— Na ne, ne.— Prokofjičius išsigando, kad pašnekovas nenueitų ir nepaliktų jo vieno.— Jokios paslapties čia nėra. Valentinas — tai mand nuomininkas. Jis atostogų važiavo tą pačią dieną, kai Antonas iškrito pro langą. Naktiniu traukiniu važiavo. Čia, žinoma, mano kaltės yra. Parsivežė jis puslitriuką, na, neatsilaikiau, ką jau čia bešnekėti. Juk niekas nepasakys, kad mes išdykautume, sargauju aš sąžiningai. Va ir leidau sau su Valentinu, taip sakant... O paskui ir snustelėjau. Todėl tik rytą jj, An-toną, ir aptikau, o šiaip, žinoma, anksčiau būčiau pastebėjęs.
— O kuo čia dėtas automobilis?
— Ogi tuo, kad Valentinas, taip sakant, skubinosi j naktinį traukinį. Ir jam reikėjo į budintį autobusą patekti. O kai iš kurorto sugrįžo, sako, iš kalbos išėjo, kad prie autobusų stotelės Igorio „Volga" stovėjusi. Lyg ir iš velniuko atpažinęs. Manęs, kad mašina laisva, gal į miestą pametėsianti. Priėjęs, mašina lyg ir Igorio. Velniuką, sako, atpažinau. Lyg maža būtų tokių lėlių! Dabar kiekvienas taikosi žaisliuką pasikabinti. Visai kaip maži vaikai!
— O kas sėdėjo automobilyje? — nebeiškentė Mazinas.
— Ogi niekas. Tas ir yra. Kaipgi Igoris būtų galėjęs savo mašiną palikti kelyje, kai žino, kad aikštelėje ji bus prižiūrėta?
— Na ir kas toliau?
— Nubėgo į autobusą.
— Ar budintis autobusas vaikšto pagal tvarkaraštį?
— O kaipgi! Va aš ir noriu paklausti Igorį. Tegul jis pats Valkai pasako, kad ten jo „Volgos" negalėjo būti.
— Neklauskite.
— Kodėl?
— Neklauskite, sakau. Tuo metu Roždestvenskis buvo restorane.
— Na, argi nesakiau! O tas: „Igorio..." Ar maža tokių velnių...
— Ir išvis nieko nesakykite Roždestvenskiui. Jeigu tardymas baigtas, kam visokias paskalas nešioti. Žmogų be reikalo jaudinti!
— Va čia tai teisybė! Paskala — lyg kokia limpaųia liga. Ji daug žalos gali pridaryti.
Prokofjičius buvo benorįs plėtoti savo mintį, bet Mazinas jau atkišo jam ranką.
Lietus, pylęs be perstojo abu kėliniusį liovėsi nuaidėjus finaliniam švilpukui. Nedaugelis sirgalių, ištvėrusių ir stichijos spaudimą, ir savos komandos pralaimėjimą, traukė per aikštę, apeidami du betoninius futbolininkus ant pjedestalo, dar tebekovo-jančius čia, prie stadiono vartų.
Mazinas paliko tribūną 'kokios penkios minutės prieš nuaidint švilpukui ir vaikštinėjo prie paminklo, įsimaišęs tarp tų, kurie laukė bičiulių. Jis irgi laukė, nors ir nebuvo susitaręs su Rož-destvenskiu. Iš čia gerai buvo matyti juoda „Volga11, stovinti už kokių dvidešimt žingsnių, prie parko tvoros. Roždestvenskis priėjo vienas, ir, dar nespėjus jam užsidaryti durelių, ant jų nusileido Mažino ranka.
Igoris atpažino jį.
— A... Čia jūs? Sveiki.
— Čia aš. Sveiki. Kaip patiko žaidimas?
— Kaip ir lietus.
— Na, sakykim, esama ir skirtumo. Mūsų komandai stokoja ryžtingumo, o lietus jo turi per akis. Tačiau nebetrukdysiu.
Mazinas kilstelėjo ranką.
— Kur jūs? Pavėžėsiu.
— Ačiū. Jeigu pakeliui...
— Koks skirtumas!
Mazinas atsisėdo greta, ir Roždestvenskis neskubėdamas ėmė vairuoti „Volgą" tarp automobilių, pėsčiųjų ir riogsančių nerangių troleibusų.
— Kad išsėdėtum tokias rungtynes, reikia būti tvirto charakterio,—tarė Mazinas.
— Įpratimas. Aš senas sirgalius.
— Be to, sportininkas?
' — Tai jau praeitis, žaidžiau tenisą. Bet Jūs irgi išsėdėjot?
— Aš atostogauju. Kaip sakoma, baigęs triūsti, gali ir atsipūsti. ;
— Po įtokio atsipūtimo -Ir plaučių uždegimą galima gauti. Juk jus sulijo ne mažiau kaip mane.
Mazinas persibraukė ranka per sulipusius plaukus:
— Namie turiu „Medžiotojų" buteliuką užslėpęs. Beje, viengungiui tokie kuklūs džiaugsmai nesuprantami.
— Viengungio gyvenimas Irgi nesaldus. Bet Šiaip aS labiau vertinu restoraną. Oal užvažiuotume, paslšlldytume?
Mazinas pasižiūrėjo J laikrodi lr atsiduso:
— Žmona, Igori Anateljevlčlau...
Bet Roždestvenskis Jau susižavėjo Idėja:
— Ilgai neužtruksime. Paskui užveSiu jus namo.
Mazinas nusijuokė:
— štai ir pagavau jus. O gal Jūs neketinate gerti?
— Velniai griebtų! Apie tai kažkaip nepagalvojau.
— Žiūrėkite! Prarasit teises. Ir pasakykit ačiū, kad aš atostogauju, Nors, apskritai Imant, jūs beveik sugundėte mane.
— Enrikai Yra pulki išeitis. Automobllj paliksiu restorano kieme — ten mane pažįsta, o namo važiuosime taksi. Puiku?
Po kokių dvidešimt minučių juodu sėdėjo prie staliuko, Ir pažjstama padavėja, šypsodamasi Roždestvensklui, užslrašinėjo užkandžius Ir karštus patiekalus.
— O konjakėlio, Nadluša, malonėk kuo greičiau. Sustingome— br-r-r. ‘ f ' i *
— Laimingas žmogus, kurj myli padavėjos: jis sutaupo labai daug nervui pajuokavo Mazinas, žvilgčiodamas pro taurelę 1 šviesą.
— Čia teisybė. Betgi jūsų nervai tikriausiai geri?
— Mums kitaip negalima.
— Aš manau. Be to, Ir bendravimas su Išvlrkščląja gyvenimo puse turėtų išugdyti filosofišką mentalitetą.
— Maždaug taip,—atsakė Mazinas, stebėdamas, kaip Roždestvenskis pilsto konjaką.—Ačiū. Kaip sakoma, už velionio jūsų draugo sielos ramybę. Tebūnie jam lengva žemelė.
Juodu išgėrė.
— Tebūnie. Aš nesu kerštingas.
— šit kaip? Argi judu nedraugavote?
— Draugavome. Nors... tai jau praeities dalykas. Beje, Jums šita istorija, žinoma, nusibodo?
— Kodėl? '
— Vargintis dėl paprasčiausio nelaimingo atsitikimo! Juk jūs profesionalas!
— Jūsų manymu, profesionalai tik ir svajoja apie žmogžudystes? Priešingai. Tai pradedančiųjų svajonė. O Tichomlrovo byloje būta jdomių momentų. u
— Jūs taip manote? — Roždestvenskis paėmė grafinuką.
— Aš turiu galvoje ne kriminalinę, o psichologinę pusę. Istorija ganėtinai tragiška, Beprasmiškai nutrūkęs Jauno, talentingo žmogaus gyvenimas. Susidūrus su tokiais faktais, tikrai galima tapti filosofu.
— Bijau, kad Jums piešė pernelyg rožlnj paveikslą.
= Kodėl?
— Nueikite j kapines. Kokiame paminkle parašyta, kad po Juo guli niekšas? Mums patinka liaupsinti numirėlius. Amerikoje juos net parausvina. Tačiau išgerkime. Pirma taurelė manęs nesušildė.
— Išgerkime, Bet kodėl Jūs nekalbėjote apie tai tardymo metu?
= Apie ką? Aš jums dar nieko nepasakiau. Pagaliau visa, ką galėčiau pasakyti, tardymo resultatams Jokio poveikio neturės. Tichomirovas miręs, jis Iškrito pro langą, bet štai ar verta to gailėtis — nesu tikras,
Masinas kramtė citriną. Jis tikėjosi visai kitokio pokalbio Ir nelabai suprato savo pašnekovą. Tiktai matė, kad tasai apgirto ir nori Išsakyti'kažkok) seniai rūpimą dalyką.
— Gana originalu kaip senam draugui.
— Tikriausiai. Bet mes nebuvome draugai. Mums teko Jais būti arba dėtis, kad esame draugei. Nors, tiesą sakant, nežinia kuriam galui. Taip Jau buvo susiklostę mūsų santykiai. Žinote, mes Ignoruojame atsitiktinumus, bet jei Antonas nebūtų gimęs mūsų kieme, vargu ar būtų iškritęs pro mano buto langą. Kaip manote?
— Jūs keliate klausimą pernelyg tiesmukai. Jei aš daugiau žinočiau apie Tichomirovą...
— Kam? Vis tiek nieko nepatupdyslt J kalėjimą. Net paties Antono. Viešpats Dievas nusprendė su juo susitvarkyti pats. Ir ačiū dievui. Ką, nustebinau jus?
— Siek tiek.
— Taip, pasitaiko. „Jaunas, talentingas...44 O gal aš jam tiesiog pavydžiu? — Roždestvenskis Išsiėmė cigaretę.— Nors visada buvau laikomas laimės kūdikiu. Beje, nesu tikras, jog taip yra. Ne laimė svarbiausia. Gal man net visai nesisekė. Pagaliau tikriausiai ir nesisekė. Tiktai gyvenimas nelietė manęs, domėjosi kitais, o aš riedėjau juo kaip toj pasakoj bandelė, iš naivumo manydamas, jog kitaip nė negalėtų būti. 2inote, aš iš tų, kuriems sunku rašyti autobiografijas — viską pasakau keliom eilutėm, gimiau, mokiausi, nedalyvavau, nebuvau, rusų tautybės. Tokiais va metais baigiau mokyklą, aišku, su medaliu. Paskui universitetą, paskui aspirantūrą. Štai ir viskas.