Susigūžiau. Per pečius ir nugarą nuėjo šiurpulys. Ligi šiol įTrtme gelbėjo savitaiga, tad, vydamas šalin mintis apie ligą, vėl įsikniaubiau į knygą.
Taigi, Ninos parodymai. Jie neprieštarauja charakteristikai, kurią velioniui parašė restorano direkcija. Mandagus, paslaugus, sąžiningas — šitos dorybės buvo daug kartų tvirtinamos raštu ir žodžiu.
Vienas bendradarbis Kuznecovo charakteristiką papildė tokiais bruožais: „Geras bernas buvo, ką besakytum... Na, mėgo ma-dingai rengtis. Žinote turbūt, stileiviškai, sako, užsienietiškai — daug kas dabar taip rengiasi, ne vien jaunimas... Eina, būdavo, pusbačiukai — vien pentinų trūksta, na; džinsai, žinia, marškiniai su ,,bleke“ ant kišenės, žodžiu, mada ir prabanga. Tikras kaubojus, nors filmuok. Nepamanykite, kad smerkiu. Paties sūnus toks, truputį dėl skudurų trenktas. Būtų bernas kaip bernas, bet pamatys kelnes su antsiuvais, net dreba visas. Tai lyg slaptažodis. Pagal tas „blekes“ vienas kitą pažįsta. Apskritai, žinoma, nieko blogo, netgi gražu, jeigu su saiku. Sergejus saiką žinojo, visada elegantiškas, puošnus vaikščiojo... Ir darbuotojas, kaip sakiau, puikus: tvarkingas, sąžiningas, pinigus iki paskutinės kapeikos...“
Skaitant protokolą, man knietė sužinoti, už kokius pinigus Kuznecovas pirkosi tą „kaubojišką aprangą". Tikriausiai nebūčiau susidomėjęs — pats džinsuotas vaikštau,— jeigu ne imponuojantis velionio garderobas.
Du odiniai paltai, įvairiausių fasonų striukės, pusė tuzino panešiotų ir naujų džinsinių kostiumų, kokia dešimt porų importinių batų, firminiai marškiniai, kuriuos gana dažnai keisdavo,— visa tai, gerai pagalvojus, ne taip jau pigiai atsieitų, be to, ir parduotuvėje tokių daiktų, kaip žinia, ne dažnai gautum. Vadinasi, permokėdavo? Jeigu prie to, kas minėta, pridėtum solidų stereofoninį „Sarpą" ir du mažesnius, taip pat importinius, magnetofonus, nenoromis kyla mintis apie lobį, palikimą ar turtingą tetulę, švaistančią pinigus vieninteliam giminaičiui.
Visa bėda, kad lobio Kuznecovas nerado, palikimo negavo, giminių neturėjo. Tą patvirtino tardytojas, irgi domėjęsis jo pajamų šaltiniais. Paaiškėjo, kad Sergejus uždirbdavo padoriai, už viršytus planus „Lotose" nuolatos gaudavo premijas, bet vis dėlto, net apytikriai paskaičiavus, galai su galais nesuėjo.
Tardytojo būta priekabaus. Kruopščiai įnikęs į buhalterinius tyrinėjimus, jis išaiškino gana įdomų faktą: prieš pusantrų metų, įsigijęs keletą „Sprinto" loterijos bilietų, Kuznecovas išlošė du tūkstančius rublių.
Suma nemaža. Ji atskleidė gal ne visus, bet dalį biudžetinių neaiškumų, kitką paaiškino Nina. Pakartotinai apklausta, ji patvirtino, kad prieš pusantrų metų vyras tikrai išlošęs tokią sumą ir visus tuos pinigus išleidęs drabužiams. Kur Sergejus juos pirko, Nina nežinojo...
Atverčiau puslapį. Savitaiga negelbėjo. Galvos skausmas neatlėgo, atvirkščiai — dar sustiprėjo. Gumulas gerklėje irgi didėjo ir galutinai užspaudė kvėpavimo takus. Reikėjo radikalesnių priemonių.
Rengiausi pasidomėti naminės Kuznecovų vaistinėlės turiniu, bet mane aplenkė Nina.
— Prašau pietų,— pašaukė. Balsas buvo pavargęs ir kažkoks tolimas.
— Ačiū, kažkodėl nesinori,— spyriojausi.
Mintis apie valgį kėlė šleikštulį. Juokingiausia, kad man buvo šalta. Lauke plius devyniolika, o mane traukte traukė į patalą. Gailėjausi nepasiėmęs šilto vilnonio megztinio, kuris su kitais daiktais antra diena gulėjo stoties saugojimo kameros skyriuje.
— Prašom be ceremonijų.— Nina įėjo į kambarį ir pastatė vidury stalo duoninę.— Sėskitės. Ir prašom nesivaržyti...
Antrąkart atsisakyti buvo nemandagu, ir aš pakilau nuo kanapos.
— Ar mėgstate makaronus su pomidorų padažu?
— Dievinu.— Žengiau žingsnį, kitą ir nustebau — po manimi įtartinai lingavo grindys.
— Kas jums? — paklausė Nina.
— Ne ne, ničnieko. Praeis...
Tačiau nepraėjo: palubėj kabanti lempa staiga plykstelėjo ryškiais protuberancais, šviesa virto galingu prožektoriaus spinduliu, plieskiančiu mąn į veidą. Nina dingo man iš ąkių. Ten, kur ji ką tik stovėjo, raičiojosi oranžiniai ir skaudžiai žali, į žonglieriaus rekvizitą panašūs lankai.
Skrandyje radosi kažkoks neapsakomas šleikštulys ir sunkumas, kuris virto pulsuojančiu skauduliu ir pradėjo pamaži slinkti aukštyn.
— Tuojau, valandėlę...— Apgraibomis nuslinkęs iki durų, peržengiau slenkstį ir klestelėjau ant laiptelių, kur prieš keletą valandų pirmąkart pamačiau Niną.
Kiek palengvėjo. Lygiai tiek, kad galėjau suprasti — susirgau! Štai tau, berniuk, devintinės! Nespėjus įvertinti pasekmių, kurios manęs laukė, galvos skausmo priepuolis vėl parbloškė mane ir išplėšė iš pasaulio.
Po minutės — o gal man tik pasivaideno, kad po minutės — pakėliau galvą.
Virš manęs visai žemai žybčiojo žvaigždės. Nuo jų sklido pikti dygūs spinduliai. Staiga nei iš šio, nei iš to jie sujudo ir, pamažėle didindami greitį, pradėjo suktis, glemždami j pamišėlišką šokį mėnulį, stogą, juodus medžius, grėsmingai užgožusius ankštą kiemelį. Tam velnio šokiui tarė toks baisus gausmas, lyg būtų ne cikados čirpusios, o krūmuose paslėptas orkestras grojęs nuobodžią, iš kelių be atvangos kartojamų gaidų sukurtą melodiją...
Nežinia, kiek laiko praėjo. Čia man atrodydavo, kad grimztu į sapną, čia staiga prašvisdavo, bet nei atsikelti, nei pajudėti neįstengiau.
Atsimenu šaltą plaštaką, glostančią liepsnojančią kaktą, nerimastingą Ninos balsą. Ji privertė mane atsistoti, jėga įgrūdo keletą tablečių.ir nuvedė prie kanapos. Regis, bandžiau spyriotis, kažką įrodinėjau, bet liga paėmė viršų: užgriuvęs nuovargis ir vangulys nuslopino kitus pojūčius. Skubiai nusirengiau ir, kalendamas dantimis, virtau į guolį.
Iš karto, lyg spustelėjus jungiklį, užgeso šviesa.
... Iš pradžių buvau paukštis, kuriam lekiančiam sušalo sparnai. Paskui virtau į sniego plutą įšalusia žolyte, medžiu su speigo numarinta šerdimi.
Dužau į tūkstančius skeveldrų, linkau nuo uraganinio vėjo; sustėręs mano kūnas tysojo vidur plynos lygumos, ir nebuvo pasaulyje jėgos, kuri apsaugotų mane nuo kraupaus, kaulus geliančio šalčio. Jis skverbėsi visur, į kiekvieną porą, kiekvieną ląstelę, nuo jo stingo kraujas, o neištvėrusi oda aižėjo į trapius, lūžius kristalus.
Aš kliedėjau. Kliedėjau visu balsu, nė kiek nejausdamas realybės. Sąmonės kertele kūriau bekraštę baltą dykynę, netgi regėjau ją, save, pusiau užpustytą, tolumoje gaišuojantį žiburių vėrinį. Mirguliavo žiburiai kaimo, į kurį turėjau patekti, o gal drais-kanotas Grįžulo Ratų debesėlis ar ' automobilių žibintai užsnigtame kelyje; Ne, greičiausia liepsnojo deglai! Hercogo raitelių persekiojamas, mėginau bėgti, bet sunkūs plieno šarvai traukė mane žemėn. Gulėjau, susirietęs į kamuolį, bejėgis, vienišas, pasmerktas žūti. Virš manęs kraupiai stūgaujantis vėjas čaižė man veidą kietomis kaip stiklo duženos sniego kruopomis ir pustė, pustė, kol šaltos geležies krūva virto baltu kauburėliu...
Kartą man pavyko praplėšti vokus, bet tučtuojau kažkas vėl skaudžiai smygtelėjo į akis. Sudejavau. Tikriausiai buvau išgirstas, kadangi šviesa užgeso ir erdvę užplūdo pilkos, pasklidos dėžę mės. Jų fone pamaži, lyg popieriuje, įmerktame į ryškalus, atsirado mamos veidas.
„Tu?“— nustebau.
Tylėdama ji nusisiautė šiltą pūkinę skepetą, apklojo man krūtinę ir priekaištingai palingavo galvą.
„Kaipgi tu taip* Volodia?..—Jos lūpos nejudėjo, bet aiškiai girdėjau jos balsą, kurio negalėjau painioti su jokiu kitu.— Tu visiškai nesisaugai... Ir laiškų nerašai. O žadėjai dažnai rašyti. Aš laukiu, laukiu... Kaipgi taip, Volodia?"