Estradoje staiga užgrojo muzika, ir pasirodė dainininkė. Ji pamojavo kažkam ranka. Salė ėmė ploti.
— Publikos numylėtinė,— paaiškino Roždestvenskis ir apžiūrėjo tuščią grafinuką.— Regis, yra prasmės papildyti?
Mazinas neprieštaravo.
— Juokinga tai, teisybė? — paklausė Roždestvenskis, ieškodamas akimis padavėjos.
— Tai, ką jūs pasakojate?
— Ne, tai, kad aš pasakoju.—Jis pabrėžė žodį „aš“.— Pats faktas. Nei iš šio, nei iš to pradėjau širdį lieti. Jei mudu girdėtų žmonės, kurie mane pažįsta, būtų pritrenkti. Aš negaliu pakęsti „slaviško atlapaširdiškumo**, visų tų Dostojevskio idėjų. Tariuosi esąs visiškai šių laikų žmogus. Mažiau emocijų — daugiau veiklos. Mes ir taip per daug plepame. Rimtai darbu užsiėmęs žmogus turi būti santūrus. Bet staiga pasirodo, kad tu vis dėlto-nesi anglas.
Pagaliau jis susirado padavėją:
— Nadiuša, būk gerutė!
Ir vėl pasisuko į Mažiną:
— Tiesiog juokinga, bet prigimtis daro savo. Pro visus civilizacijos antsluoksnius staiga ima veržtis kažkokios neįveikiamos amžinos savybės, paveldėtos iš protėvių.
— O kas jūsų protėviai?
— Apgaubti nežinomybės. Deja, ne aristokratai. Senelis buvo kaimo popas. O jo senelis turbūt žemę arė, kaip Bazarovo. Tiesą sakant, dabar, po revoliucijos, visų protėviai tokie patys. Aristokratinės kilmės žmonės melžia karves Argentinoj, kaip tvirtino poetas, o mes visi juodžeminiai, daugiausia iš Centrinės zonos. Taip ir susiformavo mūsų genai. Valdant carui tėveliui, valdant ponui, o dar anksčiau — valdant totoriui. Buvo trošku. Štai ir at-
16. N. Oganesovas
sirado poreikis išlieti širdį nepažįstamam žmogui. Juk pažįstamas dar išjuoktų, pagaliau nė nepatikėtų. Iš arti jam viskas atrodo kitaip. Suprantate mano mintį?
‘ Mazinas bandė suvokti, apmąstyti šitą pokalbį. Netikėtą, nors jis ir laukė Roždestvenskio dvi valandas lietuje, norėdamas susitikti su juo „atsitiktinai1*. Bet viskas išėjo kitaip, ir jam jau nebereikia „gaudyti** šito žmogaus, reikia tik klausytis, ir jis sužinos net daugiau negu manė, nors sužinos gal visai ne tai, ko tikėjosi.
— Taip, aš suprantu.
Ir vėl Roždestvenskis juo nepatikėjo. Nusijuokė:
'— Esu tikras, kad ne. Bet jūs — nepakeičiamas pašnekovas. Retas iš rusų žmonių. Juk mes taip mėgstame pertraukti vienas kitą. Teisybė, jums atrodo, kad viską žinote, o iš tiesų nieko nežinote. Regimoji pusė ir esmė — visai skirtingi dalykai, net jeigu jie ir panašūs. Ir dar labai gerai, kad aš jums svetimas žmogus. Jums net nejuokinga, kad srities čempionas lieja savo širdį kaip klasikų pasmerktas prasigėręs devynioliktojo amžiaus inteligentas.
Padavėja atnešė konjako ir puikius kvapnius bifšteksus.
— Kokia džentelmeniška vakarienė, o aš elgiuosi taip, lyg gerčiau naminę, užsikąsdamas raugintu agurku. Sakykit, ar aš dar ne visai girtas, a?
Jis pažvelgė Mazinui į akis, ir tas vėl nepastebėjo jokio girtumo. „Negi jis tiktai gudrauja? Gudrauja jis, o ne aš?“
— Jūs negirtas.
— Taip. Čia tiesa. Šiaip ar taip, nesirengiu daužyti indų. Tai būtų vulgaru. Bet aš nepapasakojau jums svarbiausio dalyko.
— Klausau jūsų.
— Vis dar tikitės ką nors išgauti?
Mazinas gūžtelėjo pečiais.
— Atleiskite. Klausimas, žinoma, buvo kvailas.
Roždestvenskis vėl pripylė taureles:
— Tai todėl, kad aš ketinu pereiti prie nemalonios savo pasakojimo dalies. Kaip reikiant mudu susitikome pas Iną. Kai jis sugrįžo iš kaimo, aš mokiausi aspirantūroje, Ina jau dirbo muziejuje. Krotovui susirgus ir paaiškėjus, kad nieko padaryti nebegalima, jinai metė institutą ir parvažiavo jo slaugyti. Jis pra-sirgo apie metus. Paskui mirė. Ina grįžo į Leningradą. O visai čia parvažiavo, kai baigė...
Apskritai Ina, žinoma, ne tokia kaip visi. Supraskite mane teisingai. Aš jos neidealizuoju. Ir kai sakau — ne tokia, tai nereiškia — geresnė už kitus. Ji tiesiog — pati sau viena.. Na kaip čia geriau paaiškinus? Kartais ji atrodo labai silpna. Ir jai iš tikrųjų būna velniškai sunku.'Turbūt todėl, kad ji visiškai nėiš-siugdė sugebėjimo taikytis prie gyvenimo, prie aplinkybių. Turiu galvoje ne vulgarų prisitaikėliškumą, o gyvūnui būtiną -sugebėjimą tiksliai reagfuoti j supančią aplinką. Juk žmogus— toks pat biologinis organizmas kaip ir Antono1 mėgstamos katės. Mūsų aplinka, aišku, sudėtingesnė. Tačiau mes turime konkrečių ir šiaip jau nesudėtingų įgūdžių, visuotinai pripažintų pažiūrų kompleksus, ar ką jau... Bet mūsų biologinis pradas derinasi su socialiniu, prigimties poreikiai — su viešąja nuomone, visuotinai pripažintomis pažiūromis, elgesiu.
O štai Nina — visiškai kitokia. Ji elgiasi kenkdama sau ne todėl, kad būtų padariusi klaidą, o todėl, kad kitaip pasielgti negali. Jai, man rodos, nereikia rinktis ar abejoti. Ji ką nors daro ir niekada to nesigaili. Nors ir būtu skaudu. Bet ji visai nejaučia, ką reiškia gyvenimo patyrimas, ką reiškia klaida. Apskritai kaip ta Kiplingo katė, kuri vaikštinėjo pati sau viena... Metė mokslą ir parvažiavo slaugyti tėvo, nors čia gyveno jos teta, Darja Ro-mpnovna. Bet Ina nusprendė, kad ji pati turi būti čia, ir parvažiavo. 2inoma, tai galima laikyti atsidavimo pasireiškimu, troškimu išgelbėti tėvą, bet kai mano fateris pasisiūlė jai padėti paguldyti Konstantiną Romanovičių klinikoje pas labai garsų specialistą, ji atsisakė. Tik todėl, kad buvo visam laikui išbraukusi jį iš tų žmonių, kuriuos pati vertina. Tai buvo neteisinga. Tėvas niekada neišdavė Krotovo, jis niekur nepasakė apie jį nė vieno blogo žodžio. Na tegul jai nepatiko mano tėvo elgesys... Betgi ji turėjo'galvoti 'apie savąjį! Klinikoje jam būtų galėję padėti.
— Jūs esate tikras?
— Aš pasakiau — būtų galėję. Juk reikėjo padaryti visa, kas įmanoma.
— Tikriausiai.
— Po šito atsitikimo aš ilgai pas jij nėjau. Iki pat profesoriaus mirties. Paskui ji išvažiavo... Nagi išgerkime, a? — Jis žvilgtelėjo į tuščią taurelę ir staiga ištarė, įveikdamas save: — Aš mylėjau ją... Iš to nieko neišėjo.
Mazinas žiūrėjo pro Roždestvenskj į estradą, kur dainininkė gniaužė rankomis mikrofoną. Jos rankos buvo negražios, su išpampusiomis venomis.
„Verčiau ji dainuotų su pirštinėmis11.
— Bet gal ir būtų išėję, jei ne Antonas. Nors visa tai ne taip tiesmuka. Jis neviliojo jos iš manęs. Ir išvis supratau, kad ją mylėjau, kai buvo jau per vėlu. Aš buvau pratęs, kad man sektųsi. Man viskas klojosi lengvai. Ina tai žinojo. Net apie moteris.
Aš pats gyriausi, kai mudu buvome tik draugai. Aš lankydavausi pas ją bemaž kasdien. O paskui ėmiau bijoti...
Roždestvenskis išgėrė dar truputėlj, bet taip ir nepalietė bifštekso. 1:1
— „O žinai, pas mane yra Antonasl**—tarė ji sykį, kai užėjau. „Sugadintas vakaras*',— pamaniau ir smarkiai apsirikau. Sugadinta buvo kur kas dpugiau. O vakaras kaip tik praėjo neblogai, geriau nei buvau manęs.
Tuo metu Jis buvo gerokai pasitempęs Ir jau nebenešiojo plačių kelnių, nors Ir buvo atvažiavęs iš kaimo.
— Antonas rengiasi J aspirantūrf,— pareiškė Ina.
— Geras dalykas,— atsakiau mandagiai.— O kaipgi sveikatai naudingas kaimo gyvenimas? Juk išvykai j kaimą savo noru.
— Su tuo baigta.
— Visiškas nusivylimas?
— Netikslinga eikvoti smegenis, jei darbas nuostolingas.
Jis visada buvo kategoriškas. Tą reikia pripažinti.
— O kokios nuomonės šeima?
— Su žmona aš Išsiskyriau.