Mazinas pakišo degtuką, ir Roždestvenskis tuoj pat užsitraukė.
— O jam viskas buvo atvirkščiai. Išskyrus gimimo metus ir tautybę. Šie mums sutapo. Visa kita ne. Mano tėvas buvo profesorius, jis tėvo išvis neturėjo. Tai yra, žinoma, turėjo, jis jo nebuvo matęs ir niekada nepažinojo, pagaliau, man rodos, nė nesidomėjo. Jis išvis nesidomėjo tuo, kam neteikė reikšmės.
Juodu su motina gyveno didelio ir labai patogaus namo pa laiptėje. Mes ten turėjome erdvų šviesų butą, Antono motina ateidavo tvarkyti mūsų buto, o mudu draugavome. Si draugystė man buvo naudinga. Kai nugriūdavau ant ledo ir norėdavau užbliauti, tai prisimindavau, kad Toška niekada nebliauna, ir taip pat nebliaudavau. Apskritai iš jo visada buvo galima šio to pasimokyti.
Ir jis visiems patiko. Tiek tada,' tiek paskiau. Tada jis ypač patiko seniui Krotovui. Girdėjot apie jį?
Mazinas linktelėjo galvą.
— Aš jį gerai prisimenu. Konstantinas Romanovičius buvo nuostabus žmogus. Retas žmogus. Aš tai supratau dabat.’Sunku papasakoti, bet žinote, esama tokių žmonių, kuriė... kaip čia pasakius... labiau už visus kitus yra nutolę nuo beždžionės. Jie daro atradimus, kelia revoliucijas, rašo knygas ir... myli žmones. Turiu galvoj ne atskirus žmones, o visus. Kai kas sako, kad žmoniją mylėti lengviau negu atskirus žmones. Visiškai ne taip. Atskirus myli kiekvienas, iš mūsų, o štai visus... Tam reikia labai daug ką suprasti. Krotovas suprato. Ir pamilo visus, išskyrus,,žinoma, niekšus. Dabar be nuorodų į jį neišeina nė viena knyga genetikos klausimais. Bet gyvenime jis buvo visai ne teoretikas. Buvo nuvykęs j Etiopiją. Ten gydė, kovojo su epidemijomis.- Visą mūsų šalį apvažinėjo. Kažkur Vidurinėje Azijoje mirė jo žmona. Daugiau nebevedė. Augino Inką, rašė knygą, plūkėsi su Antonu. Jei ne Krotovas, Antonas niekada nebūtų tapęs homo sapiens. Bet senis jam tokį užtaisą įdėjo, kad pakako daugeliui metų.
Staiga Roždestvenskis stabtelėjo: (
— Klausykit, ar jums nenusibodo?
— Ne.
— Man aišku. Bet norėčiau, kad jūs žinotumėte.
— Taip, suprantu jus.
— Suprantate?
Jis pasižiūrėjo j Mažiną kažkaip keistai, visai negirto žmogaus žvilgsniu ir įbedė cigaretę j peleninę.
Mazinas laukė.
— Na, jeigu norite. Tik negaudykit mano žodžių. Vis tiek nieko įdomaus nepapasakosiu. Paprasčiausi vaikystės prisiminimai... Kartą pas mus buvo eglutė. Ne pas mus, o pas Krotovus. Vaikams. Maskaradas. Dėdė Kostia davė jam afrikietišką kaukę. Nėt Inkai nedavė. O jam davė. Žinoma, tai smulkmena, bet jis mylėjo jį. Toška dažnai kiurksodavo jo kabinete. Krotovas tada buvo nušalintas nuo darbo universitete. Jis draugavo su Vavilovu. Tasai jam knygą buvo dedikavęs. Na ir nušalino jį. Paliko tik praktikos darbus. Bet jis dirbo namie. Ir kai dirbo, nemėgo, kad jam kas trukdytų. „Vaikai, naudokitės vaikyste. Ji neamžina!41— šitaip pasakydavo ir liepdavo mums bėgti į kiemą. O Toškos nevarydavo. Būdavo, pasisodina jį ant vieno kelio ir klausinėja: „Kaip sekasi, Antonai?44—„Nagi nieko, pamažėle. Ką čia jūs vis rašote, dėde Kostia?44 Ir įsivaizduokite, tasai kuo rimčiausiai imdavo pasakoti jam apie darvinizmą.
Beje, vargu ar jis tada pajuto potraukį į mokslą. Įstrigo į atmintį kažkokie bendri dalykai: kabinetas, knygos nuo lubų ligi grindų, egzotiškas ginklas ant kilimo ir žmogus su barzda, į nieką nepanašus, žmogus, kuris viską žino ir supranta ir nekerta tau per sprandą. Manau, kad jam tai buvo ištisas pasaulis. Pasaulis, kuris turbūt atrodė stebuklingas. Tada. O paskui — lyg kokia svajonė. O dar paskui turbūt jau ne svajonė, o pasiekiamas tikslas, ugnies paukštė, kurią galima sugauti. Bet svajonės negalima griebti rankomis. Net jeigu būsi nusiplovęs jas su muilu.
— O ar jisai sugavo?
— Pabandė. Bet grybukai, Igori Nikolajevičiau, čia neblogi. Kaip jums atrodo?
Mazinas pasmeigęs pakėlė šakutėm grybuką ir prarijo, nejausdamas skonio. Jis stengėsi prisiminti, ką savo užrašų knygelėje buvo rašęs Antonas Tichomirovas.
„...Aš nemėgstu tų, kuriuos graudina vaikystė. Labiau vertinti tai, kas nugyventa, nei ateitį,— silpnumo požymis. Kuo žmogus Stipresnis, tuo drąsiau turi veržtis į priekį, kurdamas savo rytojų, pajungdamas jį sau. Bet žiūrint grynai teoriškai, vaikystės įspūdžių poveikio asmenybės formavimuisi klausimas labai įdomus, nes vaikystės metai — tai gyvenimo laikotarpis, kai aplinka, egzistavimo sąlygos gali turėti daugiau įtakos už paveldėtinius faktorius. Šie veikia dar stichiškai ir gali reikiamai neišsi-vystyti. Pavyzdžiui, ar man būtų užtekę atkaklumo priešintis aiškiai neigiamai aplinkai, kurioje augau, jeigu ne K.?
Motinai, kurios gyvenimas nesusiklostė, aš nuolatos buvau našta. Jai nė j galvą neateidavo, kad iš manęs galėtų išeiti koks nors didesnis žmogus nei darbo pelė. Apie auklėjimą ji neturėjo supratimo. Be pasipriešinimo šitai aplinkai aš ir mokyklos nebūčiau baigęs, ypač karo sąlygomis. Žinoma, vidinių stimulų buvo. Aš neapkenčiau motinos draugų, kurie siuntinėjo mane parnešti butelio ir papirosų. Aš negalėjau laikyti savo gyvenimo normaliu. Bet ar ilgai būčiau galėjęs tverti, jei nebūčiau matęs kitokio gyvenimo pavyzdžių? Nors žodis „pavyzdys" čia netinka. Senis negalėjo būti pavyzdžiu septynmečiui berniukui. Jo interesų ratas man buvo visiškai neprieinamas. Kas gi traukė mane? Šokoladiniai saldainiai, kurių niekada nemačiau namie? Keista, bet irgi ne! Dabar man aišku, kad buvau veikiamas labai organizuotos asmenybės. Aš žiūrėjau į senį kaip j stebuklą, kurio nereikia aiškinti. Ir gerai, kad jis mirė prieš man sugrįžtant į miestą. Dabar matyčiau jį kaip garsų mokslininką, ir tiek, galbūt nuskriaustą, su žmogiškosiomis silpnybėmis, bet ne kaip tobulos prigimties reiškinį..."
— Grybukai geri. Bet man labiau patinka jūsų istorija.
— Tikrai? Aš, žinoma, plepus, tačiau jeigu jūšų tai nevargina...
Jis užsidegė kitą cigaretę.
— Visa, apie ką kalbėjau, buvo prieš karą, seniai. Vėliau mudu ilgai nesimatėme. Mano gyvenimas ėjo kaip visada normaliai. Mes evakavomės į Taškentą, tėvas gaudavo gerą davinį.
— Atleiskite, o jūsų tėvas nepatyrė sunkumų...
— Aš suprantu. Ne. Tiesą sakant, jis tam buvo nepakankamai talentingas. Tiksliau, neturėjo to talento, kuris daro mokslininką nesitaikstantį. Jo stichija—kompromisas. Tačiau šitai jau peržengia jūsų klausimo ribas.
— Taip, aš paklausiau tarp kitko.
— Tai va. Gyvenome Taškente, paskui sugrįžom. Aš baigiau mokyklą, įstojau į universitetą ir, žinoma, seniai buvau pamiršęs Antoną, kai jis vėl pasirodė. Prieš karą Antonas buvo nesilpnas, bet vis dėlto gana liesas berniokas. Viską pasiekdavo daugiau užsispyrimu. O čia ateina pas mane toks dilba, vos atpažinau.
— Aš Antonas,— sako,— Toška. Negi neprisimeni?
Kaip neprisiminsi! Prisiminiau. Pasirodo, jis su motina buvo išvažiavęs į kaimą, ten ir užsiliko. Juos vokiečiai užėmė. Tik keturiasdešimt trečiaisiais buvo išvaduoti. Gyvenimas pamažu jėjo j vėžes. Antonas ėmė lankyti mokyklą. Baigė kaip ir aš su medaliu. Jį priėmė į biologijos fakultetą...
Bet tais metais mudu matėmės retai. Aš mokiausi dviem kursais aukščiau, o svarbiausia — laikas mudu skirtingai šlifavo. Jis dar mūvėjo plačiomis kelnėmis ir kirpo pakaušį pusiau boksu. O mane visi pliekė už „stilių1*. Susitikdavome kartais koridor.iuje ar skaitykloje: „Sveikas!**—„Sveikas!**—„Kaip gyveni?**—„Po tru-putį“. Ir išsiskirdavome. Taip ir ėjo laikas.