sienos kilimą ir po grindis šmėžuojantį šešėlį, iš, kurio judesių sunku buvo spręsti, ką veikia jį metantis žmogus.
Šešėlis sujudo, dingo, paskui vėl pasirodė, ir visą plyšį užstojo žmogus baltais marškiniais ir smokingu su juodo aksomo atvartais.
Vadimas — o tai buvo, be abejo, jis — nė nemanė persirenginėti. Pastatė, ant palangės buteJiUk'ą ir vėl dingo iš akių, pasukęs tikriausiai į kitą kambarį. Akimirką pamačiau jo rankoje drėgną nosinę, nuo kurios varvėjo kažkoks bespalvis skystis.