Kaip raštelis pateko į persiuntusio jį žmogaus rankas?
Ar skaitė jį Tichomirovas?
Ar įvyko jo susitikimas su I.?
Kas per vjenas tasai I.?
O gal viena?
Juk Roždestvenskio vardas Igoris, o Krotovos — Ina... Atsakyti į šiuos klausimus kol kas neįmanoma. Reikėjo faktų. Bet Mazinas žinojo, kad sėkmė, kaip ir nelaimė, neaplanko viena. Jeigu ledas pradėjo eižėti, tai greitai pajudės. Ir jis neketino laukti ledonešio ant kranto. Atsikėlė nuo sofos, užsimetė apsiaustą ir išėjo į lauką.
Namas, kuriame gyveno Roždestvenskis, kartu su keturiais tokiais pat devynių aukštų pastatais stovėjo naujojo Kosmonautų prospekto gale. Mazinas nusigavo į ten troleibusu. Piko metu čia būna karšta, bet vidurdienį troleibusas ėjo beveik tuščias, ir Mazinas susidomėjęs žvilgčiojo į namus, kurių nebuvo prieš metus. Paskutinė stotelė buvo būsimoje aikštėje, ir laikraščiai ne kartą spausdino visokiausius projektus aukštyn šaunančių betono, aliuminio ir stiklo statinių, kurie turėjo atidaryti čia vartus j miestą ir parodyti svetimšaliams turistams mūsų pasiekimus. Tačiau kol kas į stotelę teko kastis takais, atkakliai pramintais per tirštą išklampotą purvą. Laimė, kad užsieniečių tokiu metų laiku būna mažai, ir takais vaikščiojo savi, prie laikinų trūkumų pratę žmonės. Mazinas prisijungė prie argonautų, pagalvojęs, kad neblogai būtų pastačius aikštėje, greta kitų statinių, paminklą nežinomam pėsčiajam, pametusiam purvyne kaliošus. Bet visos šios mintys tuoj pasimiršo, kai tik jis ėmė žingsniuoti kietu asfaltu.
Mazinas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad Roždestvenskio neras namie, ir tai jį visiškai -patenkino, nes susitikti su juo buvo nepasirengęs, pagaliau ir pats vizitas galėjo pasirodyti anam keistas, ypač jei Roždestvenskis žino, kad Mazinas atostogauja. O atostogų Igoris Nikolajevičius nusprendė neatidėlioti, nors kaip tik dabar komisaras, ko gero, ir nebūtų skubinęs užbaigti bylą. Mazinas norėjo, kad tasai, kuris persiuntė raštelį, nuspręstų, jog viskas baigta ir daugiau nebėra ko nerimauti. Žinoma, apie šiuos samprotavimus reikėtų pranešti vyresnybei, bet Mazinas tikėjosi pateikti prie pranešimo šį tą daugiau nei ano-nimis raštelis.
Tarp namų buvo asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Mazinas atpažino juodą Roždestvenskio „Volgą“ ir staiga pasijuto netvirtai: „Lyg koks privatus detektyvas!11 Ir jis pajuto simpatiją tiems privatiems sekliams. Kiekvienas turi teisę pasiųsti tave velniop. Ne, visai kas kita, kai gali įkišti ranką į kišenę ir išsitraukti... ne revolverį, žinoma, o tarnybinį pažymėjimą. Su tokia knygute kur kas lengviau. Bet šiandien ji liko namie. Juk tardymas baigtas.
— Sveiki gyvi, draugas viršininke!
Mazinas atsigręžė.
Jis stovėjo prie Roždestvenskio automobilio, o jį sveikino senukas karišku lietpalčiu. Mazinas ne iš karto atpažino jį su šituo ilgu apsauginės spalvos užsimetamu apsiaustu.
— Sveiki.
— Neatpažįstate?
— Jūs sargas, Vasilijus Prokofjevičius?
— Tikrai taip,— nusišypsojo senis, patenkintas, kad jį atpažino.— Taip sakant, pirmutinis jūsų liudytojas.
Tai jis, sargas, pamatė rytą negyvą TichomSrovą pievelėje ties langu.
— Ar neatsirastų papirosiuko, draugas tardytojau? Nemėgstu cigarečių.
— Apgailestauju, Vasilijau Prokofjevičiau, ne .rūkorius.
Mazinui buvo apmaudu. Jis norėjo pavaikščioti čia vienas,
o dabar Roždestvenskis tikriausiai sužinos apie jo vizitą, iš to jau jokios naudos. Nebent paprašius senioką tylėti?
O sargas aiškiai džiaugėsi susitikimu ir elgėsi draugiškai. Nuo Prokofjevičiaus šiek tiek atsidavė alkoholiu.
— Va čia jūs visai teisingai darote, draugas viršininke!
— Ką teisingai? — nesuprato Mazinas.
— Ogi kad nerūkote. Amerikos mokslas tiksliai nustatė: nuo šito dalyko vėžys atsiranda.
— Iš kur jūs žinote apie Amerikos mokslą?
Sargas įsižeidė.
— Jei aš sargauju, tai gal manot, kad visai tamsuolis esu? Nagi mano sūnus majoras, jei norite žinoti. Vien laikraščių už dvidešimt penkis rublius išsirašo. O sargauju, kad naudą duočiau, o ne dėl nemokšiškumo.
Ir senis išsiėmė iš po apsiausto pakelį cigarečių.
— Apie mokslininkus girdėjote, o rūkote,— šyptelėjo Mazinas.
— Va šitai, tiesiai pasakysiu, dėl silpno charakterio,— noriai prisipažino Prokofjevičius.— Mokslas tai vienas dalykas, o žmogus — visai kas kita. Dabar ir mokslas tai pripažįsta.
„Rasi per atostogas galima leisti sau ir paplepėti4*,— nusprendė Mazinas, nematydamas kol kas išeities iš susidariusios padėties.
— O ką jis pripažįsta?
— Ogi tai, kad žmogus nuo genų priklauso! — pareiškė senis triumfuodamas ir įsidėjo cigaretę į retadantę burną.— Taip sakant, koks kieno genas, tai toks jo ir likimas!
— Ar tik ne Roždestvenskis jus apšvietė? — paklausė Mazi
nas, nusistebėjęs savotiška hipoteze.
Priešais priekinį „Volgos44 stiklą ant virvutės siūbavo raudonos ir juodos spalvos velniukas.
— Ir su juo pasišneku. Atvirai sakant, prisipažįstu šitą savo
silpnybę — protingus žmones gerbiu ir visada džiaugiuosi ką nors nauja sužinojęs.
— O kaip jūs susipažinote?
— Nagi kartais jo mašiną pasaugau. Garažo čia kol kas nėra, tai mane žmonės ir paprašo: pasaugok, Prokofjevičiau, vis tiek sargauji. Iš teisybės, kodėl geram žmogui nepadėti?
— O Roždestvenskis geras žmogus?
Senukas dirstelėjo j Mažiną būgštaudamas:
— Kaip čia suprasti, ar tarnybine tvarka interesuojatės, ar tik šiaip, kaip žmogus?
— Kaip žmogus,— užtikrino Mazinas ir pagalvojo, kad privati paieška turi, ko gero, ir savų privalumų.
— Jei kaip žmogus, tai tiesiai pasakysiu — mandagus ir pagarbus. Jokių patyčių, ne taip, kaip kai kurie kiti. Jo ir mašina ' visada tvarkinga, rūpestingas žmogus. O leiskite paklausti, ar ta istorija jau baigėsi?
Prokofjevičius prislopino balsą, tardamas paskutinius žodžius.
— Baigėsi.
— Tai nelabąsis sugundė vaikiną?
— Taip, nelaimingas atsitikimas.
— Tikrai, tikrai. Tik kurių galų jis ant palangės lipo?
Mazinas gūžtelėjo pečiais.
— Vinj kalė.
— Nejaugi vidurnaktį? Nors galimas daiktas. Toksai gali.
— Jūs ir Tichomirovą pažinojote?
Pokalbis darėsi įdomus.
— Pažinojau, o kaipgi Pažinojau. Jiedu su Igoriu dideli draugai buvo. Bet anas žmogus kitoks, aš jums pasakysiu.
— O koks?
— Kiaurai tave veriantis ir išgeltęs.
Prokofjevičius nutilo, degdamasis cigaretę, tarytum jo žodžiams nebūtų reikėję paaiškinimų.
— Išgeltęs? — pakartojo klausimą Mazinas. Tichomirovas išliko jo atminty kaip gražaus stoto, sveikas vyras.— Jis, rodos, niekuo nesirgo.
— Tas ir yral Ne ligonis, o išgeltęs. Nuo charakterio šitaip būna, ne nuo negalavimo. Vadinasi, žmogų be perstojo nerimas graužia. Ir iš akių buvo matyti. Senais laikais būtų pasakę — bloga akis! Iš tokio gero nelauk. Todėl ir sakau: galėjo jis ant palangės vidurnaktį užlipti. Saus tokiam į galvą vinį įkalti ir kol neįkals — miegoti neis. Sitai aš galiu suprasti, nes žmones pažįstu... Antai Valentinas man pasakoja apie šitą, nagi Igorio, mašiną, o aš jam: ne, brolau, to negali būti niekada. Igoris niekada nepaliktų jos kelyje. Ne toks jis žmogus.
— Apie ką jūs čia, Vasilijau Prokofjičiau?
— Nagi apie mašiną.
Bet čia senis vėl pajuto nepasitikėjimą Mažinu.
— Jūsų, tai yra milicijos, šitai visai neliečia. Valka čia negalima tikėti. Tada jis buvo gerokai trūktelėjęs.
— Na, neliečia tai neliečia,— nesispyrė Mazinas, dėdamasis esąs abejingas, ir žengtelėjo, lyg ketindamas eiti.
Žmogaus sielos žinovas, kaip tai dažnai būna, pasirodė esąs naivus.