Mazinas žinojo viršininko silpnybę. Visus, netUrinčius penkiasdešimties, jis laikė jaunais. Beje, gal tai ir logiška. Juk patsai Mazinas jaunais laiko trisdešimtmečius...
— Liepą kaip tik ir praleidau. Tiek to, duokite lapkritį.
Taip netikėtai baigėsi šitas pokalbis. Ir Mazinas net nežinojo — ar džiaugtis, kad taip pakrypo įvykiai, ar liūdėti. Tik instinktyviai jam knietėjo mintis, kad Tichomirovo bylos dar nepadėtas galutinis taškas. O gal ir jokio instinkto nėra, vien nuovargis— todėl ir šitas nerimas, abejojimas savimi? Tada atostogos iš tikrųjų labai praverstų. Jis grįžo į savo kabinetą ir susimąstė. Tichomirovo užrašų knygelė svėrė kišenę. Igoris Nikola-jevičius išsiėmė ją ir atsivertė, kur pakliuvo.
„Ir vis dėlto žmogus — tai mašina su ribotomis galimybėmis, nors mes nė nežinome tų galimybių ribų".
„Jeigu jis dar galėtų rašyti, tai pridurtų: „Žmogus — tai mašina, kurios negalima mesti iš šeštojo aukšto",pagalvojo Mazinas su niūroku humoru.— Bet tobulos konstrukcijos mašina gaii iškristi ir pati. Ar negali? Tiek to! Gana!"
Jis ištraukė stalčių ir išsiėmė popieriaus lapą. Didelėmis raidėmis parašė: „Nutarimas", paskui įprastinę antraštę, nurodydamas vietą, vardus ir datas. Palūkėjo, ieškodamas tinkamos formuluotės, ir trumpai išdėstė bylos esmę.
„Atsižvelgiant j tai, kas aukščiau išdėstyta... Tichomirovo A. D. mirties priežastis — nelaimingas atsitikimas". Susiraukė, vedžiodamas nuvalkiotus žodžius „iškrito pro langą", ir užbaigė greitai, įprastine fraze: „Bylą nutraukti dėl nusikaltimo sudėties stokos".
Paskui brūkštelėjo pareiškimą dėl atostogų, susuko abu raštus vanzdeliu ir žengė pas komisarą. Koridoriuje budėtojas nešė paštą.
— Ar man kas nors yra?
— Rodos, laiškas.
— Malonėkite palikti ant salol
Po penkių minučių komisaras užrašė pareiškimo kampe rezoliuciją, Mazinas atidavė jj mašininkei, kad ta parašytų įsakymą, ir sugrjžo j kabinetą.
Ant stalo gulėjo laikraščiai ir pigus mėlynas vokas be paveikslėlio. Tokie vokai priminė karo metus. Bet tada tai buvo kone prabanga, įprastinis buvo trikampiukas. Ant voko pusiau spausdintomis raidėmis išvedžiotas adresas ir pavardė. Siuntėjo adreso nebuvo. Mazinas pasižiūrėjo į pašto antspaudą. Laiškas pasirodė esąs vietinis. Jis paėmė žirkles ir nukirpo voko kraštą. Jame buvo raštelis:
„Aritonai! Mums reikia susitikti. Kalba čia ne apie mane.*At-eisiu šiandien būtinai, nors ir vėlai grįžtum. I."
Apačioje buvo data — rugpjūčio 23. Tai buvo Tichomirovo mirties diena. Mazinas atidžiai apžiūrėjo lapelį, bet jame nerado daugiau nė žodžio. Ir išvis daugiau nieko voke nebuvo. Jis padėjo raštelį ir paprašė vidiniu telefonu komisaro priimamojo:
— Lenočka?
— Taip, aš,— atsakė mašininkė.
— Ar jau parašėte įsakymą dėl mano atostogų?
— Parašiau, tuoj duosiu pasirašyti ir nunešiu į buhalteriją. O kas?
Masinas kiek patylėjo ir pasakė:
— Ne, nieko. Duokite pasirašyti.
Jis padėjo ragelį ir šyptelėjo. Jam atėjo į galvą įdomi mintis.
p
Kitą dieną Mazinas gulėjo namie ant sofos ir skaitė žurnale išspausdintą anglų rašytojo romaną. Įvykiai romane vyko atogrąžų saloje, kurios valdytojas būtų galėjęs atrodyti kaip operetės figūra, jei nebūtų liejęs tiek daug kraujo. O tarp nužudytųjų bjvo vienas užsienietis niekuo neišsiskiriančia Džonso pavarde, turintis tamsią praeitį. Vieni jį laikė apsukriu avantiūristu, kiti — didvyriu, daug kam jis patiko, nors buvo tiktai silpnas žmogus, svajojęs apie tai, ko negalėjo padaryti.
Džonsas, tiesę sakant, romane nebuvo pagrindinis asmuo, bet kažkodėl kaip tik jis patraukė Mažino dėmesj, gal todėl, kad Mažinąs ne kartą buvo sutikęs žmonių, kurie atrodė visai ne tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Bet apskritai ne skaitymas jam buvo galvoje. Jis bandė atkurti faktus, susijusius su Tichomirovo byla.
Pirmas įrašas Mažino bloknote atsirado tada, kai profesorius Koždestvenskis mėgino išaiškinti jam, kokią svarbią temą nagrinėjo Tichomirovas.
Profesorius atrodė taip, kaip mokslininkus vaizduoja knygos ir kino filmai. Barzdelė. Taurūs žili plaukai ir šiek tiek grebluojanti šneka. Ir, žinoma, mandagumas, dėmesingumas.
— Tiesą sakant, Tichomirovo darbo idėjos nėra naujos, gerbiamas Igori Nikolajevičiau.—Jis iškart įsidėmėjo, kaip kreiptis į Mažiną, ir tuo, ko gero, skyrėsi nuo išsiblaškiusio kinematografinio savo stereotipo.—Jos priklauso mūsų tėvyniniam mokslui, bet, deja, suprantate,—jis apsiniaukė,—tasai, taip sakant, debesis, kuris praslinko virš genetikos, neliko be pasekmių... Todėl taip džiugina kiekvienas šuolis į naujus laimėjimus. Ir kaip skaudu tai, kas įvyko. Antonas Dmitrijevičius, be abejonės, būtų galėjęs išaugti į rimtą mokslininką.
„Gabus mokslininkas",— pasižymėjo Mazinas.
— Kalbama apie evoliucinę biochemiją. Labai, labai perspektyvi mokslo šaka. Bet pamatai glūdi giliai. Antonas Dmitrijevi-čius tyrinėjo Konstantino Romanovičiaus Krotovo kūrybinį palikimą.
— Krotovo?
— Taip, taip. Drįstu pridurti — kitados mano artimo draugo. Deja, jis nebesulaukė, taip sakant, nepakėlė jam tekusių karčių nusivylimų, bet labai džiaugtųsi... Ir aš, kaip jo bičiulis, jaučiau pareigą padėti talentingam vaikinui. Mes vieningai nutarėme, kad Tichomirovo darbas vertas daktaro laipsnio. 2inoma, tai buvo didelė staigmena jaunam žmogui. Jam buvo pasiūlyta pateikti savo disertaciją vėl ginti, jau kaip daktarinę.
— Vadinasi, Tichomirovas neturėjo priežasčių sielotis tą dieną?
— Na ką jūs! Didžiulė sėkmė. Toli gražu ne kiekvienas mokslininkas galėtų .tikėtis... Tokių atvejų, kai kandidatinei disertacijai suteikiama teisė pretenduoti į daktarinę, labai reta! Ir staiga tokia pritrenkianti atomazga... Atleiskite, aš vis negaliu atsitokėti.
„Retas atvejis. Evoliucinė biochemija. Krotovo idėjos"—štai, regis, ir viskas, ką galėjo perskaityti Mazinas savo bloknote. Ne. Dar išvados.
„Jaunas (kaip daktaras). Kaip kandidatas, ko gero, nelabai. Gabus, turėjo paramą (jokios kovos su rutinieriais). Jokių priežasčių nepasitenkinimui ir tuo labiau nusiminimui. Šiaip ar taip, visuomenine linija".
O asmenine?
„Ina Krotova". Pabraukta...
— Aš esu priverstas sutrukdyti jus, Ina Konstantinovna, bet noriu, kad mane teisingai suprastumėte.
— Aš suprantu jus. Jūs vykdote savo tarnybinę pareigą.
— Taip. Mums reikia nustatyti Antono Dmitrijevičiaus Ticho-mirovo mirties aplinkybes. ,
— Kuo galėčiau padėti?
— Jūs pažinojote Tichomirovą?
— Pažinojau... kadaise labai artimai.
Ji žiūrėjo tiesiai jam į akis, laibais pirštais maigydama ant stalo trintuką.
— Prašom nusiraminti. Aš tik prašau jus padėti tardymo organams. Jūs turite teisę sakyti vien tai, ką manysite esant reikalinga.
— Dėkoju jums.
—.'„Aš išsiaiškinau, ką^ Tlcliomirovui moksliniai reikalai klojosi nepaprastai gerai, bet ar jis neturėjo asmeninės traumos, kokių nors asmeninių aplinkybių, kurios būtų komplikavusios jo gyvenimą?
— Ne, kiek man žinoma, Antonas mokėjo ir asmeniniame gyvenime taip pat nuosekliai siekti užsibrėžtų 'tikslų kaip ir moksle. Nors,,įmano žinios pasenusios. Gal jo sužadėtinė galėtų jums papasakoti ką nors esmingesnio.
Tai buvo sunkus pokalbis sų atstumtu moterimi. Bet- ji laikėsi labai geraiiiTiktpi į pabaigą jos tjępvai neišlaikę.
— Jūs žinomo biologo Krotovo duktė?
— Taip.
— Jūsų tėvo darbai... ■
— Apie tėvo darbus aš nenorėčiau kalbėti. Esu menotyrininkė, o ne biologė. !
Įrašas pasibaigus pokalbiui: