— Oho! Visi tiltai sudeginti?
— Net plaustai.
— Pulku. Iš mūsų to galima tikėtis. Iki pat senatvės vis pradedame naują gyvenimą. Ir grožinėje literatūroje taip rašoma.
— Aš nesu senas! if
— Kiekvienas gyvena savp gyvęąimą .favaip,—palakė .jną.'
— Štai Ir duotas filosofinis.pagrindas. Belieka Išgerti tokia proga. Beje, aš turiu, pasiėmęs butejiuka. , ,
Ir išgėrėme. Antonas Įsikarščiavo ir daug kalbėjo, bet daugiau ne apie save, o apie genetiką, apie naujas perspektyvas, apie tą žalą, kuri buvo padaryta, trumpiau sakant, apie viską, ką mudu jau buvome aptarę tūkstanti kartų, Ir todėl atrodė labai provincialus. Ir ne tik man, bet ir Inai. Aš mačiau, kad ji klausėsi Jo be ypatingo susidomėjimo. Bet paskui jis perėjo prie kaimo reikalų ir papasakojo nemažai jdomlų dalykų. Pliekė neūkiškumą, kalbėjo apie didžiules galimybes. Ina staiga jj pertraukė, taip netikėtai:
— Žinote, berniukai, važiuodama iš Leningrado, aš pabudau vagone anksti rytą, žiūriu: saulė teka. Didžiulė ir raudona, ir liula lyg kisielius, išimtas iš šaldytuvo. Ir pamaniau, kaip lengva suskaičiuoti, kiek kartų esu mačiusi tekančią saulę. Saulėlydžių tai daug! Bet saulei leidžiantis visada neramu ir liūdna.
— Nepastebėjau,—atšovė Antonas, —nors ir esu jų prisižiūrėjęs. iuiiv i i
Roždestvenskis vis dėlto atsipjovė gabaliuką ЫШекао. ! Mazinas irgi paragavo atšalusios mėsos. Bet valgyti, nors Ir buvo išgėręs, nesinorėjo. Blondinė estradoje dainavo:
Mirties nebebus — tik muzika...
— jstotl 1 aspirantūrą Jam padėjo mano tėvas. Nežinau, ar Jis Iš tikrųjų pajuto, kad Antonas „labai gabus mokslIr Inkas", kaip mėgdavo sakyti, bet ėmė Jj remti nepaprastai energingai. Greičiausiai čia turėjo poveikio kaltės Krotovui kompleksas. „ŠJ jaunuolj Konstantinas labai vertino!" Nors Jis nė klek Jo never* tino Ir negalėjo vertinti, o tik terliojos! su berniūkščiu. Bet to* kle jau yra žmonės; Įsivaizduojamą dalyką Ima užf gryną pinigą. Tikra šioje Istorijoje buvo vien tai, kad Antonas visur gynė Kro-tovo Idėjas ir gvildeno tas pačias problemas.
Ir dažnai lankydavosi pas Iną. Vis dažniau. Aš mačliu, kur krypsta reikalai, bet nieke negalėjau pakeisti. Gyvenimas nebuvo įpratinęs manęs kovoti. Aš visada gaudavau tai, ko siekdavau, tiksliau sakant, ne siekdavau, o tik norėdavau. Norėdavau — ir viskas pasisekdavo. G čia nesisekė, ir aš Jaučiausi esąs Aslškal bejėgis... Pagaliau suvokiau, kad viskas prarastą. Tada Antonas nusprendė atvirai pasikalbėti su manim. Jis jau niekuo nėr zlkavo.
Mudu užtrukome pas Iną. Tai buvo panašu ) sėdėjimo varžybas. Kas Ц. Aš jaučiausi bjauriai, nes puikiai supratau, katras Iš mudviejų nerelkąilihgas. Be tbi Ir'Juokinga suaugusiems žaisti tokiais žaisliukais.
Pagaliau jis atsistojo, Ir aš apsidžiaugiau išgirdęs J] sakant:
— Igori, ar tu dar nesirengi?
— Taip, taip, žinoma, eime,— subruzdau, pats save apgaudinėdamas, nes tai buvo ne džentelmeniškumas, o kapituliacija.
Ji palydėjo Iki laiptų, ir mudu išėjome. Bjome pėsti Ir kartu, nors buvo galima važiuoti, Ir apskritai juk mums reikėjo 1 skirtingas puses. Bet mudu nesusitarę ėjome drauge. Tiksliau sakant, aš ėjau jam iš paskos, kad gaučiau tą nokautą, kuriam jis Jau buvo mane parengęs.
Mes ėjome ir ėjome ir ilgai tylėjome. Matyt, Ir jam šis. pokalbis nebuvo lengvas.
— Igori, mums reikia pasikalbėti,—pagaliau pradėjo jis.
— Kaip vyrui su vyru? — paklausiau visai be reikalo idiotiškai ironišku tonu.
Bet jis nutraukė mane. Atsakė griežtai:
— Taip, kaip vyrui su vyru.
— Nagi, kalbėk.
Jis dar palaukė:
— Igori, aš nežinau ir žinot nenoriu, kokie buvo tavo ir Inos santykiai, bet mudu mylime vienas kitą. Ir tai tikra meilė.
Vadinasi, visa, kas buvo tarp mūsų, negalėjo būti tikras jausmas! Bet aš net neįsižeidžiau. Aš pajutau palengvėjimą kaip tas berniūkštis, kuris staiga suprato, jog niekaip nesugebės išspręsti algebros uždavinio. Ir aš pasakiau:
— Sveikinu. Tarp mūsų nieko nebuvo.
Jis apsidžiaugė. Vis dėlto mums, vyrams, visada nemalonu žinoti, 'kad esi turėjęs pirmtaką. Aš pasiskubinau jį nuraminti kažkokiais nenuoširdžiais žodžiais. Buvo labai bjauru — tarytum būčiau išsižadėjęs Inos, ją išdavęs.
Nors paskui ir sakiau sau, jog pasielgiau teisingai, jei juodu pamilo vienas kitą, jog sportininkas privalo pasiduoti stipresniajam be pykčio ir pavydo — meilė juk ne sportas ir jos negalima išspręsti logika ir protu, ypač jei protas pateisina silpnumą.
Ačiū dievui, instinktai dar neatgyveno savo amžiaus. Kartais jie labai gerai išaiškina tai, ką supainioją protas. Juk protas — gudrus mūsų tarnas, jis moka paklusti meilikaudamas ir apgaudinėdamas. O instinkto neapmulkinsi, prigimtis nesusitaikys su silogizmų gudrybėmis. Beje, visa tai teorija. Aš pasidaviau be mūšio.
— Tu ją myli? — paklausė jis kaimietiška savo maniera kirsti iš peties.
— Mes pernelyg ilgai buvome draugai,— pasakiau graudžią pusiau tiesą.
— Bet tu nepyksti ant manęs, brolau?
Va čia jau būtų reikėję ką nors pasakyti, bet juk aš pats leidau jam ištarti šiuos žodžius, praskyniau jiems kelią. Ir man beliko tik visiška kapituliacija.
— Na jau! Už ką?
— Tai puiku! Tai gerai,— pagyvėjo jis,— aš, supranti, bijojau. Juk mudu visada buvome draugai. (Nors, jei neskaitysime primirštų vaikystės metų, mudu niekada nebuvome draugai.) Man reikia tokių žmonių kaip tu ir ji (štai čia buvo tiesa). Ir įsivaizduoji, kaip sumautai būtų išėję, jeigu mudu su tavim... Nagi pats supranti!
Vienintelis dalykas, kam aš dar įstengiau atsispirti, tai nenusigerti su juo tokia proga. Užtat jis suspėjo papasakoti, kokia Ina gera. Jis jau vadino ją Inka, ir mane tai ypač šokiravo.
— Zinai, brolau, aš visada apie tokią moterį svajojau. Juk kas aš? Stuobrys. Plebėjas. Pusę gyvenimo kaime, pirkipje po šiaudiniu stogu. O anksčiau? Landynėje po laiptais. Geriausiu atveju— bendrabutyje ant geležinės lovutės su variniu arbatiniu ir nešvaria briaunota stikline už devyniasdešimt kapeikų senais pinigais. Bet apie tai, supranti, aš ne materialine prasme. Pinigai kas? Jų galima užgyventi. Esu tikras. Jų dabar net kaime galima uždirbti. Aš apie kitką. Apie aplinką, apie žmones, apie tokį nusimanantį žmogų, kurio neslėgtų mano plaušamolio pirkia, laiptai, kuriuos motina plovė. Zinai, visa tai gula ant širdies, žemina, daraisi niekingas, remiesi kakta į smulkmenas. Koks nors unitazas su grynu vandenėliu ima atrodyti kaip pasiekimas. Čia pasimesti — vieni niekai. Pradedi klaidžioti: ar disertacija tau reikalinga, kad atvertum duris j mokslą, ar paprasčiausiai — į izoliuotą kambarį su tuo nelemtu unitazu. O man reikia iš* savo plebėjiško kiauto išsiveržti. Jaučiuosi turįs jėgų. Bet man reikia paramos, supranti?
Jis kalbėjo daug ir padrikai. Norėjo, kad jį suprasčiau. Net apie Iriną užsiminė.
— Apie ką? — nesuprato Mazinas.
— Apie savo žmoną. Antonas sakė: supranti, mergiotė ji gera. Ir mūsų sūnus puikus rubuilis. Bet jie supančiojo mane. Irina neturi perspelįyYos. Ką tik daro — tuo ir patenkinta. Kur tik atsisėda, ten jos ir vieta, pradeda visam laikui saugaus prieglobsčio ieškoti. Prasidėjo šu tuo rnokyklbs sodu, lyg jis būtų koks garsus botanikos parkas! Ten viso labo koks dešimt obelų ir tarp jų kukurūzai. O Irina iš ten dieną naktį neišlenda. Ir, svarbiausia, patenkinta. Sako, bus gerų kukurūzų! Žmogus juk turėtų veržtis į priekį, garbės turėtų trokšti.
— Ina irgi garbės netrokšta,— pasakiau jam atvirai.
— Žiūrint kur.
— Ji susitaikė su tuo, kad netapo dailininke.
— A... tu apie tai! Aš juk apie kitką. Aš apie save. Bijau, kad visa šita kasdienybė sugniuždys mane. Ir man reikia žmogaus, kuris būtų nusiteikęs visai kitokiam polėkiui, gyventų kitoje atmosferoje. Tada galėčiau šį tą pasiekti...