— Na ir keistas jūs žmogus. Kaip mėgsta sakyti garbusis mano gimdytojas, didelis originalas..
Roždestvenskis pakėlė taurelę, bet neišgėrė, o vėl pastatė ant stalo.
— Gerkite, gerkite, nesinervinkite. Mes tik šnekučiuojame, keičiamės mintimis. Jūs papasakojot man daug įdomių dalykų. Juk negalėjau likti skolingas.
— Vis dėlto pasakykite, kiek procentų rimtumo mūsų pokalbyje?
— Kodėl jūs nervinatės? Juk turite alibi.
— Taip, turiu. Ir galiu jums pasakyti šimto procentų rimtumu, kad aš nežudžiau Tichomirovo, nors šitą atmatą ir vertėjo išmesti pro langą. Vietoj manęs tai padarė Viešpats Dievas!
— O jūs tuo metu ieškojote mieste konjakėlio?
— Visiškai teisingai.
— Taip sakant, darbo pasidalijimas? — šyptelėjo Mazinas.— Štai ką reiškia auklėjimas! Bet negi jūs negalėjote įveikti savęs? Supykti ir stumtelėti? A?
Roždestvenskis gurktelėjo konjaką vienu mauku:
— Ta-aip... Dabar aš pradedu suprasti, ką reiškia patekti jums į nagus. Juk tai blogiau už kokį kaulų laužymą, jeigu tavimi netikima, nepaisant akivaizdžių faktų!
— Na, nesakykite. Kaip tik faktai ir nustelbia. Suprantate, aš mielai jumis patikėčiau, bet tai man absoliučiai nieko neduoda.
— Nesuprantu, — prisipažino Igoris.
— Vienas uždavinys pakeičiamas kitu— ir tiek. Juk jeigu jūs iš tikrųjų bėgiojote po restoranus, o tai labai panašu j teisybę, nes jūsų draugužis Admirolas prisimena, koks buvote sulytas, juk to nebūtų atsitikę, jei būtumėte sėdėjęs automobilyje... tai reiškia, kad jūsų automobiliu pasinaudojo kas kitas.
Mazinas pakėlė savo taurelę ir taip pat išgėrė konjaką iki dugno. Roždestvenskis žiūrėjo paniuręs:
— Štai kokia nesėkminga diena. Vienas nemalonumas po kito. Ir orelis, ir rungtynės, ir pokalbis su jumis.
— Ko gero, jis užtruko. Kur ta mūsų Nadiuša?
— Jums leidus, aš važiuosiu namo automobiliu,— tarė Roždestvenskis.— Seniai nesijaučiau esąs toks blaivus.
— Žiūrėkit, neįkliūkite! — palinkėjo Mazinas.
Roždestvenskis knaibė šakutėm žalumynus lėkštėje:
— Vis dėlto, tiesą sakant, negi jūs manote, jog tai nėra nelaimingas atsitikimas?
— O jūs?
— Aš sakiau.
Jis žiūrėjo j Mažiną ir laukė, bet tasai tylėjo.
— Taigi,— tarė Roždestvenskis.— Vadinasi, byla atnaujinama, ir man reikia laukti jūsų šaukimo?
— Byla nutraukta. Bet gali atsitikti, kad man šaus į galvą > užeiti pas jus išgerti taurelės. Aš vis dėlto atostogauju. O jūs
malonus pašnekovas.
Jis pamatė padavėją ir išsitraukė raudoną banknotą.
Mazinas stovėjo prie siauros, akmenimis grįstos gatvės kampo ir žiūrėjo į artimiausio namo numerį. Reikėjo nusileisti dar žemiau, kone iki pat upės. Šioje miesto dalyje namai statyti seniai, praėjusio šimtmečio pabaigoje, ir tuo metu čia kėlėsi gyventi visokie žmonės, daugiausia beturčiai. Kambariukai čia buvo maži, nameliai dar turėjo rūsius, pusrūsius ir mezoninus. Prie namų buvo lipdomi fligeliukai, priestatėliai, kai kurie buvo sujungiami, aukštinami antstatais, stiebėsi aukštyn, įkandin dygių akacijų šakų. Ir nors pakraščiuose jau atsirado daugiaaukščių
griozdų, gatvės čia išsaugojo ankstesnį gražų vaizdą, džiuginantį atsitiktinai užvažiavusius egzotikos mėgėjus.
Jaunimas, augęs šiuose nameliuose, stojo dirbti, kūrė šeimas ir pamažu kėlėsi į naujus butus naujuose rajonuose, o čia pasiliko pagyvenusieji, pripratę prie savo kambarėlių, primusų virtuvėse ir ūksmingų kiemelių, kuriuose nuobodų vasaros vakarą galima pasėdėti ir paplepėti su kaimynais, pragyvenusiais šalimais ne vieną dešimtį metų.
Paėjėjęs nuo kampo, Mazinas pamatė namą, kuriame, kaip jis miaoė, gyveno Svetląnos Puškarenko teta. Ir tikrai tarpuvartėje kabėjo kitados mėlyna, o dabar gerokai nublankusi lenta su gyventojų pavardėmis, ir joje septynioliktuoju numeriu buvo įrašyta Puškarenko J. Mazinas įėjo į švarutį, dar neišmindžiotu 'asfaltu užlietą kiemelį ir paklausė moterį, leidžiančią iš kolonėlės vandenį į arbatinį:
— Kur čia pas jus septynioliktas butas?
— O jums ko?
— Puškarenko Jekaterinos Kondratjevnos.
— Katerinos Kondratjevnos? — nutęsė moteris galvodama.
— Ji šičia gyvena, šalia mūsų! — atsiliepė vietoj jos kažkas iš viršaus, ir Mazinas pamatė mediniame balkonėlyje dar vieną moterį, apžiūrinėjančią jį su provincialės smalsumu.
— A... Kondratjevna! — pagaliau susiprato kaimynė su arbatiniu.— Ten ji gyvena, ten, va šalia jų. Laipteliais iki jos ir eikite!
Mazinas padėkojo ir ėmė kopti girgždančiais laipteliais į balkonėlį, kažkuo panašų į juosiančią kiemą antresolę.
— Va jos durys, žalios!
— Ačiū, matau.
į jo beldimą ilgai niekas neatsiliepė, ir Mazinas jau pamanė, kad nieko nėra namie, bet pasibeldė dar kartą, dėl visa ko, ir tik tada už durų kažkas sujudėjo ir nemaloniu balsu burbtelėjo:
— Tuoj, tuoj...
Paskui jis išgirdo šlepsint, ir moteris už durų paklausė:
— Kas ten?
— Man reikia Svetlanos Puškarenko.
— Jūs iš universiteto?
Mazinas nusprendė netikslinti.
— Jos nėra namie.
— Tada norėčiau pasikalbėti su jumis.
— Su manim? — nusistebėjo teta, bet duris vis dėlto atrakino, ir Mazinas, perėjęs siaurą koridoriuką, netikėtai pateko į gana
efdvų ir šviesų kambarį su neseniai išdažytomis rausvomis, auksaspalviu marginiu dekoruotomis sienomis. Už langų, užklijuotų žiemai, kryžiavosi juodos, kreivos, lapus numetusios šakos. Raudonas, žemai nuleistas lempos gaubtas ir apskritas stalas dalijo kambarį į dvi puses. Apsidairęs Mazinas suprato, kad viena iš jų priklauso šeimininkei, o kitoje įsikūrusi Svetlana. Ten jis pamatė lengvą madingą tachtą ir kaktusą ant nedidelės knygų lentynos. O tetos pusėje baldai atrodė sunkesni, tamsesni, ant lovos gulėjo pagalvės, išsiuvinėtos pilnai kryželiu. Pati Jekaterina Kondratjevna buvo ne tokia jau sena moteris, plonomis blyškiomis lūpomis ir retais žilais plaukais, susuktais pakaušyje į mažytį kietą mazgelį. Ant pečių buvo užsimetusi tamsia, namie megzta vilnone skara, kurios kraštus tvirtai laikė liesais pageltusiais pirštais! Mazinas tikėjosi, kad jį pakvies prisėsti, bet teta žiūrėjo šviesiomis suklususiomis akimis ir laukė nemirksėdama, ką pasakys netikėtas svečias.
— O kur Svetlana? — paklausė Mazinas, žvilgčiodamas į kėdę.
— į parduotuvę išsiunčiau. Pieno.
— Vadinasi, greitai sugrįš?
— Turėtų greitai, je.i kur nors neužbėgs. O jūs kokį reikalą į ją turite?
— Aš, Jekaterina Kondratjeyna, iš milicijos,— tarė Mazinas, nematydamas daugiau prasmės slėpti savo apsilankymo tikslo.
— Iš milicijos? Ar neapsirikote?
— Manau, kad ne.
— O ką Svetlana galėjo pridaryti? Nejaugi motociklas kuo
dėtas?
Teta kalbėjo išmaningai, ir buvo matyti, kad ji savo vertę žino. Mazinas atkreipė į tai dėmesį prabėgomis. Jį daugiau sudomino užuomina apie motociklą.
— Pasirodo, Svetlana domisi motosportu? To aš nežinojau.
— Ko gi jūs atėjote?
— Aš norėjau pasišnekėti su jūsų dukterėčia apie Antoną Tichomirovą.
— Apie Antoną? Šit kaip! Per vėlai dėl jo susigriebėt. Sako, jis galėjo būti profesorius. Ar tiesa?
— Tiesa.
Nesulaukęs kvietimo, Mazinas atsisėdo ant juodos vieniškos kėdės. Jekaterina Kondratjevna užsiropštė ant aukštos lovos.
— Taigi nepasisekė Svetlanai gyvenimo susitvarkyti. O jūs dar jos kamuoti atėjote. Ką ji gali jums pasakyti? Kam žmogų be reikalo nervinti?!
— Mes niekuo neįtariame jūsų dukterėčios.