Visa, ką patyriau ligi šiol, pradedant įsimintinu pokalbiu kriminalinės paieškos viršininko kabinete ir baigiant grumtynėmis sū Stasu, po kurių maudė mėlynes ir gumbus, buvo tik preliudija, pųsiruošimas šitai akimirkai. [ savo statinį įterpiau paskutinį trūkstamą kubelį. Dabar man prieš akis vėl stojo scena, neseniai vaidinta viešbučio užkaboriuose. Nusikaltėlis veikė kaip tąsyk, įtikėjęs, kad jo metodas uniVersalus’ir' nekeliantis įtarimo.
2inojau, kuo Viskas baigėsi Kuznecovui' todėl ilgai nesvarsčiau; puoliau pri^gou^elju,' peršokau kelias pakopėles ir, atidaręs duris, įsiveržiau j kamBarj.
Kitame jo gale, pakibęs ant ramentų, stovėję j jV.ądimas. Per žingsnį nuo jo — Tofikas. Abu, išgirdę triukšmą, grįžtelėjo mano pusėn.
— O štai ir jis! — Sulig šiais žodžiais Sachmamedovas šoko iš vietos, ir bemaž tuo pačiu metu mane persmelkė baisus kelio skausmas.
Nereikėjo man lenktis, bet refleksas, kurio tikėjosi smogusysis, suveikė greičiau, nei spėjau ką sugalvoti. Pasilenkiau prie skaudamos vietos ir buvau žiauriai nubaustas.
Baisus kojos smūgis j smakrą bloškė mane atbulą. Trenkiausi pakaušiu j durų staktą ir netekau sąmonės.
4
Simakovo akys žydros. Netgi pernelyg žydros. Jo profesijos žmogui geriau būtų tikusios pilkos su plieno atšvaitu, o virš nosies— suaugę antakiai, kaip didvyrių iš aptrintų-knygiūkščių, kurias kitados parsinešiau iš mokyklos kiemo. Deja, mano viršininko išorė buvo visiškai nedidvyriška: paprasčiausi antakiai, akys be jokio atšvaito,— veikiau pavargusios, su baltymais, nuo nemigos išvagotais smulkių kraujagyslių. Jas pirmiausia ir pamačiau, išsikapanojęs iš prarajos, kur mane nubloškė gailesčio ir abejonių nepripažįstantis Tofikas.
Simakovas žvelgė įdėmiai, nenukreipdamas akių, paskui kažką pasakė, bet išgirdau tik sakinio pabaigą: taip bus pato-
giau“; tada jo veidas nutolo ir virš manęs palinko raudonskruostis vyriškis su baltu gydytojo chalatu. Jis irgi pažvelgė man į veidą ir, drąsinamai nusišypsojęs, dingo.
„Prasti mano reikalai",— pagalvojau ir pasičiupinėjau galvą.
Ji buvo standžiai sutvarstyta, o spengesys ausyse ir nutirpęs žandikaulis liudijo, kad mano reikalai iš tikrųjų ne kažin kokie.
Pamaži susigaudžiau, kur esąs, ir supratau, kad sėdžiu krėsle, netoli tos vietos, kur gavau pirmąjį nokautą. Nugalėtojo kambary nebuvo. Be Simakovo, čia darbavosi dar keletas žmonių, kurių anksčiau nebuvau matęs. Prie stalo su plunksnakočiu ir popieriumi sėdėjo vaikinas su milicininko uniforma, o prie lango, nugara į mane, kiūtojo Vadimas. ,
— ...Jūs susitikote keturioliktąją,— pasiekė mane tvarsčių slopinamas Simakovo balsas. Papulkininkis nuėjo į tolimą kambario kampą ir kalbėjo toliau: — Kuznecovas papasakojo apie sąlygas, kurias jam iškėlė Stanislavas Makveičiukas, ir jūs pažadėjote paskolinti pinigų. Ar ne , taip?
Atsakymo neišgirdau — Vadimas kalbėjo labai tykiai,—bet jis kažką atsakė, kadangi pasigirdo klausimas:
— Bet jūs davėte jam suprasti, kad gali tikėtis jūsų paramos?
Vėl neišgirdau, ką atsakė Jurkovskis, bet man to ir nereikėjo— žinojau, kaip viskas vyko toliau, ir panorėjęs galėjau pakartoti jo atsakymą, jeigu Vadimas, žinoma, nepasirodys esąs toks kvailas, kad spyriotųsi, pačiuptas su įkalčiais.
— Judviejų su Kuznecovu senos sąskaitos, be to, širdies gelmėse niekinote jį už silpnybes. Save visados laikėte ir laikote
stipria asmenybe, ar ne taip? Bet apie tai vėliau...
Simakovas susirado papirosą, prapūtė kandiklį, bet pasvarstęs įgrūdo jį atgal į pakelį.
— Jūs nutarėte pasinaudoti buvusio bendro planu ir tą pat vakarą prisitaikėte raktą. Paaiškinkite, kaip nustatėte tikslų apiplėšimo laiką.
Manau, kad jis žinojo ne blogiau už Vadimą,— jokio laiko niekas nenustatinėjo, tiesiog apskaičiavo, štai ir visa išmintis.
— ... Gerai, priminsiu jums,— tarė Simakovas kažkokiu svetimu, nepažįstamu balsu.— Kitą dieną, penkioliktąją, apie septin
tą valandą vakaro Kuznecovas išėjo iš namų į darbą. Sekėte jį su automobiliu ir, įsitikinęs, kad jis nuėjo į viešbutį, nuvažiavote. Devynios penkiolika vėl atskubėjote prie „Lotoso", palaukėte inkasatorių mašinos, nuvarėte savo automobilį prie durų, esančių kitoje viešbučio pusėje. Paskui atsirakinote spyną, įsi-gavote į buhalteriją ir ėmėte sekti laiptus į restoraną. Prisimenate?
Kitus įvykius įsivaizdavau taip ryškiai, lyg pats būčiau ten dalyvavęs.
Ligi tol Jurkovskis veikė pagal svetimą scenarijų, o toliau — griebėsi savojo. Jeigu Stasas veikė atvirai ir kone jėga grūdo Kuznecovą į spąstus, tai Vadimas pasielgė gudriau: kyštelėjo jauką, ir Sergejus pats pateko į pinkles. Toliau įvykiai klostėsi šitaip.
Dvidešimt pirmą keturiasdešimt Kuznecovas, pasiėmęs įplaukas, užlipo į viešbučio holą. Vadimas pasitiko jį viršuj, prie laiptų, ir pasakė atvežęs pinigus ir pasirengęs juos duoti — draugui, girdi, nieko negaila. Kuznecovas, aišku, laimingas: pagaliau grąžins skolas ir atsikratys žeminančios priklausomybės, šantažuotojų. Ko tad laukiam,'klausia jis, kur pinigai? Kai,p — kur, atsako Vadimas, žinoma, automobilyje, negi tampysiuos tokią stambią sumą, o automobilis čia pat, už poros žingsnių,—mat specialiai atvaręs jį prie atsarginių durų, kurias nurodė Sergejus. Kodėl prie atsarginių? Na, visų pirma įdomiau, knieti patikrinti, ar Sta-so planas — tiesa ar tik pramanas, dingstis gauti pinigų. O antra vertus, argi švaistysies pinigais visiems matant, prie publikos, kurios amžinai pilnas vestibiulis. Maža kas ką pagalvos, suma nemaža.
Kuznecovas sutrikęs: jis turjs atiduoti įplaukas, po pusvalandžio bus laisvas. Kaip nori, nespiria Vadimas, tačiau laukti jis negalįs. Susitikime vėliau, siūlo Sergejus, po darbo arba ryt rytą. Vadimas neprieštarauja, tik šiandien jis užsiėmęs, turįs kuo skubiausiai išvažiuoti — neilgam, kokiom dviem dienom. Kuznecovas svyruoja — delsti jis bijo. Tad sutinka. Jie eina pro buhalterijos cluris, spragteli angliška spyna, ir vienintelis liudininkas, Vachtangas Kikabidzė, ^palydi juos sustingusia šypsena.
Gal kiek apsirinku, gal viskas vyko truputį kitaip, gal Vadimas rėmėsi kitais, Sergejaus požiūriu, svaresniais argumentais, bet bendras vaizdas buvo būtent toks. Tą patvirtino ir tolesni Simakovo klausimai.
— Kaip privertėte jį sėstis į mašiną?
„O kam versti?41— pagalvojau ir prisiminiau dukart padėjęs Vadimui susikrauti ramentus ant užpakalinės sėdynės. Kuznecovas darė tą patį, o tuo metu į darbą buvo paleista nosinė ir buteliukas su skysčiu.
— Jūs naudojote eterį? — paklausė Simakovas.
Koks buvo atsakymas, supratau iš silpno Vadimo linktelėjimo. Jis sėdėjo ta pačia poza prie lango.
Tuo metu prie Simakovo priėjo civiliais drabužiais vilkintis operatyvininkas. Jis pasakė kažką, ko aš, žinoma, neišgirdau — tvarstis dengė ne tik pakaušį ir ištinusį žandikaulį, bet ir abi ausis.
Operatyvininkas nuėjo, ir Simakovas vėl kreipėsi į Jurkovs-kį, netikėtai pradėjęs kalbą apie mano asmenį.
— Dvidešimt penktą Pajūrio gatvėje pasirodė mūsų darbuotojas. Iš pradžių neteikėte tam didelės reikšmės, juo labiau kad iš vakaro perskaitėte žinutę apie nelaimingą įvykį. Nusprendėte, kad užkibome ant jūsų triuko su drabužiais, ir apsirarrĮinote. Tačiau-kitą dieną, tryliktąją, jus susirado Sachmamedovas ir pranešė, jog į jį kreipęsis kažkoks Soprykinas įtartinas tipas, pasivadinęs Kuznecovo pažįstamu. Apsistojęs Pajūrio gatvėje, siūląs pirkti valiutą. Sachmamedovas taip pdt pareiškė,' kad Kuznecovas jam išklojęs viešbučio apiplėšimo planą, prieš tai paprašęs jį paskolos, todėl jis, Sachmamedovas, įtariąs, kad Soprykinas ir esąs tas nusikaltėlis, kuris nužudęs Kuznecovą. Tofikas laikė jus artimu Sergejaus draugu, jumis pasitikėjo. Jis norėjo