„Asmeninis gyvenimas irgi be komplikacijų. Turėjo meilužę, vesti nusprendė kitų, bet santykiai nutrūko be dramos. Matyt, abipusis nusivylimas. Nors moteris, suprantama, įžeista
Žodį „nusivylimas41 Mazinas vėliau perbraukė ir viršuj parašė: „Atšalimas11.
Ir dar įrašas:
„Sužadėtinė — Svetlana. Panaši j tas merginas, kurias mėgsta fotografuoti korespondentai komjaunimo statybose. Net su kasa11.
— Jūs ketinote ištekėti už Antono Tichomirovo?
— Aš jį mylėjau.
Jinai sukūkčiojo.
— Tichomirovas buvo vyresnis už jus?
— Taip, dešimčia metų.
— Ir jūs, žinoma, supratote, kad jis buvo ir įsimylėjęs, ir turėjęs rimtesnių santykių su moterimis?
— Jis buvo vedęs. Jis man %akė.
Apie žmoną Mazinas išgirdo pirmąsyk.
— Kaip jis aiškino savo skyrybas su žmona?
— Juodu išsiskyrė seniai, prieš ketverius ar penkerius metus. Jie buvo skirtingi žmonės.
— Tik tiek?
— Argi to maža? — paklausė ji su jaunystės naivumu.
— Tai viskas, ką jis buvo sakęs jums apie savo buvusią šeimą?
— Apie buvusią .žmoną jis kalbėjo mažai. Sakė, kad žmonės skirdamiesi neturėtų žeminti vienas kito priekaištais, nes abu yra atsakingi.
— Ką gi, protingai. O apie Iną Krotovą irgi žinojote?
— Antonas neturėjo paslapčių nuo manęs.
— O ką jis kalbėjo jums apie Krotovą?
— Jie draugavo nuo vaikystės. Jų santykiai buvo sudėtingi, bet jie abu klydo. Jam labai nesisekė asmeniniame gyvenime, ir aš labai norėjau, kad su manim jis būtų laimingas.
— Ir j is buvo laimingas su jumis?
— Žinoma. Nors mes ir nespėjome susirašyti.
— Judu dažnai matydavotės?
— Taip, kasdien.
— Ar jums neatrodė, kad Tichomirovą kažkas slegia, kad jis susirūpinęs?
— Su manim jis visada buvo ramus.
— O jis neturėjo priešų, pavyzdžiui, pavyduolių?
— Antonas priešų? Ką jūs?!
To'kį pat klausimų jis pateikė Igoriui Roždestvenskiui. Ir tas atsakė taip pat!
— Antonas? Priešų? Ką jūs?
— Jūs, Igori Anatoljevičiau, pažinojote Tichomirovą geriau už kitus. Jis buvo jūsų draugas, ar ne taip?
— Draugas? Taip. Buvo. Mes užaugome viename kieme. Aš, jis ir Ina Krotova. Jis labai patiko jos tėvui. Senis visada su juo terliodavosi. Parinkdavo įdomesniu knygų ir nupirkdavo šokoladinių saldainių. Antonas buvo saldumynų mėgėjas.
— Tai buvo dar prieš karą?
— Taip. Kai prasidėjo karas, mes evakavomės, Krotovai pasiliko, Antonas su motina išvažiavo į kaimą pas gimines. Aš jo gal dešimt metų nemačiau. Paskui jis pasirodė su medaliu. Buvo baigęs kažkokią kaimo mokyklą ir atvyko stoti į universitetą. Bet tada mudu irgi matydavomės retai. Jis pavėluotai buvo pradėjęs lankyti mokyklą ir mokėsi dviem kursais žemiau. Gyveno bendrabutyje.
— O su Ina Krotova ar juodu susitikinėjo tuo metu?
— Ne, juodu negalėjo susitikinėti. Ji mokėsi Leningrade.
— Kaip mokėsi Tichomirovas?
— Gerai.
— Bet aspirantūroje jo nepaliko?
— Ne.
— Kodėl?
— Laikas turėjo įtakos. Jis buvo neatsargus, vadino Krotovą genialiu mokslininku. O ‘Kfotovas buvo laikomas mendelininku. Todėl ir nepaliko.
— Tai įžeidė Tichomirovą?
— Nežinau. Jį traukė žemė. Sakė, kad tikroji laboratorija būtent ten. Kaip tik ir vedė. Kartu ir išvažiavo.
— Ar ilgai jis dirbo periferijoje?
— Trejus ar ketverius metus.
— Tichomirovas sugrįžo, norėdamas įstoti į aspirantūrą?
— Taip. Tuo metu' genetika pradėta po truputį reabilituoti.
— O žmona liko kaime?
— Taip. Jie išsiskyrė.
— Ar jie turėjo vaikų?
— Vieną vaiką. Sūnų.
— Ar Tichomirovas padėdavo šeimai?
— Matote, kaip aspirantas jis neturėjo didelių galimybių, bet, manau, padėdavo.
— O Ina Krotova...
— Čia aš negaliu būti jums naudingas. Jų santykiai manęs nedomino.
Tuo vertėjo suabejoti, bet jei vaikinas nenori raustis intymiame draugo gyvenime... Pagaliau ar yra prasmės raustis?
— Ką jūs galėtumėte pasakyti apie Tichomirovą keliais, žodžiais? Koks jis jums atrodė?
Roždestvenskis pagalvojo:
— Kaip sportininkas aš visada jam pavydėjau. Man stigo jo atkaklumo. Jei jis būtų sportavęs, tai būtų galėjęs daug pasiekti.
Kažką panašaus buvo sakiusi ir Ina.
Bet tokie žmonės nebaigia gyvenimo savižudybei Užtat jie kartais nužudomi.
Kaipgi visa tai įvyko, velniai griebtų?
Tądien Antonas Tichomirovas gynė disertaciją. Kandidatinę, kurią buvo parengęs jau seniai. Bet kažkodėl atidėliojo gynimą. Sakė, jog reikia paieškoti naujų faktų, naujų duomenų. Ir surado, nes, kai disertacija buvo pateikta ginti, oponentai vieningai pareiškė — kandidatinės rėmai peržengti, tai didelis indėlis į mokslą, disertaciją galima laikyti daktarine...
Tai įvyko rugpjūčio mėnesį, kaitra dar nebuvo atlėgusi. Roždestvenskis gyveno tėvo viloje užmiesty, o naujas kooperatinis jo butas stovėjo tuščias. Tichomirovas buto neturėjo. Tiktai kambarį bendrabutyje.
— Kodėl Tichomirovas gyveno jūsų bute?
— Jo sąlygos bendrabutyje buvo nekokios, ir jis paprašė mane. Kad galėtų baigti disertaciją.
— Ar jis tik dirbo, jūsų bute* ar nakvojo ten?
— Kartais, net dažnai. Šiaip ar taip, aš jam nedraudžiau.
— Ar pas jį užeidavo pašalinių žmonių?
— Ką reiškia „pašalinių4*?
— Žmonių, kurių jūs būtumėt nepažinojęs. Arba apie kuriuos būtumėt nežinojęs? Moterų?
Roždestvenskis gūžtelėjo pečiais:
— Apie tai geriau būtų pasiteiravus kaimynų.
— Aš domiuosi ne iš tuščio smalsumo.
— Kaip tik todėl ir nenorėčiau liežuvauti. Juk jus domina faktai?
Bendriausiais bruožais jie buvo tokie.
Po gynimo kaip įprasta buvo banketas. Jis baigėsi anksti, apie vienuoliktą valandą. Paskui Tichomirovas išvažiavo namo, tiksliau sakant,— į Roždestvenskio butą. O pusę penkių sargas
225
15. N. Oganęsovas
išvydo jo lavoną. Ekspertizė nustatė: mirties priežastis — nukritimas, jokių grumtynių, prievartavimo žymių nepastebėta. Teisybė,* lavonas atrodė ne per geriausiai. Vis dėlto šeštas aukštas. Ir kambaryje visur buvo tvarka. Nieko nepavogta. Jokių požymių, kad tai būtų smurtinė mirtis. Ir jokio raštelio, liudijančio savižudybę. Bet kuriam galui lipti ant palangės vidurnaktį? Ar maža ką girtas gali padaryti? Tačiau Tichomirovas buvo ne iš tų, kurie nusigeria ligi žemės graibymo.
— Jis visada žinojo savo normą,— tarė Roždestvenskis.— Stiklinė konjakp ar butelis sausvynio tokiam vyrui vieni juokai. Tik pralinksmėdavo šiek tiek.
— Betgi čia banketas, ypatinga proga.
— Nepasakyčiau, kad tai banketas. Formaliai disertacija nebuvo patvirtinta kaip daktarinė. Todėl viskas vyko kukliai. Draugiška vakarienė, užtvirtinanti tam tikrą etapą,— ir tiek.
— Žmonių nedaug?
— Oficialūs asmenys. Daugiausia seniokai. Nusigerti buvo neįmanoma.
— O moterų?
— Moterų nebuvo.
— Net Svetlanos?
— Aš gi sakiau.
Viskas, ką jis sakė, buvo logiška. Ir sutapo su kitų parodymais...
Ir su Svetlanos...
— Svetlana, jūs dalyvavote ginant?
— Ne.
— Kodėl? Argi žmogus, su kuriuo siejate savo gyvenimą, nepakvietė jūsų į tokį įvykį?
Klausimas jos nesuglumino:
— Jis prašė manęs neateiti.
— Šit kaip!
— Pasakė, kad gynimas atsakingas ir jam reikia būti labai susikaupusiam. Jis pasakė: „Jei aš pamatysiu tave auditorijoje, tai daugiau galvosiu apie tave nei apie disertaciją, ir tie seniai prikibs prie manęs dėl ko nors“.