— O ji kokios nuomonės? — vis dėlto, neištvėriau aš.
— Aš jai reikalingas. Ji tiki, kad aš pasieksiu, iškilsiu, supranti? Juk tai būtų ir jos pergalė. Aš daug laiko praradau, bet rftriu išsiveržti, aš ne blogesnis už kitus... Turiu šį tą galvoje. Ir laikas dirba mano naudai. Genetika dabar pradės žengti į priekį.
— Gal ir jo tiesa, maniau tada, ir Inai reikia kaip tik tokio žmogaus, atkaklaus ir nesuradusio savo vietos? Gal ji iš tikrųjų sukurs atmosferą, apie kurią jis svajoja. Ir jis pasieks... Turbūt mokslininkų, gyvenančių vien mokslu ir negalvojančių apie sėkmę, nebėra. Jei tik jų išvis buvo. Mes pasidarėme racionalesni, pagaliau ir pats mokslas — planingesnis, geriau tvarkomas. Tai jau neizoliuotas bokštas, o sistema, ir tu privalai žinoti savo vietą šioje sistemoje...
— O jūs savo vietą žinote? — paklausė Mazinas.
Roždestvenskis šyptelėjo:
— O kaipgi! Aš priskiriu save vienai iš antraeilių sistemų.
— O Tichomirovas?
— Va jisai nežinojo. Bet norėjo būti prie pat vairo.
Iš Antono Tichomirovo užrašų knygelės:
„Kartais man atrodo, kad Igoris R. ir aš — vieno iš daugelio gamtos eksperimentų kontroliniai gyvūnai. Mums nubrėžti tokie pat tikslai, bet sudarytos visai skirtingos egzistavimo sąlygos. Kas nugalės? Jisai, kuriam gyvenime visą laiką buvo atverta žalioji gatvė, ar aš, laužantis vieną užtvarą po kitos? Pirmoji eksperimento stadija užtruko trisdešimt metų. Rezultatus būtų galima pavaizduoti grafiškai. Jisai — tolygiai ir nenukrypstamai kylanti tiesioji. Aš, jei rezultatus žymėtume tame pačiame grafike,— kreivė, prasidedanti viename taške su tiesiąja, paskui staigiai krintanti žemyn ir pagaliau šaunanti aukštyn su perspektyva perkirsti tiesiąją ir pakilti aukščiau.
Ir vis dėlto man buvo sunku judinti liežuvį, kai kalbėjomės apie Iną. I., teisybė, pasirodė esąs šaunuolis, tikras sportininkas. Jei aš turėčiau jo ištvermę ir kultūrą (sistemingą, įsiurbtą su pienu, o ne prisigraibstytą dalimis kaip mano), tai kalnus nuvers-čiau! Aš — tasai muštas, už kurį duoda du nemuštus. Aš tik nepratęs prie pergalių. Turbūt buvau baisiai juokingas, kai mudu kalbėjomės. Širdį atvėriau. Bet kitaip negalėjau. I. geriau išauklėtas, jis platesnės natūros už mane, bet aš stipresnis. Kaip tik todėl prisiverčiau patikėti, kad tarp jo ir Inos nieko nebuvo. Net jeigu buvo kas, tatai neturi jokios r^kšmės, kol jaučiu savo pra-našumą“.
— Argi tai blogai?
— Žinoma, ne. Jeigu čia tikrai tavo vieta. Bet apie jo vietą paskui. O kol kas... Apie ką aš kalbėjau? Tiesa, įtikinau save, kad man geriau pasitraukti. Ir dar įtikinau, kad darau tai kone savo noru. Net užleidau jam savo butą. Beje, tai atsitiko vėliau. O iš pradžių nieko nebuvo. Tik rečiau ėmiau lankytis pas Iną. Būtent rečiau, o ne visai lioviausi. Maniau, kad dingti demonstratyviai nepadoru. Taip mudu apgaudinėjome save ir šiek tiek vienas kitą.
Iš pradžių šita nenatūrali situacija slėgė mane, turbūt ir juos, bet paskui visi apsipratome. Likome iš pažiūros mieli, geri draugai. Praėjo apie trejetą metų. Maniau, kad juodu susituoks, bet apie tai nė vienas nekalbėjo, Antonas gyveno Kaip ir pirmiau bendrabutyje. Buvo manoma, kad jie tiktai pažįstami. Kartais ir man atrodydavo, kad jie tiktai pažįstami. Bet, kas buvo tiesa, ir liko tiesą. Nors ir sudėtingesnė, negu man atrodė. Kažkas jiems nesiklostė. Tačiau aš norėčiau būti teisingas ir manau, kad Antonas buvo nuoširdus sakydamas, jog myli Iną ir jam jos reikia. Ir jie nesusituokė tuojau pat turbūt ne todėl, kad toks buvo jo sumanymas, bet kažkas sutrukdė, o paskui ir visai jau nesusiklostė. Juk žinote, niekšai ne visada apdairūs, labai dažnai jie stichiški. Eina pavėjui.
— Ir Svetlaną vėjas atpūtė?
— Jeigu ne ji, būtų atsiradusi kita.
— Beje, ką jūs manote apie ją?
— Sunku pasakyti. Juk jūs ją matėte. Krūtys atitinka pasaulinius standartu^ Su firmine iškaba „Pagaminta Rusijoje1*. Galima eksponuoti tar^autinėse parodose. O kas viduje... Beje, nežinau. Bibliją skaitėt?
Mazinas linktelėjo:
— Skaičiau.
— O aš ne. Ten esą Jėzus Kristus yra pasakęs kažkam... ar
apie kažką, kas nusidėjo: „Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino,
ką daro**.
— Tai Svetlana nežinojo?
— Manau, kad ne. Merginai nusišysojo laimė — jaunikis su ateitimli — štai ir viskas. Aktyvi jėga buvo Antonas. Šią didžiaakę mergiotę jis nusižiūrėjo kaip dar vieną fazę, padėsiančią jam iškilti. Nusprendė pripažinimą apvainikuoti teisėta santuoka su laiminga nekaltybe. Teisybė,*ji buvo susidėjusi su kažkokiu reak-tyvininku.
— Oi kaip jūs jo nemėgote! — tarė Mazinas.
— Aš turėjau tam teisę.— Ir matydamas, kad Mazinas nori prieštarauti, sustabdė jį mostu: — Ne, ne pavyduliavimas! Čia man paprasčiausiai nepasisekė.
— O kodėl gi?
— Priežastis—Ina.
— Jūs negalite atleisti, kad Tichomirovas ją paliko?
— Jis ją apvogė.
„Tai va kur pakrypo šis pokalbis!"—Mazinas pajuto, kad blaivėja.
— Kalbu, žinoma, ne apie pinigus. Ir ne apie moralinį apiplėšimą.
Mazinas lav’.'ė
— Jis pavogė jos tėvo darbą.
Roždestvenskis įsipylė į taurelę narzano:
— Tiesiogine prasme. Turiu galvoje nepaskelbtą Krotovo darbą.
Konjakas beveik visai išgaravo.
— Jums tai pasakė Ina Konstantinovna?
— Ne. Aš radau savo bute sąsiuvinį su Krotovo užrašais. Tai Antono disertacijos pagrindas. Be jų nebūtų buvę net kandidatinės, ne tik daktarinės.
Mazinas siektelėjo grafinuko su konjaku. Roždestvenskis nusijuokė:
— Ką, patiko? O aš užsinorėjau mineralinio. Bet kodėl mūsų komanda taip prastai žaidžia?
— Mes jau kalbėjom apie tai, jai stinga valios.
Balsai gaudė tabako dūmuose virš staliukų, mišo su džiazu, kuris inkštė kažką neapsakomai ilgesingai. Bet šuifnulys netrukdė Mazinui. Jam atrodė, kad juodu apvožti garso nepraleidžiančiu gaubtu.
— Ko nepasakysi apie Tichomirovą.
— Bet juk tai didelė rizika! Galėjo sužlugti visa karjera!
— O kas galėjo jį demaskuoti?
— Ina Konstantinovna.
— Mažiausiai. Ji menotyrininkė ir nenusimano apie genetiką.
— Užtat kiti nusimano.
— Kiti nieko nežinojo. O sprendžiant iš to, kad sąsiuvinį Antonas turėjo ir nutraukęs santykius su Ina, niekada nebūtų sužinoję.
— Manote, kad jis tiesiog įsikišo jį į kišenę ir išėjo?
— Nežinau.
.— Argi nekalbėjote apie tai su Ina Konstantinovna?
— Ne.
— Ir su niekuo kitu?
— Su jumis pirmu.
— Kodėl?
— Kodėl su jumis ar kodėl su niekuo kitu?
Mazinas nespėjo atsakyti.
— Kodėl su jumis — aš jau stengiausi paaiškinti. Ir todėl su niekuo kitu. Todėl su jumis, kad reikia juk kam nors pasakyti. Aliuzija j Dostojevskį. [ Karamazovą. O su niekuo kitu — nes kuriems galams? Kuriems galams?
Roždestvenskis atsisegė vilnonių marškinių sagą:
— Kam turėčiau grieždamas dantį brautis į neblogą elegiją? Visi liūdi, tai kuriems galams atimti malonumą? Kam reikalingi nepadorūs demaskavimai?
— Aš kalbu rimtai, Igori Anatoljevičiau!
— Rimtai? Taip. Žinoma, Ina. Jūs kalbat apie ją?
— Ir apie ją
— Gaila. Man jos gaila. Ji pati sau viena. Tatai jos nepaguostų. Atvirkščiai, [žeistų.
— Ir dar todėl, kad jūs sportininkas?
— Nesuprantu.
— Negalima mušti gulinčiojo, o tuo labiau...
— Taigi. Man, kaip mūsų komandai, stinga valios. Beje, tą įvartį paskutinę minutę vis dėlto buvo galima įmušti.