Ką gi, ir čia būta tam tikros logikos.
— Atleiskite, ir daugiau jūs nematėte Tichomirovo?
— Ne.
Pauzė.
— Tiktai kalbėjau su juo telefonu.
— Apie ką?
— Jis paskambirio iš restorano. Pasakė apie savo sėkmę, kad vakarienė greitai baigsis... ir kvietė atvažiuoti pas jį.
— Į Roždestvenskio butą?
— Taip. Bet aš nevažiavau.
— Kodėl?
— Ką jūs! Naktį, viena, j svetimą butą?
— O kur jis skambino jums?
— į bendrabutį. м
— Bendru telefonu?
— Taip.
— Ar jūsų pokalbį kas nors girdėjo?
— Kurgi ne! Jūs mūsų Cerberio nepažįstate. Mes taip vadiname budinčiąją sargę. Ji girdi, kas ką galvoja, ne tik ką kalba telefonu.
— Ar jūsų pokalbis nebuvo ginčas? Ar jis negalėjo išmušti jūsų sužadėtinio iš pusiausvyros?
— Ką jūs! Antonas buvo toks laimingas!
— Bet jūsų atsisakymas...
— Aš juk atsisakiau ne todėl, kad nenorėjau jo matyti.
— Žinoma. Jūs tik pamanėte, kad toks susitikimas ne visai patogus?
— Taigi. Ir jis suprato mane.
— Gal prisimenat, Igori Anatoljevičiau, ar Tichomirovas neskambino kam nors iš restorano? •
Atsakė ne iš karto.
— Regis, skambino. Taip, taip, skambino.
— Ar nežinote, kam?
— Svetlanai.
— Apie ką juodu kalbėjosi?
— Aš nesiklausau svetimų pokalbių.
— Atleiskite. Bet jūs paskutinis matėte Tichomirovą gyvą, todėl jūsų žinios ypač svarbios.
— Aš pasakoju viską, ką žinau, o ko nežinau — nemanau, kad būtų galima pasakoti.
— Tai, žinoma, teisybė. Taigi po banketo ar nedidelės vakarienės, kaip jį pavadinote, Tichomirovas išvažiavo į jūsų butą. O kur nuėjote jūs?
Užuot atsakęs, jis paklausė:
— Argi tai turi ką bendra su byla?
— O argi tai paslaptis?
Roždestvenskis šyptelėjo:
— Tiktai milicijai. Bet Jei garantuojate, kad man bus atleista... Turbūt turite kokių nors švelninančių taisyklių atgailaujantiems nusikaltėliams?
— Žiūrint, koks nusikaltimas.
= Nusikaltimo, tiesą sakant, nejvyko. Bet, Jūsų požiūriu, Jis būtų galėjęs {vykti.
Masinas suprato, jog kalbama apie kažkokį menkniekį, bet ne-žinojo, ar čia tikras menkniekis, ar prasimanytas.
= Gerai, surisikuokite! Atgailaujančios galvos kardas nekerta,
= Matote, ai pasielgiau kiek lengvabūdiškai, Į restoraną at= važiavau automobiliu, Na, suprantama, ir ii ten važiavau auto? mobiliu, būdamas, kaip jūs pratę sakyti, lengvai apsvaigfs,
nusižengimas dėl senaties atleistinas?
= Jeigu pažadate ateityje,,,
= Prisiekiu savo paties ehromosomomisl
Roždestvenskis pagyvėjo ir pabandė juokauti,
„Negi J| tikrai trikdė šis atvejis?”
— Kur jūs nakvojote?
— Tėvo viloje,
— Ar nuvažiavote tenai tiesiai Iš restorano?
— Ne, buvau užvažiavęs pas vieną žmogų. Jeigu leisite, jo aš neminėsiu.
— Moteris? įi; i,
— Taip. Bet jos neradau, todėl.. jį, gegaips rpatvirtintt mano žodžių. Užtat toliau turiu tikrą alibi.
— O jums reikalingas alibi? и ,;:
— Tikriausiai, jeigu domitės mano persona. Taigi pakeliui prisiminiau, kad viloje nebėra nė lašo degtinės, parduotuvės jau buvo uždarytos, ir aš nusprendžiau užsukti { „Kaukazo** restoraną ir paprašyti butelio konjako. Išsineštinai, žinoma.
—- Tai ir yra jūsų alibi?
Visiškai teisingai. Mes labai maloniai pasišnekėjome su Admirolu. Toks solidus vyriškis — durininkas. Panašus { admirolą Makarovą.
— Kelintą valandą judu šnekėjotės?
-—Garbės žodis — neprisimenu. Juk nemaniau, kad to prireiks.
O kas liko bloknote Iš šito pokalbio? Nedaug: „Admirolas patvirtino".
— Ar seniai dirbate restorane?
— Dvylikti metai.
— Gerai pažįstate Roždestvenskj? ' - ■
— Lankosi pis mus.
=» Ar pardavėte Jam konjako?
— Priprašė, Ai nenorėjau Išnešti = tai draudžiame. Bet Jis sake; „Pasitarnauk, tėvuk, senam klientui. Mane draugui šventė". Na, pasitarnavau... Matau, vaikines visas sulytes.
= Kelintą valandą tai buvo?
= Argi įsidėmėsi? Pamenu, kad lijo,= štai ir viskas.
Ar buvo tue metu dar gyvas Tiehemirevas? Žemė po Jo kūnu liko sausa. Vadinasi, žuvo anksiiau, negu pradėjo lyti. Bet bu= tas toli nuo restorano, ir lietus galėjo lyti ne visur vienu metu. O Jei Tiehemirevas buvo gyvas, tai kas buvo su Juo bute? Ar nieke? Vienas?
Masinas prisiminė Roždestvenskio butą. Paprastas šiuolaiki-nis dviejų kambarių butas, Gerai išplanuotas. Kambariai atskiri, Virtuvė, Du balkonėliai, Vienas didžiojo kambario, bendras su kelmynais, pertvertas metalinėm grotelėm, apsiraizgiusiom valgo* muoju batatu. Kitas — mažytis, virtuvės. Mazinas pamatė, kad šito balkono durys su angliška spyna.
— Kam čia užraktas? — paklausė Jis Roždestvenskj.
— Antonaš įtaisė. Bijojo, kad manęs neapvogtų.
— Šeštame aukšte?
— Salimais yra gaisrinės kopėčios. Aš sakiau, kad tai nesąmonė. O'jisi 'V.^Atsarga gėdbs nedarb; !Aš nakvoju ne kasdien ir už tavo turtą atsakyti neketinu". Ir nupirko spyną.
Tą naktį durys buvo užrakintos. Mazinas prisiminė, kaip pasuko užraktą ir išėjo į balkonėlį. Kopėčios iš tikrųjų buvo gretimai. Jis sugrįžo per virtuvę į kambarį, kurį Tichomirovas paliko taip neįprastai. Tiktai ten langas buvo atdaras, ir ant palangės buvo Išlikusios neaiškios Tichomlrovo batų žymės, tiesą sakant, vieno bato. Lietus jas buvo bevelk nuplovęs.
Roždestvensklul šis kambarys atstojo kabinetą Ir miegamąjį. Vienoje pusėje stovėjo tachta Ir rašomasis stalas, kitoje — stelažai su knygomis. Ant sienos kabėjo portretas — vidutinio amžiaus vyriškio senoviniais, be rėmelių akiniais. Gregoras Mende-Ils. Regis, jisai augino žirnius vienuolyno sodelyje. Žirnius augina daug kas, bet jam pavyko pastebėti tai, ko nepastebėjo kiti: atsitiktinumuose Įžvelgti dėsningumą. Mazlnul Irgi reikėjo kai ką pastebėti šiame paprastame kambaryje.
O jis nepastebėjo.
Nepastebėjo raštelio autoriaus pėdsakų.
šiaip jau pėdsakų buvo .ganėtinai. Iš neplautų indų, iš su-maigytų ant tachtos pagalvių, iš nuorūkų peleninėje nesunku buvo padaryti išvadą, jog čionai lankydavosi daug kas. Tačiau visa tai buvo vien įprastinė viengungiško buto netvarka, įvairiu metu užsukusių žmonių pėdsakai, kurių, svarbiausia, jie nė neslėpė. Nepasisekė ir su kaimynais. Artimiausi buvo išvykę atostogų. Viršutinis tąnakt grįžo vėlai ir tuoj pat nuėjo miegoti — nieko negirdėjo. Apatiniai girdėjo žingsnius kambaryje, bet tvirtinti, kad vaikščiojo dviese, negalėjo.
Tai kas gi čionai buvo atėjęs? Ar šis vizitas susijęs su Tichomirovo mirtimi? Mazinas to nežinojo. Betgi yra kažkas, kam tatai žinoma. Jis persiuntė raštelį. Kokiu tikslu?
Raštelis reiškė, kad Antono Tichomirovo mirties dieną su juo norėjo pasimatyti turbūt artimas žmogus kažkokiu svarbiu reikalu.
O gal... kažkas nori tuo įtikinti Mažiną, sufabrikavęs raštelį, šiaip ar taip, laiško siuntėjas suinteresuotas, kad tardymas vyktų jam reikiama linkme.
Vadinasi, Tichomirovo mirties a'tveju esama kai ko, kas peržengia paprasto atsitiktinumo ribas, yra ir žmonių, kuriems ne vis tiek, kokias išvadas padarys tardytojas. Bet ar jie nori padėti atskleisti tiesą, ar, priešingai, supainioti jį, kad išvengtų galimo įtarimo?
Ko gero, tai pirmas iš dešimties klausimų, svarbių ir tokių, kurie neatrodo svarbūs, bet gali būti labai svarbūs.
Teisybė, Mazinas buvo linkęs manyti, kad raštelis yra tikras. Parašytas jis seniai. Tai matyti ir be ekspertizės: susigulėję sulenkimai, išblukusios pieštuku rašytos raidės...
Na, o toliau?