14. N. Ovanesovas kreiptis į miliciją, bet pirmiau nubėgo pasitarti su jumis. Sach-mamedovo žinios jus išgąsdino. Ne dėl Soprykino, kurio nepa-žinpjote ir kol kas neturėjote pagrindo bijotis. Jus pritrenkė žinia, kad dar kažkas, be jūsų, žino Makveičiuko planą ir sieja jj su Kuznecovo mirtimi. Jūs pasiūlėte Tofikui sekti įnamį ir sykiu nueiti į miliciją, bet patarėte pirmiau susipažinti su Soprykinu ir surinkti svaresnius įkalčius...
209
Vadinasi, štai iš kur tas Tofiko agresyvumas mano atžvilgiu!
Atvirai kalbant, abudu klydome. Kiekvienas savaip. Jo požiūriu, mano elgesys tomis dienomis buvo labai įtartinas, o pats aš iki paskutinės akimirkos laikiau Sachmamedovą labiausiai tinkamu kaltinamojo vaidmeniui. Tik po kivirčo, išgirsto „Jubiliejinės" kuluaruose, supratau, kad jis čia niekuo dėtas, bet ir tada nemaniau, kad puolęs gelbėti jį nuo nelaimės, susilauksiu tokio nemalonaus atpildo...
Susikaupiau, stengdamasis nuslopinti didėjantį galvos skausmą. Kurį laiką pavyko.
— Spalio pirmos rytą,— kalbėjo Simakovas,— į Pajūrio gatvę nuėjo Gerasimovas. Juodu su Soprykinu apsilankė „Stručio" bare. Tai sukėlė jums nerimą. Įtarimas dar labiau sustiprėjo, kai juodu nuėjo prie „Inturisto" ir susitiko su Stanislavu Makveičiuku. Soprykino tvirtinimas, esą jis ir anksčiau lankydavęsis Pajūrio gatvėje, jo aktyvumas ir siauras-kontaktų ratas sukėlė jums mintį, kad jis — milicijos darbuotojas. Vakare Soprykinas antrąkart apsilankė bare, o kai išėjo, įkandin jo puolė Gerasimovas. Jus pagavo panika. Sugalvotas ir matematiškai tiksliai įvykdytas nusikaltimas galėjo iškilti aikštėn dėl vieno jūsų nenumatyto mažmožio. Jau trys žmonės žino, kaip apiplėšėte kasą. Sachmamedovas kol kas nepavojingas, jūs jį kontroliuojate. Makveičiukas taip pat tylės, tuo neabejojate — koks džiaugsmas pasakoti kiekvienam apie žlugusį prožektą. Kas kita — Gerasimovas. Jis — artimiausias Makveičiuko pagalbininkas, tikriausiai žino jo kėslus, bet yra kvailesnis ir gali išpliurpti apie atsargines duris, kuriomis naudojosi nusikaltėlis. Taigi milicija gaus žinių, kurios, jūsų manymu, paskatins ją atsisakyti nelaimingo atvejo versijos. Kils kita versija 1— bendrininkas, o to užvis labiausiai bijojotės. Gerasimovas pavojingas, todėl jo likimas nuspręstas. Ligi Inkaro skersgatvio buvote tik plėšikas, o ten, Jurkovski, tapote žmog1 žudžiu...
Nesupratau paskutiniųjų Simakovo žodžių.
Kodėl Inkaro skersgatvy? O Kuznecovas? O paplūdimyje rasti drabužiai?
Nė nemėginau brautis j tą prieštaringą brūzgyną. Ir kambarys, ir žmonės, ir kėdė prie lango su fleitistu nuskendo j ūkanas, nutolo. Prieš akis staiga išplaukė mėnulis, kelias, pagiežos iškreiptas Staso veidas. Kur jis? Sulaikytas?
Kai atsipeikėjau, kėdė prie lango stovėjo tuščia — Jurkovskio nebuvo. Vaikinas milicininko uniforma tvarkė popierius, o Simakovas sėdėjo prieš mane krėsle, laikydamas ranką man ant kelio.
— Išlaikei egzaminą, leitenante,—tarė.— Šitoks tu man labiau patinki.
Nežinojau, kuo jam labiau pa'tikau, bet jaučiausi tiesiog bjauriai.
— Ar gali kalbėti?
Myktelėjau kažką nesuprantamo'.
— Gerai, gerai, matau, kad gali.— Jis susitvardė nenusišypsojęs.— Nesisielok, Soprykinaiy iki vestuvių užgis. Kaulai sveiki, o gumbai — niekis. Neslėpsiu, pats kaltas, ko lindai velniui į nasrus, vasarnamis buvo apsuptas, akimirką mus aplenkei...— Mane užjausdamas, neplėtojo tos temos.— Nieko, dabar tu labiausiai muštas iš mūsų, o už muštą du nemuštus duoda. Dienelę kitą kvėptelsi — ir j darbą.
— Stasas...— sušvebeldžiavau.
— Yra, sulaikytas,— nuramino mane Simakovas.— Taip jį su-vystei, kad vos ne vos atpančiojom.— Vyptelėjęs pridūrė: — Čia tokios tokelės, Volodia, tu dar nežinai...— Nusiėmė nuo kelio nematomą pūkelį.— Apskritai* Kuznecovas gyvas... ./<•
„Na ir juokai",— pagaJjvoj.au, rfctet/Simakovas nejuokavin-
— Kuznecovas gyvas,—pakartojo.— Radome jį čia, rūsy. . Be sąmonės, todėl ir užtrukome. Medikai globoja. Jurkovskis i jį daugiau kaip dvi savaites kažkokiu šlamštu girdė...
Akimis susiradau kėdę prie lango> ant kurios neseniai sėdėjo Vadimas.
— Sakosi nenorėjęs žudyti Kuznecovo...— aiškino Simakovas.— Ranka, sako, nekilusi. Rengėsi po festivalio išsivežti ir toliau šantažuoti: taipjiįgirdi, ir ,taip, dingai, girdai su įplaukomis, tave laiko žuvusiu, todėl imk pirmai pradžiai ir (nešdinkis į visas keturias puses. Tokios tokelės, broliuk...
Jis atsistojo, nuėjo; prie durų ir kreipėsi į kažtką, stovintį už jų. Paskui grįžo atgal.
— Mašina atvažiavo, keliaujam. . . nr. v,
; „Kur?“—pagalvojau, bet vyresnybė tam ir yra, kad numatytų
pavaldinių klausimus.
— 1 ligoninę. Pasigydysi ir apskritai...
Pakankamai gerai pažinau Simakovą, todėl neabejojau, kad tą „apskritai41 pasakė ne veltui.
— Beje, ar prisimeni lagaminėlį su dvigubu dugnu, na, tą, kurį Makveičiukas ruošė valiutai gabenti?
Jis pasinaršė po kišenę, ieškodamas „Belomoro44, bet taip ir neišsitraukė.
— Supranti, Volodia, tame lagaminėlyje radome užrašų knygutę. Staso ryšius išaiškinom, spekuliantus, grobstytojus. Neblogai būtų tuos ryšius panarpliojus...
Įsitvėręs į paramstę, pamėginau atsistoti. Simakovo palaikomas, išėjau į gonkelį.
Kiemo viduryje plytėjo ryškiai žalias, milicijos mašinos žibintų nušviestas žolynas. Kiek toliau bolavo „Greitoji pagalba44 su užlaužtomis į viršų bagažinės durelėmis.
„Štai ir finalas, į kurį taip skubėjai44,— tarė manyje tūnąs pilvakalbis.
„Veikiau prologas44,— iš įpročio paprieštaravau aš, nors šįkart mudu abu kalbėjome tą patį.
Pavelas Sestakovas
Iš rusų kalbos vertė ALFONSAS DODYS
Павел Шестаков. СТРАХ ВЫСОТЫ Ростовское книжное издательство, 197?
— Aš sužinojau, kad katės gali ir negaudyti pelių, jei pasipainioja kas nors padoresnio.
Mazinas vis dėlto pasakė šią frazę, nors žinojo, kad komisarui ji nepatiks, mat komisaras buvo žmogus paprastas, senų pažiūrų ir mėgo aiškumą.
Ir iš tikrųjų tasai susiraukė:
— Negali tu, Igori Nikolajevičiau, ištvert nepajuokavęs. O man šita byla — va kaip įkyrėjo.
— Man irgi...
— Taigi pats matai — ne juokai galvoj.
— Aš nejuokauju. Tik sakau, ką sužinojau.
— Nedaug tu sužinojai.
Komisaras pasakė nesmerkdamas, tik pažymėdamas faktą. «
— Gal ir šitai pravers.
— Turint galvoje kates, ar ne?
Mazinas pajuto ironiją, bet vis dėlto įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė užrašų knygelę aptrintu viršeliu. Pavartė ir, radęs reikiamą puslapį, perskaitė, įsižiūrėdamas į svetimą rašyseną.
— „Manoma, kad gamtoje viskas tikslinga. Pavyzdžiui, katės reikalingos naikinti pelių pertekliui. Bet juk katė, kuriai palakti duoda šeimininkas, beveik niekada negaudo pelių. Jai nusispjauti į savo paskirtį4*.
— Kas čia dabar per filosofija?
— Tai Antono Tichomirovo užrašų knygelė.
— Nesolidu kaip mokslų daktarui.
— Ne Hėgelis, žinoma. Bet pasitaiko ir įdomesnių minčių.
— Na? Irgi apie kates?
— Iš dalies. Apie kates ir žmones. Štai... „Matyt, nesuskaitoma daugybė gyvūnų rūšių tėra tik rezultatas ilgai nenusisekusių gamtos bandymų sukurti tobulos konstrukcijos modelį. Šiuo požiūriu katė — vienas iš nenusisekusių modelių, ir tiek, o visai ne tikslingos visumos dalis. Gamta ją sukūrė kaip eksperimentą ir pasistengė užmiršti kaip ir kiekvieną nesėkmę. Siek tiek geriau nusisekė žmogus, bet ir jo negalima laikyti tobulu modeliu. Vienas didžiausių jo trūkumų — sąmonės ir valdymo atotrūkis. Niekas negali visada paklusti valiai ir protui. Dar daugiau, instinktais paremta „savivalda11 dažniausiai priešinasi mėginimams valdyti sąmoningąjį pradą11.