— Slapia aikštė.
— Sunkus sviedinys.
— O Krotovo palikimas? Ar apie tai negalvojote? Juk čia ne jūsų asmeninis reikalas.
— Palikimas? Jis tapo mokslo savastis. Juk disertacija liko. Tai svarbiausia. „Atsiteisime šlove*1.
— Su vagimi?
— Kam taip tiesiai? Negalima būti moralistu, jei moralės gynimas — profesija!
— Apie tai kitąkart. Jūs įsitikinęs, kad Ina Konstantinovna nieko nežinojusi? ,
— Įsitikinęs. Tėvas jai buvo žmogus ant pjedestalo. Jo jinai nebūtų perleidusi.
— Vadinasi, galimi du variantai. Pirmas. Tichomirovas susipažįsta su Krotovo užrašais Inos Konstantinovnos namuose, o paskui pavagia sąsiuvinį.
— Vieną. Reikalingiausią. Jų buvo keletas.
— Gerai. Tegul vieną. Uždavinys bus techniškai lengvesnis. Antras variantas. Jis pasiima sąsiuvinį visiškai legaliai, leidus Inai Konstantinovnai, ir negrąžina jo. Pavyzdžiui, sako, kad ten nieko įdomaus nėra. Juk jinai negalėjo jo patikrinti. Ką jūs pasakysit apie šiuos variantus?
— Vienas iš jų turbūt tinka. Bet jūs, kaip matau, IŠ moralinės -deras pereinate j kriminalinę sferą. Tai sąlyginis refleksas? Aš įspėjau jus, kad visa, ką sakau, su Antono mirtimi neturi nieko bendra.
= Ką gali žinoti! Sakykit, Igori Anatoljevičliu, o ar negalėje tas sąsiuvinis patekti jums j rankas iki Tiehomlrovo žuvimo?
= Nesuprantu.
= lūs radot j j po jo mirties?
= Aš sakiau,
— Žinoma: let leiskite dar vieną klausimą,
= prašomi
= Ką jūs būtumėt padaręs = sakysim, kad tai neįtikima,= jei tas sąsiuvinis būtų patekęs jums j rankas vis dėlto iki Tieho= mirevo mirties?
= O ar jūs tikrai atostogaujate?
= Tikrai,
— Nežinau, ką būčiau padaręs, Šiaip ar taip, nebūčiau ėjęs su Juo j restoraną po gynimo,
— Taip, tatai galima laikyti psiehologlniu alibi.
— Ar man jau reikalingas alibi?
— Pamenate, aš jums buvau patelkęs šj klausimą? Kai jro-dlnėjote, kad buvote restorane tą naktj, kai mirė Tichomirovas. Ar ne per daug turite alibi?
— Dar nežinau, kaip jais pasinaudosiu ir kurio iŠ jų galėtų prireikti. Bet jūs, regis, neatost'ogdujate.
— Atostogauju. Ir byla nutraukta. ' ' - 'o
— Tačiau jūs pasiryžęs ją atnaujinti, jeigu bus pagrindo?
— Taip reikėtų pagal įstatymą. Bet kol kas mudu šnekamės be protokolo, aš norėčiau pateikti jums dar vieną klausimą.
— „Klausk — atsakome**.
„Ko gero, jis ėmė jaudintis!**
— Ką Jūs pajutote, sužinojęs apie Tiehomlrovo poelgi?
— Na, šitai jau panašu ) interviu su kino žvaigžde ar {žymiu šachtininku. „Ką jūs pajutote?**
— O vis dėlto?
— Ižlnote, Ils mūsų pokalbio posūkis Išgairino man kartu su alkoholiu visą Dostojevskį. Aš ne Mltenka Karamazovas. Aš vėl jaučiuosi esąs šiuolaikinis Ir santūrus žmogui. Panašiai Ir atsakysiu: Jis man nepatiko.
= Tik tiek?
= 'За i šiek tiek daugiau.
= Klek?
— А4 būčiau galėjęs pasakyti jam keletą žodžių.
— O duoti per snukį?, ,,
— Galimas daiktas.
-- Išmesti pro langą?
= Taip, išmesti pro langą?
Restorane pasidarė visai tylu, nes orkestras nutilo. Masinas iiūrėjo pro Rošdestvenskio petį į estradą , ir matė, kaip negirdi* mai pučia skruostus saksofonistas ir tarytum ant pūkinių pagal* vilių leidžiasi mušamaisiais grojančio muiikanto laidelis. „Ko ta blondinė žiopčioja? = pagalvojo jis apie dainininkf ir nukreipi žvilgsnį j Roždestvenskį, Linksmą, drąsinantį žvilgsnį; „Na, ką gi, drauguži?"
= Jūs mane nuvylėte, pilieti tardytojau,
= Prastai dirbu?
=** Primityviai,
= Ne,= papurti galvą Masinas, staiga pajutfs svaigulį,«= Viską darau teisingai. Kodėl jūs nenorite atsakyti j mano klausimą?
— Laikau Jį netinkamu,
— Nieko panašaus, pilieti Karamazoval. Visai dėl kitos prie* žasties.
— Aš ne Karamazovas.
т-..Gal Raskolnikovas?
— Mano pavardė Roždestyęiįękis. ,,,,
Mazinas nusikvatojo; jį',.'.,,. , y
—/Negi nepasakysite? ,0 jei aš pats atspėsiu?
— Pabandykite, РО|ГНгу,аи Petrovičiau.
— Neįsižeisite?
— Nežinau.
— Gerai. Žmogus atostogaudamas gali sau leisti ir daugiau. Jūs nenorite atsakyti į mano klausimą ne todėl, kad laikote jį pavojingu, o todėl, kad jis pastatė jus į kvailą padėtį. Pasakyti: „Ne“-T- jums nepatogu. Juk jūs vyrasl O pasakyti: „Taip, aš Jį galėjau išsviesti, jis to neslpelnė"— Irgi negalite, nes esate gerai Išauklėtas Ir nemėgstate meluoti. Juk jūs nebūtumėte Išsvledęa Tichomirovo pro langą, Igori Anatoljevlčlau? A?
— Jūs, regis, propaguojate savltelsmįl
— Dejai Neturiu teisės. Tiktai tikslinu faktus.
— Cla ne faktai, o spėliojimai. Ką aš būčiau galėjęs padaryti, Jeigu... Gerai, jeigu Jus tai domina... Aš tikrai nebūčiau jo žudęs. Ne taip Išauklėtas, kaip įžvalgiai pastebėjote.
— Esu pamalonintas. Bet ką, velniai griebtų, jūs veikėte pas Tjchoiiiiroyą naktį, po gynimo? Ko ten nuvažiavote?
— Kadą?
— Tuo pat metu, kai pagal pirmąjį jūsų alibi sėdėjote čia, o pagal antrąjį — dar nieko nežinojote apie pavogtus užrašus.
— Na, žinote...
— Žinau.
— Ką jūs žinote?
— Kad buvote ten.
— Tai netiesa!
— Tiesa, Igori Anatoljevičiau, tiesa,— tarė Mazinas tyliai.
— Iš kur jūs žinote? — paklausė Roždestvenskis irgi negarsiai.
— Apie dvyliktą valandą nakties jūsų automobilį kai kas matė prie namo, be to, ne aikštelėje, o prie autobusų stotelės, nuošaliai.
Keista, bet Mazinui pasirodė, kad Roždestvenskis apsidžiaugė:
— Betgi manęs nematė!
Mazinas pagalvojo:
— Ne. .
— Ir negalėjo matyti, nes aš buvau čia.
— Jūsų teisybė, čia trūksta šiokio tokio ryšio, betgi su automobiliu nesunku sukurti laiko sutapimo iliuziją. Koks penkiolika minučių — ir jūs ten. Dar penkiolika — ir jūs čia.
— Gerai sugalvota. Jei tik neprasimanėte dėl automobilio.
— Ne, neprasimariiau.
— O kas jį matė?
— Automobilį matė jūsų sargo Prokofjičiaus nuomininkas.
— Aš su juo nepažįstamas.
— Galimas daiktas, bet jis atpažino velniuką.
— Tik tiek?
— Charakteringa detalė.
. — Ir, jūsų manymu, tai galėtų būti įrodymas? Manęs jis nematė, automobilio numerio nežino... Juk nežino?
— Nežino...
— Tuo labiau! Jam pasirodė esąs pažįstamas velniukas. Aš, žinoma, nesu eruditas juridinio mokslo klausimais, bet, man regis, šito mažoka.
— Labai,— sutiko Mazinas.— Jeigu dar pridursime, kad jis buvo ne visai blaivus, tai jūs turite visišką teisę nušalinti tokį liudytoją...
— Žinoma!
— ... Nors jis ir pasakė tiesę.
Roždestvenskis pilstė konjako likučius. Jo ranka virptelėjo, ir Mazinas išgirdo, kaip stuktelėjo grafinuko kaklelis j taurelės kraščiuką. Roždestvenskis priverstinai nusišypsojo:
— Jūs iš tiesų patyręs tardytojas. Nenorėčiau pakliūti j jūsų apklausą rimtai.
Mazinas linktelėjo:
— Dar kartą dėkui Tačiau aš kalbu beveik rimtai.
— Patikėjote girtuokliu?
— Jis, beje, Tarybinės Armijos karininkas.
— Munduras? Garbės žodis?
— Neironizuokite. Svarbu ne vien šis karininkas. Aš būčiau galėjęs juo ir nepatikėti. Bet, jūsų nelaimei, j automobilį buvo atkreipęs dėmesj milicijos patrulis. Taisyklių jis nepažeidė, tačiau stovėjo be šeimininko naktį, ir jie dėl visa ko .užsirašė numerį.
— Savo bendradarbių parodymų galima prisirankioti kiek nori!
— Nesiginčysime, Igori Anatoljevičiau. Verčiau išgerkime už jūsų alibi!