Komisaras žiūrėjo paniuręs.
Mazinas užvertė knygelę.
— Viskas?
— Ne, yra ir daugiau.
— Na, tai kitąsyk. Nedarbo metu.
Jis tikėjosi, ka-d Mazinas bus atkaklesnis, bet tasai tik atsiduso, ir komisaras sušvelnėjo:
— Tik nežiūrėk j mane kaip į kokį storžievį nemokšą! Viską suprantu ne blogiau už tave! Matau, kad stengeisi išsiaiškinti, kas jis per žmogus. Betgi mudu nesame laisvi menininkai. Mums reikia rezultatų. Terminas spaudžia. Bylų visa ikrūva. Nusikaltėliui neateina į galvą, kad Igoris Mazinas gilinasi į psichologiją. Jis to nežino ir nelaukia, kol tu Tichomirovą perprasi. Jis dirba savo darbą, o mudviejų už tai- niekas neglosto. Na kam čia aš tau viską aiškinu kaip mažam vaikui. Pats žinai!
Mazinas, aišku, žinojo. Jis atsistojo ir skėstelėjo rankomis.
Komisaras pastūmė sunkų prespapjė iš vieno stalo galo į kitą:
— Va jei savo knygelėje jis būtų parašęs, kas jį kėsinasi nužudyti. Ar kad pačiam nusibodo gyventi. Ar ten nieko panašaus nėra?
— Nėra,— atsakė Mazinas, nors, jo manymu, buvo ne visai taip. Beje, to, ko teiravosi komisaras, ten tikrai nebuvo.
— Na ir ačiū dievui. Mes kraujo netrokštam.
— Bet gal aš veikiau šabloniškai? Klausinėjau save: ar galėjo jį kas nužudyti? Matyt, ne. Ar buvo pagrindo nusižudyti? Tokio pagrindo neradau. Beliko tik variantas — nelaimingas atsitikimas.
— Va matai!
— Bet kyla klausimas, kurių galų žmogui vidurnaktį lipti ant palangės?
— Na kad ir vinies įkalti!
— Vinių, beje, ten jokių nebuvo. Bet ne šios detalės svarbiausia. Galiausiai gyvenime visaip pasitaiko. Man kelia nerimą kitkas— tasai Tichomirovas liko kažkoks nekonkretus, beveidis, scheminis, aš jo nepajutau.
— Nueitum į lavoninę ir pačiupinėtum.
Mazinas susiraukė:
— Visi kartojo apie jį tą pačią frazę: „... Jaunas, gabus, talentingas, kaip gaila!11 Ir nieko daugiau!
Komisaras staiga nusišypsojo.
— Čia tu Agatos Kristi prisiskaitei. Pamiršau, kaip ta apysaka vadinasi. Puaro ten skundžiasi, kad apie mirusius visi kalba tik gerai, ir todėl sunku sužinoti tiesą.
— Galiu jį suprasti, nors ir neskaičiau apysakos.
— Ten visai kita situacija. Nusikaltimas! O nelaimė gali atsitikti kiekvienam, ar tu niekšas, ar doras žmogus.
— Ir vis dėlto man atrodo, kad visiškai atsitiktinių mirčių nebūna. Kiekviena užbaigia gyvenimą ir išplaukia iš gyvenimo, iš charakterio. Bailys gauna kuil'ką į nugarą, o drąsuolis — į širdį.
— Nesąmonė! Fronte mačiau didvyrių su skeveldromis pasturgalyje... O tie, kurie pakliuvo po tramvajumi?
— Net po tramvajumi! Čia irgi turi įtakos žmogaus individualybė — išsiblaškymas, nervai...
— Puiku! — Komisaras patrynė kietus delnus: — Viskas sutampa. įsivaizduok jo būseną po gynimo. Štai tau ir nervai. O dar išgėrus!
Bet Mazinas papurtė galvą:
— Ne, į Ticnomirovą tai nepanašu.
— Juk tu nieko apie jį nežinai. „Talentingas, kaip gaila...“
Ir viskas! Pats sakei.
Mazinas pasižiūrėjo į užrašų knygelę, kurią tebelaikė rankoje:
— Sį tą žinau.
— Na ir kas jis, tavo manymu, per žmogus?
— Tichomirovas buvo iš tų žmonių, kurie viską stengiasi apgalvoti. O šitai, beje, toli gražu ne kiekvienam būdinga. Jis-buvo
labai blaivaus proto., Net pernelyg. Galbūt savo nenaudai. Bet kitaip negalėjo. Toks jis iš prigimties. Sistema jam reiškė labai daug. Jis viską vedė iš sistemų, kūrė sistemas, bet laikėsi jų tvirtai. Tokio žmogaus gyvenime atsitiktinumo faktorius sumažėja iki minimumo... Ir staiga supervulgarus atsitiktinumas — iškristi pro langą!
— Tuo filosofija ir baigiasi.
Komisaras nebuvo toks storžievis ir tiesmukas, tačiau mėgo pakoketuoti.
Mazinas palingavo galvą:
— Na, kad bent būtų pakliuvęs po automobiliu. Iš tiesų šitai gali atsitikti kiekvienam. Betgi langas.,. Sunku įsivaizduoti.
— O išmesti stiprų vaikiną pro langą, manai, lengva?
— Galima nemesti, tik pastūmėti.
— Kuriam galui?
— Nežinau.
— Va matai! Kuriam galui ir kam prireikė žudyti Tichomirovą, nežinai. Nors prisiplūkei gerokai. Aš tau nepriekaištauju. Plūkeisi, norėdamas įsitikinti, ar nebuvo žmonių, geidusių Ticho-mirovo mirties. Vadinasi — ne žmogžudystė. Savižudybė? Čia jau visai nesueina galai. Trisdešimt penkerių metų vaikinas gina daktaro disertaciją, jam visi keliai atviri, o jis tą pačią dieną iššoka pro langą? Tokiam žingsniui ne kiekvienas pamišėlis ryžtųsi.
Mazinas neprieštaravo. Viskas, ką kalbėjo komisaras, buvo neginčijama. Tichomirovui nebuvo prasmės nutraukti gyvenimo, nebuvo kam jo žudyti. Ir nors Antonas Tichomirovas visai nepanėšėjo į išvėpėlį, galintį iškristi pro langą, vis dėlto jis 'mirė. Mazinas pats matė jį ant asfalto ir dar gydytoją, kuris perbraukė delnu per kaktą ir pasakė: „į lavoninę!*
Tai buvo faktas. Tiems, kurie pažinojo Tichomirovą, savaime kilo mintis — nužudytas! Bet kai šokas praėjo ir protas nuslopino emocijas, net didžiausi karštakošiai institute, kuriame dirbo Tichomirovas, pradėjo blaiviai galvoti. O kodėl negalėtų būti nelaimingas atsitikimas? Komisaras, žinoma, atsižvelgė į šį nuotaikų pasikeitimą ir suprato, kad dabar nei jo, nei Mažino niekas neapkaltins. Pagaliau tardymas buvo atliktas nuodugniai, ir jį vedė labai patyręs darbuotojas.
— Beje, ar tu šiemet neatostogavai?
Mazinas nusistebėjo netikėtu klausimu:
— Neatostogavau.
— Be reikalo. Dabar, žinoma, ne pats geriausias metas, bet poilsis — visada poilsis. Be jo negalima.
— O nusikaltėlis?
— Koks nusikaltėlis?
— Nagi tas, kuris nieko nežino ir dirba savo darbą. O gal jis irgi atostogauti susiruošė?
Komisaras šyptelėjo:
— Nusikaltėlis — ištvermingas. Dirba be poilsio dienų, Taigi tu jo nepranoksi. Aš manau taip, pasakysiu kaip paslaptį: mudviejų jau nebebus, o mūsų pamainai darbelio atsiras.— Ir rimtai pridūrė: — Nebaigtų darbų dabar, rodos, neturi?
.— Antonas Tichomirovas.
Komisaras išėjo iš užstalės ir uždėjo trumpą ranką Mazinui ant peties:
— Dėl Tichomirovo, Igori Nikolajevičiau, padėk tašką. į painiavą su juo pakliuvome.
Tai buvo įsakymas, ir Mazinas negalėjo nuneigti, kad jis nepagrįstas. Tačiau jam atrodė būtina pabrėžti, jog paklūsta drausmei:
— Klausau.
— Taigi.
Komisaras atsiduso su palengvėjimu. Matyt, jis įtikinėjo ne vien Mažiną, bet ir patį save. Tačiau, šiaip ar taip, nemalonus klausimas buvo išspręstas:
— Tai kada eisi poilsiauti?
Mazinas pažvelgė pro langą. į stogą barbeno rudens lietus. „Ne pyragai, žinoma, bet jeigu jau pražiopsojau vasarą...'1
— Kuo anksčiau,- tuo geriau. Iki liepos vis tiek toloka.
— Medicina tvirtina, kad poilsis žiemą naudingesnis.
— Žiemos dar reikia palaukti.
Komisaras pagavo jo žvilgsnį:
— Rudenį irgi ne kiekvieną dieną lyja. Ir išvis jūs, jaunimas, gyvenimo kaip reikiant nevertinate. Liepą jums duok arba rugpjūtį, o kitas laikas niekam tikęs. Tiktai metams bėgant pradedi suprasti, kad kiekviena diena savaip graži, bet kol į protą ateini, nedaug belieka tų dienų.