„Argi tu negavai telegramos?"— knietė prieštarauti, teisintis, bet mama užbėgo man už akių.
„Tiek to, sūneli, aš tau nepriekaištauju...— Jos veido bruožai ėmė blukti.— Vis dėlto, radęs valandėlę, parašyk, kaip įsitaisei, kur valgai..."
Staiga jos veidas pradėjo plaukti kažkur į šalį. Mėginau šūktelti jai iš paskos, bet pavėlavau. Mama dingo.
Atsipeikėjau tada, kai Arktikos šaltį pakeitė Karakumų šutra. Čiurkšlėmis man žliaugė prakaitas. Vos apversdamas ištinusį grublėtą it švitras liežuvį, paprašiau gerti.
Atsirado stiklinė su nusėdusiomis į dugną avietėmis. Ją laikė mergina, vilkinti lengvu kartūno chalatu. Plaukų aureolės gaubiamas veidas, didelių rusvų akių žvilgsnis pasirodė pažįstamas.
— Kas jūs? — paklausiau.
— Tylėkite... Jūs karščiuojate, Smarkiai karščiuojate...
Atsiminiau: na žinoma, Nina, tik visai kitokia, panašesnė į tą,
iš dvejų metų senumo nuotraukos.
— Kuri valanda? — karktelėjau.
— Pusė pirmos.
Nepatikėjau.
— Pusė pirmos nakties,— pakartojo ji ir padavė termometrą.— Imkite, reikia pamatuoti. Prieš valandą buvo bemaž keturiasdešimt.
— Nejaugi? — vangiai nusistebėjau, iš visų jėgų priešindamasis glėbiančiam mane nenugalimam snauduliui.
— ...trisdešimt devyni ir keturios... „greitąją" ketinau kviesti... išsigandau... vaistus...
Balsas aptykdavo, dingdavo, vėl suskambėdavo, ir aš, netekęs jėgų priešintis, grimzdau į juodą bedugnę prarają...
Antras skyrius
1
Rytą mane pažadino žingsniai.
Kažkas tupinėjo prie durų, brazdino spyną, mėgino atidaryti orlaidę.
Vos atmerkiau akis, garsai nutrūko, ir aš niekaip negalėjau suprasti: kas tai — naktinių slogučių tąsa, ar iš tikrųjų kažkas trainiojasi aplink duris? Namus gaubė tyla, keista tyla,— atrodė, kad man bundant kažkas davė ženklą ir garsios kalbos Iš karto nuščiuvo.
Mieguistas pakėliau nuo pagalvės galvą.
Neaiškaus pavojaus pojūtis, esatis kažko nematomo, todėl ypač slegiąnčio, nedavė man ramybės. Paklausęs įsitikinau, kad neapsirinku. Už durų kažkas buvo. Iš pradžių pasigirdo krebždesys. Paskui barkštelėjo neatsargiai kliudytas pašto dėžutės dangtis. Po kiek laiko kažkas tyliai pasibeldė į duris.
Užėmęs kvapą, laukiau, kas bus toliau.
Į kambarį, pro langelį virš durų, skverbėsi sklidus šviesos ruoželis. Po jį tingiai plaukiojo dulkės. Kažkur šalia ant stalo tiksėjo žadintuvas. Taikesnę aplinką sunku įsivaizduoti. Jei ne
tas apie duris braižantysis žmogus. Jo tylėjimas kėlė man kad ir ne visai aiškią, bet gana realią grėsmę.
Svečiui pirmam neatlaikė nervai. Po ilgos pertraukos jis vėl
pasibeldė. Dabar beldė drąsiau, atžariau, ir ne į duris, o į aklinai užleistą langą.
Stengdamasis nebruzdėti, atsikėliau ir pasukau prie lango,
norėdamas slapčia žvilgtelti į kiemą, tačiau užkliudžiau kėdę ir apverčiau.
— Kas ten? — garsiai, tarytum pro miegus, paklausiau aš.
Anapus durų tykojęs žmogus stryktelėjo nuo gonkelių.
Puoliau prie lango, atitraukiau užuolaidos kraštą. Ničnieko. Tik ties kelio posūkiu lingavo bėglio kliudyto krūmokšnio šakos.
Durys buvo užrakintos, bet tai jau man nerūpėjo. Persekioti bėglį irgi nebuvo prasmės — galimybė jį sugauti, ypač man, dabar buvo lygi nuliui.
Nukėblinau prie kanapos, šmurkštelėjau po antklode ir kurį laiką, įsistebeilijęs į lubas, bandžiau suvokti, kas atsitiko. Deja, nieko neišėjo. Galva dirbo sunkiai, mintys pynėsi, ir protingiau ką suregzti nepavyko. Ko čia landžiojo tas tipas? Ar jis tikrai laužė spyną, ar man tik pasivaideno? Neaišku.
Sprendžiant iš laiko, Nina buvo išėjusi neseniai. Manęs nedžiugino perspektyva likti bute vienam — antrą valandą laukė susitikimas, kurio negalėjau nei atidėti, nei nukelti.
„Nieko, blogiausiu atveju pasinaudosiu langu",— nusprendžiau ir užsimerkiau.
Dar kokia dešimt minučių varčiausi po m inikštutėl a i tį patalą, stengdamasis perprasti įvykio esmę, ir nepajutau, kaip mane suvystė miegas.
Nesijaučiau esąs psichiškai nenormalus. Bent ligi šiol. Bet kai pabudęs išgirdau kažką vėl brazdinant užraktą, pirmiausia pagalvojau apie garso haliucinacijas ir skubiai žvilgtelėjau j laikrodį.
Buvo pirma valanda dienos. Sekundžių rodyklė žvitriai bėgo aplink savo ašį, ir aš nusprendžiau, kad nei mano laikrodžiui, nei man nieko neatsitiko.
Tuo tarpu spragtelėjo raktas ir į kambarį įžengė Nina.
— Laba diena,—tarė.
— Sveiki,— atsakiau, tiksliau, karktelėjau aš, nes normaliai kalbėti trukdė neįtikėtinai išpurtusios gerklos.
— Na, kaip? Geriau?
Matyt, nebuvau sukurtas kęsti vienatvę: paprastutis Ninos klausimas kėlė didį norą bendrauti. Knietė pasikalbėti, paplepėti, neslapukaujant, nevaliūkaujant, nekontroliuojant kiekvieno savo žodžio, kad neišsiduotum... Deja, negalėjau sau to leisti.
— Ačiū, lyg ir nieko,—.atsakiau.
— Ar seniai pabudote?
— Tik dabar.— Pasakoti apie ryto lankytoją maniau esant nereikalinga.— O jūs iš darbo?
— Ligi pusės antros turiu pertrauką. Atnešiau pavalgyti.
Skubiai tystelėjau galvūgalio link, rengdamasis keltis.
— Ne ne, gulėkite,— sulaikė Nina.— Jums reikia pagulėti. Ar temperatūrą matavotės?
— Nespėjau.
Ji padavė termometrą. Paklusniai kyštelėjau jį po pažasčia ir atsilošiau į pagalvę.
— Klausykite, aš su jumis- dar deramai nesusipažinau. Kuo jūs vardu?
— Nina,— tarė ji, traukdama iš rankinuko pirkinius.
— O aš...
— Žinau, sakėte: Volodia Soprykinas.
— Ko gero, gailitės leidusi man pasilikti?
— Kvailystė... Geriau sakykite, kur spėjote per tokią sutrą persišaldyti? — Nina nuėjo į virtuvę, pro durų angą mačiau, kaip prakirpo pieno paketą.— O gal jūs gripuojate?
— Gripuojantis ligonis — infekcijos skleidėjas,— pacitavau kažkokią brošiūrą.— Jis mirtinai pavojingas aplinkiniams... Užsikoriau jums ant sprando ir eiti neturiu kur. Pakentėkite, gerai? Persikelsime galutinai su’ motina, ji būtinai jus aplankys ir išreikš padėką už išgelbėtą nelaimingą vaikį. Būkite tikra.
Nina užkaitė pieną.
— Rengiatės čia kraustytis? — paklausė.
— Žinoma, to ir atvažiavau...
Kiek pavėlavęs, pradėjau kloti gana nesudėtingą istoriją, kurią dėl visa ko sukūriau vakar, sėdėdamas ant krantinės suoliuko.
— Kraustysiuos — nuspręsta. Motina seniai veržiasi prie jūros. Ji serga chronišku tonzilitu, esat girdėjusi tokią ligą?
— Girdėjau,— atsiliepė Nina.
— Nemaloni liga. Gydytojai pataria keisti klimatą, aš irgi neprieštarauju. Kliudo butas. Paskelbėme mainus ir mūsų, ir jūsų mieste. Dar praėjusiais metais. Kelissyk kartojome, bet jokios naudos. Niekas nenori kraustytis į šiaurę, mudu su mama už Uralo gyvenam, rodos, sakiau jums... Taigi, nėra norinčių, nors tu ką. Mes jau vilties nustojome, bet neseniai gavome laišką. Iš vieno vyriškio. Tarnauti perkelia’ kraustosi su šeima į mūsų kraštus. Tarytum realus variantas — dviejų kambarių butas cirko rajone, septyniolikos aukštų namas, žinote tikriausiai...
Melavau, aišku, bet melavau iš reikalo, bylos labui, be to, nekaltas mano melas niekam nedarė žalos, [domiausia, kad man pačiam tiek patiko pramanas, jog pats kone tikėjau, ką sakąs.
— Aš, žinoma, atostogų pasiprašiau, panūdau vietoje pasižvalgyti, kas, kaip. Reikėjo prieš išvažiuojant telegramą išsiųsti, perspėti, bet per skubą nė nepagalvojau, kad galiu šeimininkų nerasti. Trumpiau tariant, nepasisekė. Prasilenkėm. Ir pavėlavau mažumėlę, vos keletą valandų: aš — čionai, o mainininkas su žmona išdūmė pas gimines paviešėti. Kaimynai sakė, kad grįš ne anksčiau kaip už savaitės. Teks luktelti, negi važiuosi atgal...